Akiratyje – pėsčiųjų ir dviratininkų konfliktai: tai privalote žinoti!

– Ar dažnas įvykis yra avarijos, kurias sukelia pėstieji, dviratininkai?

– Tokių incidentų tikrai pasitaiko. Ypač dabar, kai fiksuojam didesnį dviratininkų srautą mieste, natūralu, kad kyla daugiau tų konfliktinių situacijų tiek su pėsčiaisiais, tiek su transporto priemonėmis. Tai tų įvykių skaičius vis didėja. Gaunam tiek gyventojų skundų, kad reikia tvarkyti situaciją, tiek eismo įvykių situaciją matom.

– Kokie būtent eismo įvykiai, ką dažniausiai pastebite?

– Dažnai kyla eismo įvykis, kai pėstysis konfliktuoja su dviratininku. Čia vienas iš tų dalykų, kai turim gana siaurą infrastruktūrą tiek dviratininkams, tiek pėstiesiems ir tas jų judėjimas kartais susikerta. Ir tie konfliktai kyla, kai susiduria dviratininkas su pėsčiuoju. Čia yra tie dalykai, apie kuriuos bandome dabar daugiau šnekėti. Ne dviratis su automobiliu ar pėstysis su automobiliu, kas mums labiau įprasta, bet dviratininkas su pėsčiuoju.

– Kokios yra šių konfliktų priežastys? Kokių taisyklių žmonės nesilaiko?

– Visų pirma, skirtingas judėjimo būdas. Pėstysis juda taip, kaip jam patinka, jis gali staigiai pasukti, sustoti, o dviratininkų judėjimo trajektorija yra gana tiesi ir jų stabdymo kelias yra kitoks. Tai vertinant skirtingus judėjimo būdus ir kaip jie elgiasi vienas šalia kito, čia ir kyla tam tikros situacijos. Žinoma, reikia prisiminti, kad dviratininkai turi judėti savo infrastruktūra, jei tokia yra, pėstieji tuo tarpu juda šaligatviais, pėsčiųjų takais. Tiek vieni, tiek kiti turėtų laikytis taisyklių ir nevažiuoti arba neiti priešingoj infrastruktūroj negu jie yra.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar dviračiai gali judėti gatvėmis ir kokiais atvejais gali važiuoti gatvėmis?

– Visais atvejais, kai yra įrengti dviračių takai, dviratininkai turėtų judėti būtent jais. Tais atvejais, kai tos infrastruktūros nėra, dviratininkams leidžiama važiuoti keliu, kuo arčiau dešiniojo krašto. Ir jeigu eismas labai intensyvus, jiems yra leidžiama važiuoti pėsčiųjų infrastruktūra. Tačiau svarbu prisiminti, kad tuo atveju dviratininkai turi pėsčiuosius aplenkti pėsčiųjų greičiu ir laikytis kuo didesnio atstumo.

– Žmonės dažnai važinėjasi su vaikais ir dažnai kyla klausimas, ar važiuoti priekyje vaikų, ar paskui juos?

– Tai nėra reglamentuota KET. Idealiu atveju, vienas iš tėvų važiuotų priekyje ir nurodytų, kur sukti, kada sustoti ir kitas tėvas važiuotų už vaikų ir galėtų dar apsaugoti. Čia saugiausias variantas, koks tik galėtų būti.

– Kalbant apie pėsčiuosius, kokios yra pagrindinės taisyklės, kurias galbūt jie pamiršta?

Ne dviratis su automobiliu ar pėstysis su automobiliu, kas mums labiau įprasta, bet dviratininkas su pėsčiuoju.

– Kartais pėstieji vaikšto dviračių takais, taip trukdydami eismą. Šią situaciją matom ir dėl to mieste imamės to edukavimo apie tai, kam yra dedikuota infrastruktūra ir kas ja galėtų judėti.

– Kalbant apie dviračius, kokios vietos yra avaringiausios? Pavyzdžiui, kokios gatvės yra pavojingiausios sostinėje, į ką atkreipti dėmesį?

– Vertinu labiau tas vietas, kurios susidaro pagrindinio ir šalutinio kelių sankirtose. Nes jeigu dviračių takas yra sulig pagrindine gatve, visi šalutiniai keliai ten turi praleist ne tik automobilius, bet ir dviratininkus. Lygiagrečiais tokia pati situacija yra ir kai iš kiemų išvažinėjama į gatves. Irgi susidaro tos situacijos, kai vairuotojai įsukinėdami ar išsukinėdami iš kiemo nepastebi dviratininkų, kurie dviračių infrastruktūra važiuoja. Tai čia yra tos potencialiausios vietos, kurios kelia tuos konfliktus.