Žmogus ir automobilis

Dainininkas Deivis: “Akys ant kaktos - noriu šitos”

Daugelio klaipėdiečių pažįstamas, mylimas, o vasarą itin dažnai uostamiestyje regimas veidas - dainininkas Deivis - džiaugiasi atostogomis ir didžiuojasi tapęs trečiakursiu. Didžiąją mokslo metų dalį praleidžiantis sostinėje, o namo grįžtantis ne tik prisiminimų ar namų ilgesio genamas, bet ir nesibaigiančių darbų spaudžiamas, dainininkas - uostamiestyje visad mielai sutinkamas svetys.

Šią vasarą pajūriu ir jo teikiamais malonumais Deivis sako mėgausiąsis kiek trumpiau nei praėjusią. Dėl sumažėjusio laisvalaikio klaipėdietis “kaltina” jį užgriuvusias muzikines premjeras: “Figaro vedybos”, “Silva”, o rugsėjo pirmąją dar ir “Tadas Blinda”, - vardija debiutantas. Už parduotą vasarą jis žada atsigriebti pirmosiomis rugsėjo dienomis: ”Su draugais aplankysime Šveicariją, Italiją”, - vardija Deivis, bet kol kas atostogų nematyti. Nuo nesibaigiančių darbų ir vasaros kaitros vaikiną gelbsti tik automobilis, padedantis įveikti nemenkus kelio nuotolius ir leidžiantis panirti į vėsias Baltijos bangas. Ta vasara. Kokia ji būtų Deiviui ir kaip sparčiai ristųsi į priekį, jei ne gražutė, saulėje tviskanti “Mazda”?

- Koks buvo pirmas tavo automobilis, kurį vairavai?

- Tėčio pirmukas - žiguliukas. Kaip aš jį vairavau? Tada dar tėtis aikštelėje mane vairuoti mokė. Taip pirmą kartą prisiliečiau prie tėtės pirmuko. O po to, jau teises turėdamas, vairavau tėčio autobusiuką.

- Kas paskatino išsilaikyti vairavimo egzaminą?

- Tėtis. Kol neturėjau mašinos, kuo ramiausiai važinėjausi mikroautobusiukais. Gal į tą autobusą buvo kažkaip nesmagu lipti. Bet vien tik dėl kitų nuomonės. Tos reakcijos - “ai, čia su autobusu važinėja”. O man jokio skirtumo.

- O dabar galėtumei vėl viešuoju transportu važinėti?

- Dabar jau nebe. Pripratau. Bet automobilis nėra kažkoks stebuklas. Nesuprantu tų: ”Oi, čia su mašina”. Vis dėlto treji metai kartu savo padaro.

- Kokiu automobiliu važinėji šiuo metu?

- Na, šią žiemą bus lygiai treji metai, kai turiu “Mazda MX - 3”. Kaip vien mano, tai pirmoji mano mašina.

- Ar yra nutikę kokių nuotykių kelyje?

- Nuotykių? Na, aš dažnai važiuodamas užmiegu. Ypač anksčiau taip nutikdavo. Todėl visad važiuodavau antroje eilėje, kad nubusčiau bent jau pirmoje. Įdomių dalykų nutinka kelyje: kartais, atrodo, žiūri į kelią ir nemiegi, o akys nemato. Atsijungia, ir viskas. Tada pradeda haliucinacijos visokios eiti. Pradedi šernus matyti arba atrodo, kad policija vejasi. Tokie visokie dalykai.

- Kokius būdus esi išbandęs gindamasis nuo miego?

- Beviltiška, net nežinau, ką reikia daryti norint nuo jo apsiginti. Gal tiesiog reikia imti ir pamiegoti tą valandą. Žiemą lipdavau lauk iš automobilio. Kartą paprasčiausiai pasivaikščiojau ir tada važiavau toliau. Pastaruoju metu išlipu po keturis ar penkis kartus. Tiesa, žiemą esu dar sniegu veidą išsitrynęs, padėjo. Netgi labai. Bet tai žiemą, o vasarą negelbsti nei muzika, nei niekas kitas. Galiu dainuoti, rėkti, atsidaryti langus, bet migdo ir nors tu ką.

- Ar nesi patyręs vairuotojų vadinamo “pirmojo krikšto”?

- Įmušęs į kažką? O taip. Buvau vieną kartą. Teko ir man. Bet nieko baisaus - pataikiau į to žmogaus automobilio ratą. Man truputį teko, bet nieko labai reikšmingo.

- Ar turi automobilyje kokį talismaną?

