„Luminor“ banko finansavimo srities vadovė Laura Žukovė pastebi, kad jaunimui didžiausiu iššūkiu tampa būsto įperkamumas ir pradinis įnašas. Pasak jos, šiandien kelias iki savo namų yra ilgesnis – jam įveikti reikia daugiau planavimo, lankstumo ir finansinio sąmoningumo.
Sukaupti pradinį įnašą iš vidutinio darbo užmokesčio kai kuriose Lietuvos vietovėse yra itin sudėtinga. Pavyzdžiui, norint sukaupti 15 procentų pradinį įnašą 60 kv. m butui Vilniuje, vidutines pajamas gaunančiam žmogui gali prireikti maždaug devynerių metų, o didesniam būstui – daugiau nei dešimtmečio. Pradinį įnašą sumažinus iki 10 procentų, sostinėje tai vis tiek lieka dideliu iššūkiu – sutaupyti 60 kv. m butui vidutines pajamas gaunančiam žmogui prireiktų daugiau nei penkerių metų.
„Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ apie būsto rinką diskutavo Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos vadovas Mindaugas Statulevičius (toliau – M. S.) ir „Artea“ banko ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė (toliau – I. G. P.).
– Kas vyksta nekilnojamojo turto rinkoje?
– M. S.: Nekilnojamojo turto rinkoje – pavasaris tiesiogine ir perkeltine prasme. Įprastai ši rinka gyvena ciklais, o pavasarį ji būna aktyvesnė. Šiemet tai sutampa su didesnėmis žmonių galimybėmis pasiskolinti.
Ne paslaptis, kad porą metų dalis pirkėjų buvo likę užribyje, nes finansavimo sąlygos ir Europos Centrinio Banko nustatoma palūkanų norma buvo gana aukštos. Žmonės, kurie norėjo dalyvauti nekilnojamojo turto rinkoje – įsigyti būstą ar į jį investuoti, – buvo likę paraštėse.
Jau metus galime kalbėti apie rinkos atsigavimą ir efektyvumą. Vilniuje, jei vertintume ketvirčio duomenis, nupirkta apie 500 būstų. Džiugina tai, kad pasiūla atsigavusi. Mūsų vystytojai geba rinkai pasiūlyti daugiau produktų, daugiau pasirinkimo.
Tiesa, su tam tikru rezervu reikia pasakyti, kad ta pasirinkimo laisvė koncentruojasi ten, kur žmonės labiausiai norėtų įsigyti būstą. Kauno nekilnojamojo turto rinka taip pat aktyvi, Klaipėdoje jaučiamas atsigavimas.
– Kaip vyksta statybos mažesniuose miestuose?
– M. S.: Anksčiau regionuose buvo įprasta, kad žmonės patys statosi individualų būstą. Į tai buvo orientuota ir valstybės parama. Dabar kalbu jau apie daugiabučius, kad ir nedidelius, pavyzdžiui, dešimties butų. Jie iš dalies statomi jau turint klientūrą.
Savivaldybė vis dažniau tampa užsakovu, nes iš kitų miestų kviečiamiems specialistams reikia kur gyventi. Rizikuojančių statyti tikintis, kad būstas vėliau bus parduotas, daug nėra.
– Kaip koreliuoja būsto kainų augimas ir mūsų galimybės jį įpirkti?
– I. G. P.: Matyt, reikėtų akcentuoti tai, kad mūsų ekonomika yra pakankamai nebrandi, dinamiška, ji auga sprintais. Kiekvienas sektorius turi savo cikliškumą, nėra tokios solidžios inercijos kaip brandžiose ekonomikose, kur viskas vystosi tolygiai, o rodikliai eina koja kojon. Pas mus yra impulsų, dirgiklių ir ekonomikos padarinių.
Praėjusiais metais pamatėme, kad nekilnojamojo turto rinka labai staigiai atsigavo, o sandorių skaičius šovė aukštyn ir fiksavo antrą didžiausią intensyvumą per pastarąjį dešimtmetį. Tam įtakos, aišku, turėjo ir gerėjanti palūkanų normų aplinka, ir lūkesčiai dėl šių metų.
Viena vertus, gyventojai pradėjo nuogąstauti, kad bus vienkartinių pokyčių – antros pensijų pakopos pinigų, taip pat pradinio įnašo dydžio pokyčių. Tai sujudino lūkesčius. Žmonės galvojo, kad reikia pirkti čia ir dabar, nes, kai šie pokyčiai įvyks, natūralu, kad paklausa bus dar didesnė, o įtampa nekilnojamojo turto rinkoje – dar aukštesnė.
Tad sandorių aktyvumas prasidėjo praėjusiais metais, ir tai šiek tiek išbalansavo rinką. Matome, kad nekilnojamojo turto kainos pradėjo augti gerokai sparčiau. Augimo tempas didėjo, ir šiuo metu, pagal skirtingus rodiklius, matome, kad jis yra dviženklis.
Lietuvos banko pasikartojančių sandorių indeksas rodo, kad senesnis būstas yra apie 16 procentų brangesnis nei prieš metus. Registrų centro rodikliai taip pat rodo, kad vidutiniškai Lietuvoje būstas per metus pabrango 12–13 procentų. Tai byloja apie labai staigų paklausos šuolį, todėl objektyvu, kad pasiūla ne visada spėja patenkinti poreikius.
Lietuvos banko pasikartojančių sandorių indeksas rodo, kad senesnis būstas yra apie 16 procentų brangesnis nei prieš metus.
Matome, kad visa ši karuselė priartės prie prisirpimo taško. Vakaruose tai jau nebevyksta. Paprastai nekilnojamojo turto neišeina įsigyti neturint jokio kito turto, nes vis tiek reikia turėti tam tikrą finansinį pagrindą.
Pagal „Eurostat“ duomenis, lietuviai yra vieni labiausiai nekilnojamuoju turtu apsirūpinusių gyventojų visoje Europoje. Tai reiškia, kad tam tikro mobilumo nekilnojamojo turto rinkoje mes turime: galime parduoti tėvų paliktą būstą, sodą, garažą ar kitą turtą ir taip sukaupti pradinį įnašą.
Tačiau yra struktūrinių dalykų, kurie rodo, kad ši karuselė yra baigtinė. Vienas jų – spartūs urbanizacijos procesai. Matome, kad Lietuvos gyventojų struktūra per pastaruosius 10–15 metų labai radikaliai pasikeitė: miestuose gyventojų padaugėjo, palyginti su periferija.
Pagal „Eurostat“ duomenis, lietuviai yra vieni labiausiai nekilnojamuoju turtu apsirūpinusių gyventojų visoje Europoje.
Tai reiškia, kad nekilnojamojo turto, esančio ne didžiuosiuose miestuose, paklausa natūraliai yra gerokai mažesnė. Jo vertė taip sparčiai neauga, kaip auga turto vertė miestuose, todėl atitinkamai mažėja ir mobilumas. Tai nėra dėkinga situacija, ir ji blogina Lietuvos gyventojų būsto įperkamumo galimybes.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
(be temos)
(be temos)
(be temos)