Žmogus ir automobilis

S.Domarkas: “Vairavimas atitraukia nuo kasdieninių rupesčių”

Apie vairavimą, automobilius ir jų vietą gyvenime, apie moteris prie vairo kalbame su Klaipėdos muzikinio teatro meno vadovu Stasiu Domarku.

-Kada įsigijote pirmąjį automobilį? Kokia tai buvo mašina?

-Pirmąjį automobilį įsigijau pakankamai vėlai - septyniasdešimt penktaisiais. Man jau buvo nemažai metų. Juk tais laikais jaunas žmogus negalėjo turėti automobilio, kaip dabar aštuoniolikmečiai vairuoja. Reikėjo ir padirbėti, kad galėtum nusipirkti. Žinoma, kai kurie turtingų tėvelių vaikučiai gal ir turėdavo tų mašinų. Bet buvo tokie laikai.

Mano pirmas automobilis buvo Iževsko gamybos geltonos spalvos moskvičius. Labai man tai įsiminė. Tada ir pradėjau vairuoti. Bet jis turėjo broką. Ir aš tai pastebėjau tik po poros metų. Mes su draugu važiavom į Karpatus. Jis važiavo žiguliais. Aš važiavau pirmas, o jis man iš paskos. Buvom susitarę važiuoti tam tikru konkrečiu greičiu, kad nereikėtų vytis vienas kitą, kad būtų patogiau. Tik tada aš pamačiau, kad mano moskvičiaus spidometras rodo dešimt, dvylika km mažiau, negu aš važiuoju. Pavyzdžiui, aš važiuoju 100 km per valandą greičiu, o jis man rodo 88 km. Taip per gamyklos broką aš įpratau viršyti greitį, pats to nenorėdamas. Tai man lyg ir įpročiu tapo. Dabar tai jau yra praėję. Vairuoju labai tvarkingai. Na, gal kartais, kaip ir visi vairuotojai, viršiju greitį.

-Kokiu automobiliu pakeitėte moskvičių?

-Kitą automobilį aš nusipirkau labai paprastai, gal po kokių penkerių metų. Tai buvo vienuoliktas žiguliukas. Pilkos sidabro spalvos. Ne, turbūt pilkos, tada dar sidabrinių negamino rusiškos firmos. Su tuo žiguliuku pavažinėjau gana ilgai. O dirbdamas nuo 1984 metų Kauno muzikiniame teatre direktorium (aš ten iki tol dirbau kaip vyriausiasis dirigentas), turėjau tarnybinę mašiną.

-Kokią?

-Tai buvo dvidešimt ketvirtoji volga. Volga visada buvo volga tais laikais. Naudojau ją tarnybiniams reikalams ir visada visur važinėdavau pats. Mėgdavau pats vairuoti. Tai atitraukia nuo kasdienių rūpesčių - atsisėdus prie vairo, tenka galvoti apie vairavimą.

-Kokį asmeninį automobilį turite?

-Dabar vairuoju “Ford Scorpio”. Labai gera mašina. Senai ją jau turiu. O tarnybiniams reikalams naudojuosi “Peugeot 406”, sidabro spalvos. Labai elegantiškas prancūziškas modelis. Man patinka.

-Pats vairuojate?

-Taip.

-O niekada nenorėjote turėti vairuotojo?

-Matot, mūsų laikais geriau turėti vieną papildomą žmogų, darbuotoją artistų trupėje, negu įsteigti vairuotojo etatą. Man atrodo, kad tai praktiškai yra nelabai patogu, nes vairuotojas - irgi žmogus, o juo reikia rūpintis. Mūsų darbo specifika sunkiai suderinama su žmogumi, kuriam reikia dirbti normalų darbą. Teatras dirba šeštadienį, sekmadienį, mums reikia atsidurti Vilniuje, sutvarkyti vieną kitą reikalą, galbūt pernakvoti, paskui pakeliui užsukti į Kauno muzikinį teatrą. Praktiškai tai nepatogu. Todėl aš manau, kad net ir turtingesniais laikais kažin ar tikslinga tam reikalui turėti dar ir vairuotoją. Tokiu štai būdu aš pats visada ir vairuoju.

- Jums vairavimas yra malonumas ar pareiga?

-Sakyti, kad vairavimas yra pareiga ar malonumas, mano nuomone, neteisinga. Vairavimas, sakyčiau, yra toks darbas. Tai mes galim lygiai taip pat pasakyti, ar dirigavimas yra malonumas, ar pareiga. Pirmiausia - dirigavimas yra specialybė, nenoriu sakyti - amatas, kuris, jeigu viskas gerai, yra tikras malonumas. O jei ne, tai - pareiga, nes spektaklis vis tiek turi vykti. Kaip tai sugretinti? Aš manau, daugelis gali pasakyti, kad vairavimas teikia malonumą. Ypač tą jaučia moteris. Kai moteris sėda į automobilį, meta į burną gabalėlį gumos, užsirūko, dar mobilųjį telefoną pasideda prie šono, jaučiasi tokia karalienė. Atrodo, kad ten tikras malonumų kompleksas.