- Viena moterėlė iš mano kaimo yra duonos įdėjusi. Kaip ten jinai vadinasi?

- Gal šventos Agotos? Esu girdėjusi, kad ji nuo nesėkmių kelyje apsaugo.

- Tikriausiai ta ir bus. Kažkaip panašiai vadinasi. Šventinta duona. Sakė - nuo gaisrų, visokių nelaimių apsaugo. Ji mašinoje užkišta. Gal ji iš tikrųjų gelbsti? Kas čia žino? Tikriausiai ji ir yra mano talismanas.

- Deivi, ar sustoji pavežti tų, kurie stabdo pro šalį lekiančias mašinas?

- Mieliau važiuoju vienas. Bet dažniausiai iš Vilniaus grįžtu su kompanija. Mano kurse mokosi ne tik vilniečiai, yra ir klaipėdiečių, tai mes kartu dažnai ir grįžtame.

- Ar yra skirtumas tarp vairuojančios moters ir vairuojančio vyro?

- Oi, neklausk! Nieko nėra blogiau už moterį prie vairo. Tačiau kartais ir vyrai. Bet lėtai važiuojantis senukas erzina kiek mažiau nei moteris prie vairo. Moterys nervina.

- O tavo mama? Ar ji nevairuoja?

- Ne. Todėl taip drąsiai ir kalbu.

- Ar dažnai sustabdo kelių policija? Koks tavo požiūris į ją?

- Į Kauno policiją labai blogas, į Klaipėdos - labai geras. Mes pažįstame vieni kitus.

- Tikriausiai kelių eismo taisykles moki labai gerai?

- Moku. Kartą teko dalyvauti televizijos žaidime ir tada turėjau išmokti kelių eismo taisyklių pažeidimų numerius. Mokiausi juos atmintinai. Labai sunku nebuvo, nes buvau prisigalvojęs visokių teorijų. Gal todėl ir laimėjau.

- Ar dabartinė tavo mašina ir yra ta, kurios visada norėjai?

- Pirmą kartą ją pamačiau turguje. Tokį modelį mačiau pirmą kartą savo gyvenime. Ji ten vienintelė tokia buvo. Tai ir viskas. Akys ant kaktos - noriu šitos. Pasijutau kaip vaikas, kuris iš didelio noro kojytėm trypti ir garsiai šaukti pradeda. Tuo metu tėvai paskolino dalį pinigų, tai ir nusipirkau. O dabar kažkaip ir nebegalvoju apie tai, ko norėčiau. Automobilis nėra svarbiausias dalykas. Man nereikia kokios nors ypatingos mašinos. Man gera maniškė. Smagu važiuoti. Merginos kojos telpa ir gerai.

- Ar domiesi automobilių madomis?

- Ne. Visiškai ne. Net nežinau, kurie šiuo metu madingi, o kurie ne.

- O saugos diržus ar segiesi?

- Dar ne. (Supratęs, ką pasakė, Deivis labai garsiai juokiasi. - Aut. past.). Na, esu ne kartą segęsis. Bet tai labai nepatogu. Kai šalia kas nors sėdi ir klausia, ar užsisegti diržą, tai, be abejo, visada sakau: Taip”.

- Keliais balais įvertintumei save kaip vairuotoją dešimties balų sistemoje?

- Žinant, kad aš turėjau tik vieną avariją, nemanau, kad esu labai nesaugus vairuotojas. Iš tikrųjų važiuoju kartais pakankamai greitai. Na, gal kokiais aštuoniais vertinčiau save.

- O tavo draugai? Visi ratuoti?

- Taip. Iš tiesų daugelis žmonių išprotėję dėl automobilių, bet aš toks nesu.

- Kaip manai, kas svarbiausia kelyje?

- Svarbiausia kelyje? Kelių policininkai. Dar vairuotojų žibintų mirkčiojimai. Ir pats visada kitiems vairuojantiems tokius ženklus duodu.

- Kaip vertini automobilių greičio apribojimą mūsų mieste?

- Jeigu tai iš tiesų padeda, tai viskas tvarkoje. Bet šiaip tai nervina. Na, bet jei išties mažiau žmonių žūsta, gal gerai.

- Ar patinka greitis?

- Nesu aš išprotėjęs dėl jo. Mieste - taip. Aš kartais nardau, nes dažniausiai visur vėluoju, bet šiaip - nemėgstu greičio. Autostradoje man pakanka šimto keturiasdešimties.

- Ar žinai, koks skirtumas tarp dviračio ir automobilio?

- Automobilio minti nereikia. Tikriausiai tai ir yra svarbiausias skirtumas.

- Dėkui už pašnekesį.