Automobilis ir žmogus

Česlovas Gabalis: “Nesu vėžlys, visad judantis tuo pačiu greičiu”

Rudenį į ketvirtą dešimtį įkopsiantis Česlovas Gabalis, daugeliui muzikos melomanų geriau žinomas kaip grupės „Pelenai“ vokalistas, sako, kad dainavimas ir noras dainuoti jam visada buvo pirmoje vietoje. “Aš daugiau nieko ir nemoku. Galėčiau dar duobes kasti, na, gal ir šluoti. Bet visos vakansinės vietos jau užimtos, todėl greičiausiai likčiau be darbo“, - juokavo Č.Gabalis. Daugiau nei dvidešimtį metų praleidęs scenoje dainininkas prisimena, kad dar ir „Dainų dainelėje“ jam dalyvauti teko.

Aštuntus metus egzistuojančios grupės “Pelenai” vokalistas sutiko, kad pirmasis grupės albumas - jam artimiausias :“gal todėl, kad noras turėti grupę tada buvo pats stipriausias? Tas albumas tarsi pažymi mūsų pasirinktą kelią“, - atviravo Č.Gabalis. Prieš gerą dešimtį metų įsigijęs vairuotojo teises, dainininkas sutinka, kad dabartinis jo gyvenimas be automobilio sunkiai įsivaizduojamas. Ir nuo įkyrių smalsuolių akių, ir nuo troleibusų - vėžlių dainininkas paskutiniu metu pabėga važiuodamas tik savo pilku opeliu.

- Ar seniai vairuojate?

- Nuo dukters gimimo, panašiai nuo 1992-ųjų.

- Kas jus paskatino vairuoti?

- Tikriausiai darbas. Profesija. Nuolatinis važinėjimas iš vienos vietos į kitą.

- O jei paklausčiau, koks buvo pirmasis jūsų automobilis?

- Pirmasis automobilis buvo žiguliai. Pirmuku vadinamas. Su visomis itališkomis detalėmis ir itališku motoru. Pats pirkau.

- O dabartinis automobilis, kurį vairuojate, koks jis?

- Šviesiai pilkos spalvos opelis. “Opel Astra”.

- Kada įsigijote teises?

- Reikia skaičiuoti. Beveik dvidešimt devyneri buvo. Jei dabar reiktų atsisakyti automobilio, būtų labai sunku. Kažin, ar prisiminčiau, kada paskutinį kartą važiavau troleibusu ar traukiniu. Nesmagu, kai į tave pradeda badyti pirštais, žiūrėti, šbiždėtis. Man užtenka jau parduotuvių. Atrodytų, yra ir labiau žinomų žmonių, bet nelieki nepastebėtas.

- Ar esate patyręs vairuotojų „krikštą“ kelyje?

- Mes kažkada važiavome į Druskininkus, į koncertą. Aišku, kaip visada, laiko tokiais atvejais pritrūksta, todėl reikia lėkti. O ten keliukai su kalniukais, su posūkiais. Smagiai kokiu šimtu trisdešimt lėkėm. Staiga užlėkus už vieno posūkio - siena prieš akis. Spaudžiam stabdžius, mašina čiuožia, galvojam: suspėsim ar ne. Kai sustojom, iki tos sienos buvo telikę kokia pusė metro. Pasirodo, ten buvo vadinamoji fura, kur gyvulius vežioja. Ji tame keliuke apsisukti norėjo. Mes jau ketinome išlipti iš mašinos, bet varuotojas labai greitai užsidarė dureles. Pagailėjom jo, o ir laiko neturėjome, šovėme pirmyn.

- Kiek automobilių teko vairuoti?

- Tris tiktai. Žigulį reikėjo, aišku, pasikeisti. Aš tikrai nekreipiu dėmesio į tai, kad reikia turėti labai “krūtą” mašiną. Neturiu prieš ką vaidinti ar puikuotis su tomis mašinomis. Man mašina – transporto priemonė, naudojama darbui. Suprantama, kad mašina galima ir šiaip važinėtis ar poilsiauti - tai labai patogus dalykas, bet kad aš būčiau labai išrankus mašinoms, tikrai taip nėra.

