ŽMOGUS IR AUTOMOBILIS

Dainininkei R.Ščiogolevaitei vairuoti – įprastas dalykas

Būdama maža, Rūta Ščiogolevaitė žaidė su kartoniniais gatvių maketais. Suaugusi su malonumu ir vienodai gerai vairuoja mažą mašinytę mieste ir mikroautobusą su priekaba laukų ir miškų keliais.

- Kokį automobilį jūs turite?

- „Nissan Sunny“. Tai mano asmeninis automobilis. Važiuoju juo savo reikalais, tai labai manevringa, mieste labai patogi mašina.

- Ir seniai ją turite?

- Daugiau kaip metai.

- Čia jūsų pirmas automobilis?

- Asmeninis pirmas. Bet teko vairuoti ir tėvų automobilį. Pirmą kartą susimąsčiau, kad reikia turėti savo automobilį, prieš pusantrų metų. Man labai patinka mano mašina, aš labai prisirišu prie daiktų.

- Ar seniai vairuojate?

- Taip, labai seniai. Teises turiu nuo aštoniolikos metų. O vairuoti pradėjau nuo dvylikos. Tik pasiekusi pedalus, iškart prašiau tėvo, kad leistų pasivažinėti kokiame miškelyje. Draugų kompanijose visuomet būnų vairuotoja. Ypač per šventes, kadangi nesu alkoholio megėja.

- Kas paskatino jus pradėti mokytis vairuoti?

- Mano tėtis labai ilgą laiką dirbo policijoje ir buvo vairavimo instruktorius. Gal tai įgimta. Nuo vaikystės stebėjau eismą, teko ir pasidomėti. Šiaip vaikystėje buvau kiek berniokiška. Mano žaislai buvo ne lėlės, o tėčio iš darbo parnešti kartoniniai gatvių maketai su mažais automobiliais, šviesoforais.

- Tikriausiai labai gerai mokate taisykles?

- Aš abejoju, ar kiekvienas vairuotojas tobulai moka visas taisykles. Vis tiek ilgainiui taisyklės užsimiršta, bet ne tiek, kad būtų pavojinga vairuoti.

- Sakėte, kad jūsų tėvas dirbo policijoje. O jums ar teko susidurti su kelių policininkais už kokius nors pažeidimus?

- Taip, yra tekę. Dažnai juokauju, kad policija turi uoslę. Jeigu kas nors yra netvarkinga – būtinai sustabdys. Pirmą kartą mane buvo sustabdę, kai vairavau gero draugo automobilį. Jis buvo nelabai tvarkingas. Buvo pasibaigusi techninė apžiūra. Svarbiausia, kad iki tol jau ganėtinai ilgai vairavau tėvų mašiną, kuri buvo puikios būklės. Tą dieną man būtinai reikėjo suspėti sutvarkyti daug reikalų. Neturėjau išeities. Ir tą pačią dieną mane sustabdė du kartus.

- Kokių nors linksmų ar liūdnų nuotykių teko patirti?

- Tiesą sakant, teko patirti įvairių – ir linksmų, ir liūdnų. Vienas įsimintiniausių atsitiko prieš trejus metus. Su draugais važiavome į Šaulius. Pasidarėme sau mažą šventę. Važiuojant mus aplenkė brangus automobilis su latviškais numeriais. Pradėjo trukdyti mums važiuoti, stabdė. Galų gale sustoję pamatėme, kaip iš jo lipa du pakankamai baisūs, agresyviai nusiteikę vyriškiai. Tada aš greitai įjungiau atbulinę pavarą ir mes pasprukome. Nelabai linksmas nuotykis.

- Jums vairuoti - tai malonumas ar pareiga?

- Visaip. Labai mėgstu vairuoti automobilį. Bet kartais labai pavargstu, nes dainuoju Klaipėdos grupėje “Studija”. Todėl dažnai tenka važiuoti į Klaipėdą. Nuo namų iki vietos yra keturios valandos kelio. Ten ir atgal aštuonios, o dar trys valandos koncerto. Susidaro nemaža sunki darbo diena. O be savo automobilio, dar kartais tenka pavairuoti autobusiuką su priekaba.

- Jūs ir tai mokate?

- Taip. Mano draugas yra baliono pilotas. Dažnai, kai aš turiu laiko, jis manęs paprašo vairuoti, nes balioną reikia sekti. Tenka važiuoti paskui, pasiimti jį ten, kur nusileidžia. Mano draugas labai manimi pasitiki, todėl dažnai tenka vairuoti.

- Vis dėlto tai didelė mašina, ar ne baisu?

- Ne, žinoma, nereikia pamiršti, kad veikimo principai skiriasi nuo mažų mašinų: stabdymas yra kitoks, manevravimas irgi. Aš manau, kad nesu bloga vairuotoja, dažnai iš vyrų išgirstu komplimentų. Vairuodama jaučiuosi gerai.

- Sakėte dažnai išgirstanti komplimentų iš vyrų. O ar neerzina, kai jie priekaištauja moterims?

- Labai nekreipiu dėmesio, nes blogų vairuotojų pasitaiko ir tarp vyrų, ir tarp moterų. Kategoriškai teigti, kad moterys vairuoja blogiau, negalima. Man atrodo, moterys yra netgi atsargesnės. Kažkokių smulkių įvykių pasitaiko ir geriems vairuotojams. Į mano mašiną kartą lengvai stuktelėjo moteriškaitė. Ji važiavo atbula, aš stovėjau ir nepadėjo net signalas. Tuo momentu, aišku, buvo pikta, bet šiaip stengiuosi nepykti. Visiems pasitaiko.

- Kokia jūsų nuomonė apie vairavimo kultūrą?

- Tolerancijos Lietuvos keliuose iš tikrųjų trūksta. Vilnius yra įvairių vairuotojų sostinė. Čia daugiau negu kituose miestuose kultūringų vairuotojų. Bet tuo pat metu čia daugiau žioplesnių, stabdančių eismą vairuotojų. Nors užsieniečiai vairuotojai yra kur kas agresyvesni nei mūsiškiai.

- Koks yra jūsų svajonių automobilis?

- Nėra tokio automobilio, apie kurį svajojau visada. Labai dažnai keičiasi mano norai. Vieną mėnesį aš svajoju apie mažą mašinėlę, kitą - apie didesnį, galingesnį džipą. Yra tam tikri klasikiniai automobiliai, kurie man patinka. Kaip muzikantė aš dažnai sakau:“Kaip rokas muzikoje, taip “Jaguaras” tarp automobilių“. Tai ypatingas automobilis.

- Koks būtų jūsų patarimas vairuotojams naujokams?

- Nekreipti dėmesio į provokacijas. Jei nesi visiškai įsitikinęs savo veiksmų teisingumu, nereikia nervintis, jei kažkas jus skubina, signalizuoja jums. Nepanikuoti. Įgūdžiai ateis, o jie yra svarbiausi. Būtina nebijoti ir atminti, kad ne visi autoįvykiai atsitinka dėl jūsų kaltės.

- Daug laiko skiriate automobilio priežiūrai?

- Esu labai laiminga, kad nedaug. Nes automobilis turi tarnauti žmogui. Džiaugiuosi, kad mano automobilis negenda. Tiesiog kai kurie priežiūros veiksmai yra būtini. Tepalų keitimas, neseniai dirželį pakeičiau. Iki šiol rimtesnių gedimų nebuvo ir tuo esu labai patenkinta. Taip ir turėtų būti. Kuo mažiau laiko skiri automobilio priežiūrai, tuo geriau.

- Ačiū už pokalbį.