Vieną komandą galime vadinti išskirtinai lietuviška. Ne tik dėl to, kad visą ekipažą sudaro Lietuvos lenktynininkai. Automobilis, kuris skries Pietų Amerikos keliais, sukonstruotas Prienuose Dariaus Biesevičiaus ir jo komandos narių rankomis. Šįsyk apie lietuvišką "bitutę" kalbamės su jos lenktynininku Vaidotu Žala.

– Pernai grįžęs iš Dakaro sakėte, kad važiuosite tuo pačiu automobiliu ir savo pažadus tesite. Vis dėlto, nors automobilis tas pats, yra ir pakeitimų.

– Per praėjusį Dakarą išsiaiškinome, kas blogai veikia automobilyje, ir išsyk grįžę pradėjome tuos gedimus taisyti. Daugiausia pastangų dėjome tvarkydami automobilio kompiuterį, kuris ir kėlė daugiausia problemų. Dar vasaros pradžioje buvo atvykęs inžinierius iš Olandijos, kuris suprogramavo kompiuterį taip, kad jis neturėtų mums kelti problemų. Manau, kad taip ir bus.

– Tikitės, kad problemų nebekils?

– Šįsyk į Dakarą išvyksime labiau pasiruošę, tačiau sakydamas, kad nekils jokių problemų, meluočiau. Net "Kamaz" komandai technika pateikia siurprizų, tačiau viliuosi, kad po automobilio patobulinimų nebereikės miegoti kietoje automobilio sėdynėje.

– Praėjusiais metais matėme daug "bitutės" testų. Šiemet atrodo visą laiką praleidote garaže.

– Testų turėjome nemažai, tačiau jie buvo mažiau matomi. Dalyvavimo varžybose testu negali vadinti, nes testus reikia atlikti kontroliuojamoje aplinkoje, o į varžybas turi vykti tam, kad galėtum pasiekti rezultatų, o ne išbandyti automobilio.

– Koks jausmas dabar prie Dakaro bolido vairo?

– Pirmiausia, matyt, reikėtų pasakyti, kad tuo, kaip važiuoja automobilis, aš buvau patenkintas ir per praėjusį Dakarą, tai parodė ir pirmosiomis 2016-ųjų Dakaro dienomis mūsų demonstruotas tempas. Jis suprastėjo tik tada, kai automobilis ėmė gesti. Apie automobilį galiu pasakyti taip, kaip sako dauguma automobilių pardavėjų, – sėsk ir važiuok. Svarbiausias uždavinys mums su Sauliumi Jurgelėnu nepervertinti jėgų, atrasti savo tempą ir bandyti jį išlaikyti iki pat Dakaro pabaigos.

– Ar V.Žala nori pasakyti, kad važiuos atsargiai?

– Važiuodami ramiai, bet užtikrintai praėjusio Dakaro pirmuosiuose greičio ruožuose pademonstravome tokį rezultatą, kurio nesitikėjome nei mes patys, nei mūsų konkurentai. Kultūringas ir užtrikrintas važiavimas padeda pasiekti gerų rezultatų. Dakaras – ne vieta persistengti, nes tuomet lūžta technika, blogėja rezultatai. Lietuvių patarlė sako: "Skubos darbą velnias neša."

– Norite pasakyti, kad nepasiduosite azartui spausti akceleratorių iki galo?

– Prisipažinsiu, kad ramiai važiuoti nelengva, tačiau jaučiu, kad to išmokau. Net ir ralyje važiuoju kitaip – atsargiau ir nekarštakošiškai. Visos kažkada padarytos klaidos, visos avarijos trasoje susidėliojo galvoje. Dabar, kai atvažiuoju į staigesnį posūkį, jaučiu, kaip grįžta visas atminties bagažas, kaip suveikia refleksai. Svarbu nuteikti save psichologiškai, kad nereikia spausti, nepaisant to, kas dedasi aplinkui.

– Manau, kad nelengva nepasiduoti azartui važiuoti greičiau, kai priekyje matai automobilį arba bandai atkovoti prarastas pozicijas.