-Įdomu. Gal esate prieš moteris vairuotojas?

-Nieko panašaus. Mes juk kalbame apie malonumą. Jeigu matai tokį vaizdą, tai galvoji, kad žmogus tikrai jaučia didelį malonumą. O kas dėl moteriško vairavimo... Apie moteris galima susidaryti blogesnį vaizdą negu yra ištikrųjų. Todėl kad anksčiau buvo mažiau moterų vairuotojų. O dabar, kai vairavimas tapo prieinamas, emancipacija vyksta visais pavidalais. Atsirado daug naujai išmokusių vairuoti moterų. O žinote, jaunas vairuotojas - ne visada viską mokantis, ne visada gerai susiorientuojantis. Todėl atrodo, kad moterys yra blogesnės vairuotojos, nes jų staiga labai daug atsirado. Bet aš manau, kad po tam tikro laiko tas pojūtis bus truputėlį kitoks. Kita vertus, kiekvienas vairuotojas gali pasakyti, kad priekyje važiuoja moteris. Dėl važiavimo būdo, manevravimo, dėl per didelio atsargumo ar atvirkščiai. Tuos dalykus aš irgi esu pastebėjęs. Bet tai nereiškia, kad aš ignoruoju moterį. Man visad yra malonu matyti gerai vairuojančią damą.

-Kuo, jūsų nuomone, skiriasi šiuolaikiniai vairuotojai nuo jūsų jaunystės vairuotojų?

-Viską diktuoja sąlygos. Mano laikais mašinos buvo ne tokios greitos, ne tokios manevringos ir jų nebuvo daug. Dabar visi puikiai orientuojasi, gerai važiuoja. Visi ženklai suprantami. Nėra jokių problemų. Tačiau kyla vairavimo kultūros klausimų. Daug kas neatlieka visų reikalingų veiksmų, užtikrinančių vairavimo saugumą.

-O jūs pats daug tokių smulkių pažeidimų darote?

-Aš stengiuosi atlikti visus reikiamus veiksmus, kad gerbčiau kitą, pavyzdžiui, iš paskos važiuojantį vairuotoją. Kad kas nepasakytų: “Va, durnius važiuoja.“

-Su kelių policija teko susidurti?

-Taip. Ne per seniausiai. Už greičio viršijimą, bet policininkai buvo malonūs, atsižvelgė į mano vairavimo stažą, avarinės situacijos nebuvo, tai manęs smarkiai ir nenubaudė. Pareiškė pastabą. Kartais net nepastebi, kad viršiji greitį. Ypač jei tolima kelionė, o jei dar klausausi man rūpimų simfoninių kūrinių, kartais užsimirštu. Kartais reikia skubėti. Įvairių situacijų būna.

-O kurioziškų situacijų buvo? Liūdnų ar linksmų?

-Na, liūdna situacija buvo, kai nepamačiau, kad taksi vairuotojas įjungė kairįjį posūkį, per vėlai nuspaudžiau stabdį ir, žinoma, įsirėžiau. Dar kelias buvo šlapokas. Tačiau tai - tradiciniai dalykai, kurie atsitinka kiekvienam pradedančiajam, negalinčiam įvertinti situacijos. Juk sunku nuspėti, kad taksistas nuspręs apsisukti normalioj gatvėj, kur nėra sankryžos. Vėliau, žinoma, ateina patyrimas, kuris vairuotojui labai svarbus. Kokios dar kurioziškos situacijos. Žinote, su automobiliais - menki juokai.

-Kokia būtų svajonių mašina?

- Aš tokių svajonių neturiu. Mašina turi būti patogi. Mes kalbėjome apie malonumą, tai tas malonumas yra, kai niekur nebarška, netraška, kai daug mašinoje erdvės, ji lengvai valdoma. Šiuolaikiniai automobiliai yra tokie.

-Senoviškoms mašinoms jaučiate sentimentų?

-Ne. Man patinka, kai juos demonstruoja kiti. Čia derėtų kalbėti apie automėgėjo ar profesionalo aistrą, atkurti mašiną, suteikti jai antrą gyvenimą. Toks automobilis yra mielas tiems, kurie įdeda į jį daug laiko, savo rankų šilumos, širdies, sugebėjimų meistraut. Tame yra tas malonumas, aš manau. Lyg tu pats būtum jį sukūręs, kaip mama pagimdo savo vaiką. Man tiesiog patinka tokie automobiliai.

-Kokias dar transporto priemones jums teko vairuoti?

-Jokių. Na, vežimą ir arklį, tai - šimtu procentų.

-Ačiū už pokalbį.