Petras Geniušas: „Mielai sėdu prie vairo“

P. Geniušas greičio nebijo.

Pasirodo, kad garsus muzikantas Petras Geniušas, pianistas, garsinantis Lietuvą užsienyje, yra azartiškas vairuotojas. Jis neslepia, kad vairavimas jam teikia malonumą, jis mėgsta išbandyti naujus automobilius. Skirtingai nei kai kurios popžvaigždės, turi nemažą vairavimo patirtį. P. Geniušas – įdomus ir temperamentingas pašnekovas. Jo temperamentas pasireiškia skambinant ir vairuojant.

- Ar pianisto įgūdžiai padeda vairuoti?

- Muzikantų gera koordinacija ir reakcija. Tfu tfu (beldžia į medį – V. R.), kol kas reakcija nesiskundžiu. Vairuoju seniai, todėl galiu tai įvertinti.

- Kada ir kokiomis aplinkybėmis sėdote prie vairo?

- Nuo devynerių metų. Prie automobilio pripratino tėvas. Vienas jo draugas, krepšininkas Petkevičius, namuose sunkiai susižeidė, todėl jo vaikai nuvežė sportininką į ligoninę. Jeigu jie nebūtų mokėję vairuoti, nežinia, kaip viskas būtų pasibaigę. Šis įvykis mano tėvui paliko neišdildomą įspūdį, ir jis pasakė, jog pradės mokyti mane vairuoti. Prieš tai tėvas sakydavo, kad mane vairuoti mokys tik nuo 15 metų. Taigi išmokau vairuoti 9-erių, todėl kelyje jaučiuosi kaip žuvis vandenyje.

- Ar prisimenate savo pirmąjį automobilį? Koks jis buvo?

- Tai buvo „Moskvič 412“. Tuo metu tai buvo gana stilingas automobilis su nebloga trauka. Ši mašina paliko gerų ir linksmų prisiminimų.

- Kokias mašinas vairavote vėliau?

- Vėliau buvo ketvirtojo modelio žiguliai, „Ford Sierra“, kitos mašinos. Kurį laiką gyvenau ir dabar nuolat apsilankau Maskvoje, todėl ir ten turiu mašinų. Maskvoje važinėju kitokiais automobiliais – buvo žiguliai, paskui „Opel Rekord“, korėjietiškas „Daewoo Espero“, kurį daugelis keikia dėl gedimų. O man jis patinka kad yra manevringas, išvysto neblogą greitį ir turi trauką. Sąlygiškai nedidelė ir manevringa mašina Maskvoje – nepakeičiamas daiktas. Galbūt kas nors ją vertino lyg žaislą, tačiau ši mašina mane patenkino. Vėliau turėjau „Ford Mondeo“, o dabar Maskvoje - „Ford Focus“. Lietuvoje dabar važinėju jau antruoju „Ford Scorpio“. Man patinka didelės mašinos. Ir – galingos, nors variklio tūris neturi būti 5-6 l, kaip tikrų amerikietiškų mašinų, kuriomis taip pat važinėjau. Mašina turi būti ekonomiška, nors sudėtinga patogų kėbulą suderinti su galingu varikliu. Man patinka 2 litrų mašinos variklis DOH, kuris „traukia“ kaip trijų litrų. Mašina pasiekia neblogą greitį, o aš greitį mėgstu.

- Ar jums patinka sportiniai automobiliai. Ar teko važinėti egzotiškų markių mašinomis?

- Be abejonės, sportinės mašinos man patinka – draugai turi, esu jomis važiavęs. Išbandžiau daug mašinų, nes gyvenau užsienyje. Amerikoje važinėjau ir kadilakais, ir poršė, ir mustangais. Mėgstu važinėti visuose miestuose, kuriuose apsilankau. Tikru pianistu ir vairuotoju tapau Maskvoje. Šiame mieste labai sudėtinga vairuoti, ten išmokau kaip reikiant važinėti. Maskvoje vairuojama temperamentingai, kaip sakoma, nepažeidęs eismo taisyklių, nenuvažiuosi. Ten įgijau chuliganiško vairavimo įgūdžių (šypsosi – V. R.). Maskvietiški įgūdžiai vėliau pravertė gyvenime – važinėjau Niujorke, Tokijuje, kituose dideliuose pasaulio miestuose. Londone teko persėsti į mašiną su vairu dešinėje. Japonijoje vairavau automobilį su hibridine jėgaine (dyzelis ir elektros variklis). Taigi esu beveik profesionalus vairuotojas, galima sakyti, turiu atsarginę specialybę (juokiasi – V. R.).

- Kokie jūsų santykiai su kelių policininkais?

- Kartais turiu problemų dėl greičio. Tenka skubėti į koncertą. Sustabdo. Bandau paaiškinti, kodėl viršijau greitį. Kai kada mandagaus paaiškinimo užtenka. Baigiasi įspėjimu. Jeigu palygintume įvairių šalių policininkų darbą, norėčiau išskirti Italijos policininkus. Tiesiog fantastiška policija! Kartą įvažiavau į vienpusio eismo gatvę. Sustabdė, sako – važiuojate prieš eismą. Atsakau, kad man labai reikia, pasirinkęs kitą gatvę, pavėluosiu. Atsako, kad taip negalima, bet paskui priduria: „Na, jeigu taip labai reikia – važiuokite, tik atsargiai“. Taip ir nuvažiavau, gerai, kad gatvė buvo tuščia. Arba dėl mašinų statymo – Italijoje įmanoma diskutuoti su policininkais, įrodyti, jog galima mašiną pastatyti po draudžiančiu ženklu.

- Kaip vertinate greičio sumažinimą Lietuvos gyvenvietėse iki 50 km per valandą?

- Man tai tiesiog katastrofa. Manau, jog tai reikia peržiūrėti, magistralinėse gatvėse, esančiose toli nuo gyvenamųjų namų, greitį galima padidinti. Europoje taip ir daroma.

- Ar esate patekęs į avariją?

- Tfu tfu (vėl beldžia į medį – V. R.), avarijų nebuvo. Ačiū Dievui, per tiek metų nepasitaikė nė vieno rimto įvykio. Esu statydamas automobilį galiniu buferiu užkliudęs kitas mašinas, įbrėžęs sparną, bet ne daugiau.