– Dakare paprastai tave lenkia, jeigu jau turi problemų, nes per kelias dienas viskas susidėlioja taip, kad važiuoji savo tempo lenktynininkų grupėje. Didžiausias iššūkis susitvarkyti su emocijomis per pirmąsias dvi dienas, nes trasoje labai dažnai lenkiama, kelyje daug dulkių, o ir vairuotojų atsiranda visokiausių – tokių, kurie per sistemą išgirdę, kad juos lenkiame, pasitraukia, tačiau yra ir tokių, kurie piktybiškai laikosi įsikibę trasos ir nepraleidžia greičiau važiuojančiųjų. Tuomet reikia daug pastangų, kad nesusierzintum ir nepadarytum klaidos pernelyg skubėdamas.

– Kokį uždavinį dabar keliate sau?

– Pagrindinis dalykas – taupyti jėgas, nes Dakaras labai ilgas procesas. Jėgų atsargas reikia paskirstyti dviem savaitėms – nepersitempti, be reikalo nesinervinti, nes jei pradėsi save itin spausti nuo Dakaro pradžios, sugriūsi taip, kaip tai man nutiko praėjusiais metais – jau šeštą lenktynių dieną, atvažiavęs į aukštikalnes, galvojau, kad gana, važiuosiu namo (juokiasi). Reikia tausoti jėgas ir jas teisingai paskirstyti, kad visas dvi savaites būtum veikiantis mechanizmas.

– Šiemet daug ką darysite kitaip?

– Dabar jau žinau, ko tikėtis Dakaro maratone. Prieš praėjusį Dakarą sėdėjau kaip pabučiuotas ir galvojau, kad jei visi nuvažiuoja, tai nuvažiuosiu ir aš. Dabar, likus mėnesiui iki išvykimo į Pietų Ameriką, sėdžiu ir programuoju save, kad nepridaryčiau rūpesčių nei sau, nei šturmanui, nei komandai.

Komentaras

Darius Biesevičius, Dakaro lietuviško lenktyninio automobilio kūrėjas

Svarbiausias dalykas, kurį reikia paminėti kalbant apie į kitų metų Dakarą keliaujantį bolidą, – pakeistas automobilio kompiuteris. Jis sportinis ir nieko bendro neturintis su pernykščiu. Automobilyje sumontavome daug daviklių, kurie fiksuoja kone visus automobilio parametrus aštuonias važiavimo valandas. Tai labai svarbu. Kai ekipažas grįžta po greičio ruožo į stovyklą, galiu visą įrašytą medžiagą išanalizuoti, paklausti vyrų, kokių pastebėjimų jie turi, ir taip tinkamai subalansuoti automobilį kitai lenktynių dienai. Galėčiau išvardyti bent 100 smulkmenų, kurias pakeitėme, tačiau skaitytojams išskirčiau gal kelias – pakeitimų ir patobulinimų sulaukė degalų įpurškimo ir oro padavimo sistemos. Šiemet automobilyje daugiau aušinimo kanalų, kurie leis palaikyti žemesnę temperatūrą ir padidins patikimumą, įrengtas papildomas apšvietimas. Palyginti su praėjusiais metais, automobilis tapo 70 kg lengvesnis. Vien tik automobilio slenksčiai palengvėjo 10 kg. Kuo lengvesnis automobilis, tuo mažiau inercijos, mažesnės apkrovos tenka pakabai. Ne visi patobulinimai matomi plika akimi, daug jų padaryta tokių, kad būtų patogu kuo greičiau pakeisti susidėvėjusią ar sugedusią detalę. Pavyzdžiui, praėjusiais metais mechanikas turbiną pakeisdavo per 40 min., o šiemet tam prireiks vos 10 min. Sumontavome ir kitokią turbiną, kuri yra daug agresyvesnė nei praėjusiais metais. Apskritai galiu pasakyti, kad išmokome per praėjusį Dakarą gautas pamokas ir šiemet jų nekartosime, tikimės, kad ir nesklandumų bus mažiau. Automobilį pažįstame gerai – šiemet jį tobulindami išrinkome ir surinkome du kartus, tad dabar belieka laukti starto, kuriuo praėjusiais metais buvau labai nustebintas. Jei "bitutė" 2017-ųjų Dakaro maratone važiuos taip, kaip važiavo per 2016-ųjų pirmuosius greičio ruožus, manau, kad rezultatas gali būti visai neblogas.