- Automobilis, kurio visada norėjote. Ar buvo toks?

- Tikriausiai aš taip pat turiu tokį automobilį – svajonę. Reikia dabar pasakyti markę? Taip? Šiaip man labai patinka “Mitsubitshi”. Šlapio asfalto spalvos.

- Ar daug laiko praleidžiate kelyje?

- Praktiškai kiekvieną dieną. Na, gerai, plius minus – kas antrą.

- Tai kelyje jus lydi sėkmė?

- Galėjo vieną kartą liūdniau baigtis, tiesa, tada aš nevairavau. Mus vežė autobusiuku, su visa aparatūra. Tada važiavome iš Vilniaus. Buvo žiema, prieš pat Naujuosius metus. Reikėjo aplenkti “furą”, bet kai pradėjome ją lenkti, ji pradėjo lenkti kitą “furą”, net nepažiūrėjusi, kad ją lenkia. Buvo daug sniego, todėl neliko nieko kito, kaip tik važiuoti į pievą. Prisimenu, kad visur buvo labai balta. Viskas mums baigėsi laimingai. Niekas net nesusitrenkė. Mes labai minkštai sustojome. O “fura”, taip ir nuvažiavo, mūsų net nepastebėjo.

- Ar pavežate autostopininkus?

- Ne, nes visą laiką pilnas važiuoju.

- Ar dažnai jus stabdo policininkai?

- Būna, kad sustabdo. Bet aš niekada su jais nesiginčiju. Tikriausiai dėl to ir padeda. Bandyti nuginčyti savo kaltę, kai iš tiesų kažką pažeidei, būtų juokinga. Policininkai turi sau pasilikti apsisprendimo teisę – bausti ar atleisti. Būna, kad atpažįsta, nusišypso. Jei iš karto nepažįsta, tai pažiūrėję į teises atsimena.

- Ar patinka greitis?

- Aš nesu vėžlys, visad judantis nustatytu greičiu. Bet nesu ir tas beprotis, lekiantis nežinia kiek. Aš važiuoju panašiai per vidurį.

- Kaip ginatės nuo miego, kuris užklumpa vairuojant?

- Niekada nėra taip buvę, kad važiuodamas norėčiau miego. Niekada. Net kai ir labai pavargęs būnu. Jei esu automobilyje ne vienas, tada man akys stulpu stovi, nes aš ne tik už save atsakingas, bet ir už šalia esantį.

- Nedainuojate važiuodamas?

- O kaipgi. Dainuoju. Pastaugiu kartkartėm kartu su kompaktiniu disku.

- Kaip manote, ar yra skirtumas, kai automobilį vairuoja ne vyras, o moteris?

- Mieste ko gero yra. Dauguma kamščių atsiranda būtent dėl jų. Bet yra moterų, kurios daug geriau vairuoja nei vyrai.

- Ar yra tekę neblaiviam vairuoti automobilį?

- Taip. Ir pagautas buvau, todėl trejus metus gyvenau be automobilio teisių.

- Ką manote apie erdvų automobilį?

- Kai tenka po visą Lietuvą trankytis su maža mašina, norisi didesnės. Laivas yra laivas. Jame ne tiek pavargsti. Mažytėje mašinoje pavargsti greičiau. Mašina man – susisiekimo priemonė, bet aš juk irgi senstu, man komfortas taip pat reikalingas. Nors ir minimalus, bet reikalingas.

- Kas jums svarbiausia vairuojant?

- Saugumas yra svarbiausia. Taip pat svarbu nedaryti beprasmiškų klaidų.

- Keliais balais vertintumėte save kaip vairuotoją dešimtbalėje sistemoje?

- Na, ralistas nesu. Gal kokiais septyniais. O gal čia per daug? Gal imkime viduriuką – penkiais.

- Gal turite savo automobilyje sėkmę nešantį amuletą?

- Na, nežinau. Būna, kad kiti sau numerius užsisako. Kartą norėjau užsisakyti su užrašu “Česka”, bet, pasirodo, reikia šešių ženklų, o Česka tik penki. Na, nebent tašką padėti galėjau. Bet jis - tai ne raidė.

- Dėkui už pokalbį.