Nuo balandžio 1 d. įsigaliojo vasaros meto taisyklės, o automagistralėmis leistinas greitis didėja iki 130 km/val., greitkeliuose – iki 120 km/val. Dygliuotas padangas reikia pakeisti iki balandžio 10 d. Tačiau tikrovė ne tokia tvarkinga kaip teisės aktai.
Galima važiuoti greičiau, tačiau nenorima
Net ir magistraliniuose keliuose kelininkai vis dar tvarko po komplikuotos žiemos atsiradusias duobes, o norą lėkti su vėjeliu atbaido kuro kainos skaičiai degalinių švieslentėse. Logika labai paprasta – važiuojant 110 km/val. greičiu, užuot 130 km/val., degalų sąnaudos gali sumažėti iki 10–20 proc., priklausomai nuo automobilio. Suvažinėjus iš Vilniaus į Palangą ir atgal truputį lėčiau, galima sutaupyti labai padoriems vieno žmogaus pietums.
Diskusijos apie greičio ribojimą dėl degalų kainų Europoje periodiškai sugrįžta lyg koks ekonominių krizių lakmuso popierėlis. Vos tik naftos kainos ima kilti, transporto politika netikėtai tampa ne tik saugumo, bet ir makroekonomikos instrumentu. Pavyzdžiui, Vokietijoje ne kartą buvo svarstoma įvesti bendrą greičio limitą autobanų (vok. Autobahn) tinklui, kur dalis ruožų iki šiol neturi oficialių ribojimų. Argumentas – ne tik saugumas, bet ir degalų taupymas. Skaičiavimai rodo, kad sumažinus greitį, degalų suvartojimas galėtų kristi netgi tiek, kad nacionaliniu mastu sutaupytų milijonus litrų kuro ir keistų būtinąjį importo poreikį. Prancūzija ar Nyderlandai tam tikrais laikotarpiais mažino didžiausią greitį, arba diferencijavo jį pagal paros laiką. Tai buvo pristatoma kaip laikina krizinė priemonė, tačiau, iš tiesų, atvėrė platesnę diskusiją – ar greitis yra infrastruktūros funkcija, ar energetinės politikos kintamoji dalis.
Saugumas ar ekonomika?
Lietuva šioje diskusijoje kol kas išlieka konservatyvi. Greičio ribojimai čia vis dar suvokiami kaip kelių saugumo, o ne ekonomikos klausimas. XX a. viduryje automobilis tapo masiniu reiškiniu, o greitis – ekonomikos ir mobilumo sinonimu.
Būtent tada pradėjo formuotis moderni greičio ribojimo sistema. Miestams, užmiesčio keliams ir magistralėms nustatyti skirtingi limitai, atsirado pirmieji standartai. Vis dėlto vienas svarbiausių lūžių įvyko ne dėl avaringumo, o dėl energetikos. 1973 metų naftos krizė privertė Vakarų pasaulį iš naujo įvertinti transporto politiką. Tuomet JAV buvo įvestas nacionalinis 55 mylių per valandą (88 km/val.) greičio limitas, siekiant sumažinti degalų vartojimą. Europoje daugelis šalių taip pat laikinai mažino greičio limitus, bet po krizės šie ribojimai, išskyrus Vokietiją, taip ir liko. Autobanų tinklas Vokietijoje garsėja tuo, kad dalyje ruožų dar nėra privalomo greičio ribojimo – politinis manifestas, savotiškas laisvės simbolis šalyje, kurios inžinieriai garsėja gaminantys greitus automobilius.
Karų, kurie daro įtaką pasaulinei naftos kainai, kontekste, transporto politikos prioritetai gali kisti. Griežtesni greičio ribojimai šiame kontekste ima atrodyti ne kaip apribojimas, o kaip racionali technokratinė priemonė. Jeigu degalų kainos išliks aukštos, o mokesčių spaudimas didės, klausimas gali virsti politiniu. Tuomet tradicinis balandžio pokytis, didinant greitį, gali pasirodyti ne savaime suprantamas, o diskutuotinas.
Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:
(be temos)