Žmogus ir automobilis

Gytis Paškevičius: “Automobilis turi tarnauti tau”

Beveik dvidešimt metų praleidęs scenoje, Gytis Paškevičius prisipažįsta, kad kada nors reikės nuo jos nulipti, bet šiandien dainininkas apie tai dar negalvoja. Anot jo, svarbiausia nueiti pakelta galva.

“Aš pastovus žmogus. O ir pusiausvyra gyvenime turi būti. Jei žmogus gyvenime ramus, tai, žiūrėk, scenoje laksto, draskosi”, - sakė sentimentaliųjų romansų atlikėjas. Paklaustas, ar ir sau tai taiko, Gytis linkteli galva ir ištaria vyrišką taip. Suprask - ramus jis tik scenoje, na, gal dar prie vairo, bet daugiau..

- Gyti, kaip manote, kas geriau vairuoja - stipriosios ar silpnosios lyties atstovai?

- Vyrai - geresni vairuotojai negu moterys. Bet aš žinau tokių moterų vairuotojų, kurios duoda vyrams į vartus. Todėl sunku spręsti. Čia kiekvieną kartą vis kitaip.

- Ar seniai vairuojate pats?

- Aš vairuoju nuo 1992 metų. Kai tik išsilaikiau teises. Nuo tada. Man buvo nei daug, nei mažai - trisdešimt ketveri. Anksčiau nereikėjo.Važinėdavau autobusais, taksi, traukiniais. Toks laikas buvo. Kiekvienas laikas savotiškai gražus. Todėl ir išlieka nostalgija praeičiai. Bet gerai, nes mes turime, ką atsiminti.

- Koks buvo pirmas automobilis, kurį vairavote?

- Pirmas automobilis buvo draugo šeštukas - “Lada”. Važiavau iš Kaliningrado į Šiaulius. Reikėjo parvaryti mašiną. Buvo 1984- ieji.

- Kas paskatino vairuoti?

- Žmona. Porą metų įkalbinėjo laikytis teises. Man būdavo labai patogu. Ji visur mane vežiodavo. Po to prasidėjo mano darbai su Laima Vaikule. O nuo 1993 m. prasidėjo solinė karjera. Koncertų būdavo daug, todėl teises išsilaikiau pačiu laiku. Be jų šiandien būtų sunkoka.

- Kokį automobilį vairuojate dabar?

- Dabartinis mano automobilis jūros spalvos. Tamsiai mėlynas “minivenas”. Nors ne - jis žaliai mėlynas.

- Visada tokio norėjote?

- Ne visą laiką tokio norėjau, bet, nuvažiavęs į Ameriką, pabandžiau pavairuoti ir supratau, kad su lengvąja mašina net lyginti negalima. “Minivenas” saugus ir patogus.

- Ar jums patinka greitis?

- Iš pradžių važinėdavau tikrai greitai, bet paskui “atšoko” fantazija. Paskaičiavau, kad, važiuodamas dviem šimtais, atvažiuosiu dvidešimčia minučių greičiau, bet rizikuosiu daug labiau. Tuomet supratau, kad neverta. Nėra dėl ko. Būna, kad tas laikas susivelia, tada jau nori nenori skubi ir spaudi, kiek gali, bet taip būna labai retai. Geriau anksčiau išvažiuoti ir nepasidaryti sau tokių dalykų.

- Ar dažnai stabdo policininkai?

- Būna, kad sustabdo.Yra keletą kartų ir nubaudę. Bet aš su jais ir nesiginčiju. Kaltas - tai kaltas. Šiauliuose kartais smalsumo vedami sustabdo. Šiauliai - toks kaimas, kad vieni kitus pažįsta. Ir tie patys kelių eismo inspektoriai - mano buvę draugai, kadaise kartu į šokius vaikščiodavome.

- O pakeleivius ar pavežate?

- Be abejo. Pakeleivius imu. Na, nebent naktį važiuočiau, tada ne. Aš juos suprantu, nes pats lygiai taip pat stabdydavau. “Tranzais” privažinėjau iki kaklo. Ar sunku kokį studentą, kuris iš Vilniaus į Klaipėdą namo važiuoja, pavežti? Kartą tokios moteriškės iš Kauno “balsavo” į Palangą, o aš iš Kauno į Klaipėdą važiavau. Tai, prieš joms į mašiną įsėdant, perspėjau, kad garsiai muzikos klausysiuosi. Bet jos atsisėdo į galą, susidėjo daiktus. Kiek atsimenu, visą kelią prasižiojusios prabuvo. Matyt, garsas joms nelabai patiko. O aš tą kartą muzikos tikrai labai garsiai klausiausi.

- Ar iki šiol taip pat triukšmingai važinėjate?

- Dabar kaip tik daugiau ramybės norisi. Nors muzika mane traukdavo visada. Kadaise bandžiau mesti, bet be jos nebegalėjau. Taip ir pasilikau prie to, ką darau dabar. Esu kažkada kelis tekstus ir pats parašęs, bet dabar nerašau. Ieškau poetų profesionalų. Kartais, kai muzika nusibosta, klausausi žinių. Bet nebe taip triukšmingai, kaip anksčiau. Man artimesnės tos dainos, kuriomis galiu kažką pasakyti kitiems. O šiaip patinka ramios, tokios, kurių tekstai geri. Nesakau, kad greita muzika nereikalinga, bet ji - kojoms, o ne mąstymui. Man pačiam labai smagu groti kamerinėje aplinkoje. Taip pat tose vietose, kurios turi savo dvasią ir nuotaiką. O važiuodamas automobiliu, klausausi labai įvairios muzikos. Dažniausiai ji priklauso nuo mano nuotaikos, bet repertuaras labai įvairus. Klausausi ir klasikos, ir džiazo, ir dar labai daug ko.

- Esate sėdęs prie vairo būdamas neblaivus?

- Nesinori taip rizikuoti. Juk yra paslaugos, kai gali sumokėti dvidešimt ar trisdešimt litų ir parveš taksistas saugiai namo. Nenukenčia nei automobilis, nei vairuotojas. Ir dar kokius du tūkstančius litų sutaupai. O kur dar žmogaus gyvybė? Juk ne vien už save atsakai. Gali kažkas išgėręs išvažiuoti į kelią, o jei dar pats neblaivus, tai geriau nerizikuoti. Nežinau, gal turi reikšmės mano astrologinis ženklas - svarstyklės. Yra žmonių, kurie kirste nukirto ir padarė savo, bet yra ir svarstančių. Aš iš tų žmonių, kurie stačia galva bet kur nelenda. Todėl pasvarstau. Nebūna, kad devynis kartus pamatuočiau, bet aš analizuoju susiklosčiusią situaciją – apsimoka ar ne. Todėl ir kelyje nesielgiu neapgalvotai.

- Kas jums automobilis - tik susisiekimo premonė?

- Man automobilis – darbo įrankis. Neseku mada. Svarbiausia, kad automobilis būtų techniškai tvarkingas ir kad niekada negestų kelyje.Turiu būti tikras, kad saugiai iš taško A pasieksiu tašką B. O dėl madų, tai jis pirmiausiai turi būti patogus. Ne tu turi tarnauti automobiliui, o jis turi tarnauti tau.

- Dėkui už pašnekesį.