Žmogus ir automobilis

Simonas Donskovas: “Mano 1984-ųjų “Audi” – supermašina!”

Klaipėdietis dainininkas Simonas Donskovas daug gastroliuoja po Lietuvą, todėl nemažai laiko praleidžia prie vairo. “Autodromas” pasiteiravo, kaip sekasi dainininkui vairuoti automobilį.

- Ar seniai vairuojate?

- Seniai, jau aštuoniolika metų.

- Kokia buvo jūsų pirmoji mašina?

- Pirmoji mano mašina buvo septinto modelio žiguliai . Tais laikais labai gera mašina. Atsimenu, viena moteris skyrėsi su vyru ir turėjo dovanotą mašiną. Vyras buvo jūroje. Ir aš ją įsigijau.

- Kas paskatino jus pradėti vairuoti?

- Iš pradžių tėvas man duodavo įvažiuoti į kiemą, ten ir pradėjau mokytis. Kol buvau jaunas, man tiesiog labai patiko vairuoti, o dabar mašina man labai svarbi. Aš tiesiog neįsivaizduoju, kaip be jos galima.

- Kokią mašiną vairuojate dabar?

- Supermašiną. 1984-ųjų „Audi“. Pilkos spalvos. Jaunimas vadina gelda, o vyresnieji girdžiu kaip juokiasi, kad ja vis dar važinėju. Po tokių kritinių pastabų nusprendžiau nusipirkti normalią mašiną. Bet vėliau, nes šiuo metu turiu skirti lėšų kitkam. Anksčiau man mažai rūpėjo žmonių pastabos, mane veža ir viskas gerai. Bet dabar, man rodos, žmonės mano, kad apsileidau. Kartą netgi paklausiau vieno savo kolegos, kodėl tiek dėmesio skiriama mano mašinai? Kodėl netgi tėvai, eidami su vaikais, jiems rodo, kuo aš važiuoju? Man paaiškino, kad užsienyje artistai yra labai respektabilūs žmonės ir važinėja atitinkamomis mašinomis. Ir aš galiu pripažinti, kad mano mašina – tai mano apsileidimas. Jos techninė būklė irgi reikalauja, kad ją pakeisčiau. Man draugai kartais duoda pavažiuoti savo mašinomis, ir aš tiesiog jose pailsiu. Man reikia stambesnės mašinos.

- O kokia būtų jūsų svajonių mašina?

- Svajonės priklauso nuo pinigų kiekio. Norėčiau tokios mašinos, kad galėčiau patogiai įsitaisęs nuvažiuoti ir į Vilnių, ir į Alytų, ir į Žagarę, ir kitus miestus. Labai patinka „Hondos“.

- Daug koncertuojate, tad tikriausiai daug laiko praleidžiate prie vairo?

- Ko gero, drąsiai galėčiau konkuruoti su taksistais. Tolimųjų reisų vairuotojams aš, žinoma, ne konkurentas, nes jie į kitus kraštus važinėja. Bet kadangi koncertuoju visoje Lietuvoje - tai ir važinėju nemažai, ypač žiemą.

- Esate patyręs kokių nors nuotykių kelyje?

- Turiu žmogų kuris man remontuoja mašiną, tad jis man garantuoja, kad jokių nuotykių nebus. O jei bus – tai aš jam parodysiu, juokauju. Mašina yra sena, ir aš jos daug nevaikau. Buvo vieną žiemą, kai smarkiai snigo ir negalėjau važiuoti. Sustojau Kryžkalnyje, paskambinau žmonai ir pasakiau, kad negaliu toliau važiuoti. Ji liepė palaukti. O kaip aš galiu laukti, jeigu niekas manęs nemato, aš nieko nematau. Nuvažiavau iki artimiausios degalinės, palaukiau ir tiek. Žiemą važiuoti labai sunku. O artisto gyvenimas žiemą ypač sunkus. Aš ją prižiūriu pakankamai. Kartais kai ką reikia pakeisti, juk ji jau nenauja.

Savo meistru pasitikiu. Jis dar nebuvo manęs apgavęs. Iš karto pasako, ką jis moka, ko ne. Todėl man ramu.

- Gal turite kokį nors talismaną mašinoje?

- Talismano neturiu, bet be kai kurių daiktų neišsiverčiu. Jie turi būti ten, kur aš juos padėjau. Tokie niekučiai.

- Ar sekate automobilių madas?

- Mano sūnus seka. Jis, galima sakyti, pamišęs. Ir automatiškai aš – norom ar nenorom pamatau tas madas. Bet specialiai ne. Man neįdomu.

- Kokie jūsų santykiai su kelių policininkais?

- Normalūs. Aš stengiuosi nepažeidinėti taisyklių. Beje, tikriausiai kelių policininkų karta jau kitokia, jie trupučiuką psichologai. Ir mato aš piktybinis pažeidėjas ar ne. Aš galiu pasakyti priežastį, dėl kurios pažeidžiu, ir mane kartais paleidžia, kartais nubaudžia tiek, kiek aš vertas.Mano sūnus dažniau su jais bendrauja.

Aš vieną vakarą išvažiavau iš parduotuvės, ji jau užsidarė, bet buvo dar šviesu. O aš pamiršau įsijungt žibintus. Mane sustabdęs policininkas galėjo nubausti, bet tepasakė, kad be šviesų pas mus važiuoja arba girti, arba vogtomis mašinomis. Žmogus pamatė, kad paprasčiausiai pamiršau ir viskas, nenubaudė ir paleido.

- Kokia jūsų nuomonė apie greičio ribojimą mieste?

- Aš labai džiaugiuosi, kad mūsų valdžia manimi rūpinasi ir riboja greitį iki 50 km per val. Bet rūpintis reikia iki galo. Kiti miestai susitvarko, pasistato ženklus ir t.t. Aš nenoriu važiuoti antrą valandą nakties iš Palangos ir Klaipėdoje tuščiomis miesto gatvėmis vilktis 50 km greičiu. Ar sunku pastatyti ženklus, ribojančius greitį, pavyzdžiui, nuo šešių valandų ryto iki dešimtos valandos vakaro. O naktį leisti važiuoti 60,70 km greičiu. Kodėl mes turime šliaužti ten, kur galima važiuoti?

- Kaip vertinate vairavimo kultūrą Klaipėdoje?

- Vairavimas labai pasikeitė. Vairuotojai tapo kultūringesni, atsirado mandagumo elementų. Žinoma tie, kurie pažeidinėjo taisykles, nepaisys jų ir toliau. Bet galiu papriekaištauti moterims. Iš karto galima atspėti, kad prie vairo moteris. Norint patikrinti, kaip ji vairuoja, reikia pasižiūrėti, kaip moteris vairuoja į stovėjimo vietą atbuline eiga. Moterys vairuoja, bet nedalyvauja eisme.

- Ačiū už pokalbį.