Ilgametė bendrystė – pranašumas

V. Bendiko veiklos sritis – miltai ir jų produktai, tačiau ne tie, kurie fasuojami kilogramais.

„Dirbu su industriniais klientais, daugiausia – kepyklomis, konditerijos cechais. Pavyzdžiui, į didžiąsias kepyklas dažniausiai keliauja betariai – palaidi – miltai mašinomis. Tačiau įprastai miltus parduodu maišais“, – darbo specifiką įvardijo pašnekovas.

Paklaustas, kaip sunkiau – kilogramais ar tonomis – platinti įmonės produkciją, „Kauno grūdų“ pardavimo vadovas šmaikštauja: „Mes jų nenešiojame, tai turbūt nesunku.“

Tačiau neneigia: rinka labai aktyvi ir gausi žaidėjų, todėl tenka pasitelkti ne vien profesionalumą, srities išmanymą, atkaklumą – itin praverčia ir solidus įdirbis įmonėje. Asmeninis ilgalaikis santykis čia labai svarbus, neabejoja V. Bendikas.

„Konkurencija didelė, tik nenuvažiuoji kokį kartą, neprižiūri, žiūrėk, ir sugundė kas – įlendi į sandėlį ir jau matai konkurentų maišus, – šyptelėjo pašnekovas. – Žinoma, darbe labai padeda tai, kad per tiek metų gerai pažįsti visus savo klientus. Ir mane pažįsta. Šiandien dalis tų, su kuriais pradėjome dirbti, verslus jau perdavė savo vaikams. Jie užaugo mano akyse, galima sakyti, pasikeitė visa karta.“

Atvėrė miltų enciklopediją

Galbūt didelės intrigos, kaip vilnietis tapo laikinojoje sostinėje įsikūrusios įmonės dalimi, nėra. Tačiau V. Bendikas neslepia, kad kandidatuodamas į anuometę bendrovės Vilniaus regiono vadybininko pareigybę apie miltus išmanė tik tiek, kiek statistinis vartotojas.

Juolab kad po studijų tuomečiame Vilniaus universiteto Prekybos fakultete jaunuolis bandė įsitvirtinti sostinės Statybos-remonto tresto komplektavimo valdyboje, kuri užsiėmė visiškai kitokių žaliavų tiekimu.

Kaip sakė V. Bendikas, pirmoji jo darbinė patirtis neužtruko – organizacijoje prasidėję nerimastingi struktūriniai pokyčiai jauną specialistą paskatino ieškoti naujų horizontų.

„Kai radau skelbimą laikraštyje, kad „Kauno grūdai“ ieško darbuotojo Vilniaus regione, ilgai nesvarsčiau. Tai buvo gerai žinoma įmonė, kuri tuo metu kaip tik plėtėsi ir formavo naują komandą. Pasisekė konkurse, nors apie miltus ir kepyklas tais laikais nelabai ką ir supratome, – atviravo pašnekovas. – Dabar, kai pradedi gilintis, koks glitimas, koks vandens įgėrimas ir pan., galo nėra. Tų niuansų išties nemažai, juk tai yra gyvas organizmas, ne koks stulpas betoninis ar metalinis. Mūsų malūnui tenka didžiulis iššūkis, kai keičiasi derlius, – nuėmus naują, vėl kitokie grūdai.“

Žvelgti į akis – vertybė

Suprantama, kad darbinėje pardavimo vadovo kasdienybėje karaliauja tikslumas ir skaičiai, tačiau aktyvaus judesio ir nuolatinio bendravimo čia taip pat nestinga. Kaip sako pašnekovas, būtent ši dermė yra jo stichija.

„Gyvenu Vilniuje, bet daugiau dirbu pas klientus. Todėl dažnai sakau, kad turiu mobilų biurą ant ratų – mano biuras yra automobilis. Man tai labai patinka, nes jei tik kabinete reikėtų prie stalo sėdėti, turbūt neiškęsčiau, sudžiūčiau. Žinoma, galima ir telefonu su klientu bendrauti, bet nuvažiuoti, pasišnekėti betarpiškai, žiūrėti į akis ir matyti žmogaus veido išraišką man visada smagiau“, – šyptelėjo vyras.

Telefono vis dėlto iš rankų paleisti nepavyksta. Dėl to, prisipažįsta, ne kartą teko gauti pylos ir namie.

Keičiasi ir mentalitetas, ir vadovavimo metodai. Atėjus naujiems savininkams, pozityvus požiūris į darbuotojus ypač stipriai jaučiamas.

„Pirmus penkiolika metų turbūt išvis nė karto nebuvau išjungęs telefono. Net per atostogas. Tais laikais labai toli neskraidydavome, ilgam nevažiuodavome, tai galvodavau, kad geriau atsiliepsiu ir pats viską sutvarkysiu, – bus ir paprasčiau, ir greičiau“, – pasakojo pašnekovas, ilgainiui nuo darbo reikalų išmokęs atsiriboti bent jau per atostogas.

Šiltas ryšys gyvas iki šiol

Nors galbūt daug kas pasakytų, kad tiek daug metų būti lojaliam tai pačiai darbovietei nei madinga, nei vertybė, V. Bendikui tai nėra argumentas. Kaip svarstė pašnekovas, turbūt stipriausiai įsišaknyti įmonėje paskatino draugiška ir it kumštis vieninga komanda. Beje, su kai kuriais tuomečais kolegomis šiltą ir artimą ryšį vilnietis išlaikė iki šiol.

