M.Švėgžda von Bekeris: „Aš – vairuotojas be pažymėjimo“
Martynas Švėgžda von Bekeris ne tik muzikantas virtuozas, bet ir nepaprastas vairuotojas. Jis niekada neturėjo vairuotojo pažymėjimo ir savo automobilio. „Yra žmonių, kurie smuiku griežia labai sudėtingus kūrinius, bet tai netrukdo jiems puikiai vairuoti automobilį“, - tvirtina Martynas.
- Kodėl jūs vis dar neturite vairuotojo pažymėjimo?
- Neturėjau laiko lankyti kursus ir laikyti egzaminus. Dabar atostogauju ir kaip tik ketinu tai padaryti. Aš vairuoju jau seniai, moku ne tik lietuviškas, bet ir europietiškas taisykles. Vairavau ir Graikijoje, ir Švedijoje, ir Islandijoje. Net visureigį moku vairuoti.
- Kada pirmą kartą sėdote prie vairo?
- Vairuoti pradėjau 14 metų. Mama mane mokė vairuoti žigulius Anykščių miške.
- Ar buvo baisu?
- Visai ne, juk aš labai to norėjau! Priešingai, didžiavausi savimi, nes viskas greitai pavykdavo! Mama mokė ir „gazuoti“ su sankaba, ir kitų dalykų. Iš moteriško naivumo ji nuėjo į profesionalų kursus, todėl apie automobilį išmanė viską!
- Kokius automobilius esate vairavęs?
- Visada vairavau draugų mašinas, nes savosios neturėjau. Sėdėjau prie įvairių automobilių vairo: iš tarybinių – žigulių, volgos, čaikos, net zaporožiečio (tik moskvičiaus neišbandžiau); iš užsienietiškų – visų, kokie tik yra. Man patinka nedideli sportiniai automobiliai, ypač itališki. Mano draugas turi keturiolikos sportinių „Mazeratti“ kolekciją. Mudu kiekvieną dieną važiuodavome apsipirkti skirtingomis mašinomis, kad iš eilės pakaitintume jų variklius. Dar mėgstu „Volvo“.
- Kaip jūs manote, ar automobilis prabanga, ar tik judėjimo priemonė?
- Man tai tik judėjimo priemonė. Mėgstu automobiliu vykti į tolimas keliones, ypač kai važiuoju atostogauti. Nemėgstu didelio greičio, nes tada neįmanoma pro langą stebėti miškų, namų, bažnyčių, žmonių. Kelionėse vertinu bendravimą, mėgstu sustoti prie parduotuvių, pasišnekėti su vietos gyventojais.
- Apie kokį automobilį svajojate?
- Ketinu sutvarkyti savo senuosius žigulius. Noriu juos paversti prabangia mašina. Pakeisiu variklį, ratus. Perdažysiu. Salonas bus odinis su minkštomis sėdynėmis ir vieta puodeliui kavos. Būtinai sumontuosiu kokią tik įmanoma muzikos aparatūrą. Mėgstu senovinius automobilius: senus „Mercedes“, BMW, „Jaguar“, kur yra medis, oda, dramblio kaulas, kai viskas pagaminta rankomis, o ne fabrike. Labai gražu, kai meistras su meile liečia variklį, į jį įdeda sielą.
- Kokios muzikos klausotės vairuodamas?
- Tai priklauso nuo nuotaikos ir kompanijos. Autostradoje važiuojant dideliu greičiu norisi ypatingo tempo, pavyzdžiui, techno. Kai važiuoju gražia vietove, įsijungiu ramesnę muziką.
- Jūsų nomone, ar aštuoniolika metų – ne per mažas amžius vairuotojo pažymėjimui gauti?
- Tai labai geras amžius. Vaikai greitai mokosi, jiems lengviau. Amerikoje galima vairuoti nuo šešiolikos. Tai teisinga. Tačiau aš egzaminus padaryčiau sudėtingesnius, nes pas mus keliami per menki reikalavimai. Manau, kad ir parengiama silpnai. Reikia, kad būsimasis vairuotojas mokėtų ne tik teoriją, bet ir suprastų, su kuo turi reikalą, išmanytų, kaip veikia automobilis, pasižymėtų tam tikromis psichologinėmis savybėmis. Lietuvoje įvesčiau vairavimo etikos mokymą. Mūsų keliais važinėja tokie storžieviai, kad gėda prieš žmones, atvykusius iš Europos. Lietuvoje nėra vairavimo kultūros.
- Ar policija jus stabdo keliuose?
- Lietuvoje kartą sustabdė. Tai buvo prieš dešimt ar dvylika metų. Kaip tik grįžau iš Vokietijos namo. Buvo šeštadienio vakaras, mašinoje – girtų draugų kompanija. Vienas aš buvau blaivus, išgėręs tik taurę vyno. Neleidau jiems vairuoti ir vežiau namo. Vairavau labai atsargiai, tačiau policija sustabdė. Aš policininkui sakau: „Tik pažiūrėkite, kokie jie girti. Skubu juos išvežioti į namus, nebedaug liko“. Jis mane išklausė ir paleido, pamiršęs paprašyti vairuotojo pažymėjimo ir paso. Bet nuo to laiko šiek tiek bijau važinėti be pažymėjimo.
- Ar jūsų vairavimo praktikoje pasitaikė įdomių atsitikimų?
- Taip, buvo viena įdomi istorija. 1990 metais nutariau pirmą kartą vykti pailsėti į Graikiją. Tais laikais Lietuva buvo arba ką tik pripažinta, arba dar ne – viskas neoficialu. Kretoje susipažinau su žavinga pora. Mes trise nutarėme išsinuomoti visureigį ir juo apžiūrėti salą. Paaiškėjo, kad mano draugai pamiršo savo vairuotojų pažymėjimus, o ir aš jo neturėjau. Tačiau turėjau tarybinį Lietuvos konservatorijos studento bilietą. Parodžiau jį automobilių nuomos punkte ir pasakiau, kad tai tarybinis lietuviškas vairuotojo pažymėjimas. Manimi patikėjo! Tąkart patyrėme tiek nuotykių. Saloje keliai siauri, net ratai buvo pakibę virš kelkraščio, o apačioje – jūra ir akmenys. Bet tai jau kita istorija...
Naujausi komentarai