„Kai tik pradėjome dirbti, susiformavo tokia tvirta penkių šešių žmonių komanda – labai geras ir draugiškas kolektyvas, o ir vadovas visus labai uždegdavo, motyvuodavo siekti bendro tikslo. Turbūt kokius šešerius metus niekas nesikeitė, dirbome vis tie pats žmonės. Nuo tada „Kauno grūdus“ įsimylėjau ir myliu jau 24 metai“, –  šmaikštavo įmonės pardavimo vadovas.

Tad ir bene sudėtingiausius profesinius momentus jis sieja būtent su komandos pokyčiais, kurie per tokį ilgą laikotarpį yra tiesiog neišvengiami.

„Kai keisdavosi vadovai, kai kuriais momentais tikrai būdavo nelengva. Kai kurie kolegos mane net patraukia per dantį, kad tiek vadovų „pergyvenau“. Dabar jau ir pats nebeskaičiuoju, bet kažkada tas skaičius buvo beveik 20, – atskleidė V. Bendikas. – Turbūt sunkiausia, kai vadovaujamąsias pareigas užimantis žmogus, toje srityje nieko nesuprasdamas, mano, kad viską daro geriausiai iš visų. Tada tuos momentus tiesiog tekdavo išlaukti, pakentėti, kol jau aukščiausio rango vadovai susiprasdavo, kas ir kaip.“

Ko nors nežinoti – ne silpnybė

Kaip pripažįsta pašnekovas, be abejo, labiausiai įmonėje džiugina pokyčiai, kurie ir darbuotojus skatina tobulėti, plėsti akiratį, išbandyti įvairias naujoves, siekti profesinių ambicijų. Ypač dosnūs šių patirčių – pastarieji „Kauno grūdų“ metai.

„Keičiasi ir mentalitetas, ir vadovavimo metodai. Atėjus naujiems savininkams, pozityvus požiūris į darbuotojus ypač stipriai jaučiamas. Žmonės labiau skatinami, vertinami jų gebėjimai. Į darbuotoją žvelgiama su pasitikėjimu, kad jis gali atlikti savo užduotį, bet kartu – nebijoti paprašyti pagalbos, paklausti ir prisipažinti, kad kažkur ko nors nesupranta ar nežino“, – pamatinius vidinės komunikacijos principus įmonėje įvardijo pardavimo vadovas.

V. Bendikas sako, kad darbuotojai vertina bet kokias įmonės pastangas kurti motyvuojančias sąlygas.

„Be abejo, įvairūs materialiniai dalykai, kaip alga, piniginis paskatinimas, taip pat svarbu ir malonu, nėra ko slėpti. Kad ir tas pats sveikatos draudimas – šiais laikais, kai valstybinėje medicinoje neretai trūksta tvarkos, sunku greitai patekti pas specialistus, daugeliui tampa didele vertybe, kad galima pasinaudoti privačių klinikų paslaugomis“, – pastebėjo pašnekovas.

Melsvi marškiniai nuvylė

V. Bendiko pirmosios darbo dienos įmonėje – balandžio 1-osios – simbolinis užtaisas į nutekėjusius metus tam tikra prasme taip pat įpareigoja atsigręžti smagiai.

„Kauno grūdų“ pardavimo vadovas nesigina – būta įvairių nuotykių, o apie kai kuriuos istorija tegu nutyli. Vis dėlto paprašytas sutinka ekspromtu pasidalyti vienu ankstesnių metų nutikimu.

„Liepė mums važiuoti į Latviją ieškoti naujų klientų. Tuo metu visiems pardavėjams kaip tik buvo nupirkti marškiniai su įmonės logotipu, švarkai. Tie marškiniai, pamenu, buvo melsvi. Taigi nuvažiuojame į vieną kepyklą Latvijoje. Taip apsirengę atrodėme turbūt kaip iš kokios ministerijos ar policijos. Koridoriuje susitinkame moterį ir klausiame, kur galėtume su direktore pasikalbėti. O ji: „Direktorės tikriausiai nėra. Girdėjau, kad išvažiavusi. Gal šiandien net nebus. Galbūt tik vakare. Nueikite dar į sekretoriatą, pasitikslinkite.“ Tada išsigandusiu balsu klausia: „Kas jūs tokie ir ko norite?“ Sakome, kaimynai, iš Lietuvos, dėl miltų pasikalbėti atvažiavome. Užlipame į antrą aukštą pas tą sekretorę. Ši sako: „Palaukite, direktorė tuoj ateis.“ Sėdime, laukiame. Ateina ta pati moteris, su kuria kalbėjome. Matyt, tokių pasipuošusių pas juos iki tol nebuvo, tai ji, vargšė, išsigando, galvojo, kad čia kokia ekonominė policija, gal kokią reviziją darys“, – su šypsena seną istoriją prisiminė V. Bendikas.

Tuo metu sandoris su kaimynais neužsimezgė, tačiau šiandien „Kauno grūdų“ produkcija jau puikiai atpažįstama ir žinoma Latvijoje.