Alu­darė: siū­ly­ti drąsius pro­duk­tus ri­zi­kin­ga, bet leidžia būti priekyje

Ga­my­bos iš­ma­ny­mas – ker­ti­nis kar­je­ros ak­muo

Į alaus pra­monę D.Jo­čytė žengė prie­š de­vy­ne­rius me­tus – ta­da pra­si­dėjo jos ke­lias įmonė­je „Švy­tu­rys-Ute­nos alus“. Mais­to in­ži­ne­ri­jos spe­cia­lybę įgi­ju­sią spe­cia­listę su­do­mi­no gi­lias tra­di­ci­jas tu­rin­ti alaus ga­my­ba. Ne ma­žesnį įspūdį kėlė tai, kad būsi­ma dar­bo­vietė jau ta­da in­ves­ta­vo į naują įrangą, dar­bas at­rodė di­na­miš­kas, o at­mos­fe­ra – motyvuojan­ti. Vi­sa tai lėmė ap­si­spren­dimą im­tis jai pasiūly­tos gamy­bos pro­cesų koor­di­na­torės po­zi­ci­jos.

„Vie­na iš pirmųjų ma­no už­duo­čių bu­vo mokė­ti sa­va­ran­kiš­kai vyk­dy­ti mi­sos gamy­bos tech­no­lo­ginį pro­cesą. Bu­vau ska­ti­na­ma siū­ly­ti ini­cia­ty­vas, kaip galėtume to­bu­lin­ti ga­mybą, kaip ma­žin­ti ekst­rak­to nuo­stolį“, – pirmą­sias pareigas pa­me­na D.Jo­čytė.

Po tris mėne­sius tru­ku­sio ban­do­mo­jo lai­ko­tar­pio spe­cia­listės laukė eg­za­mi­nas – sa­va­ran­kiš­kai vyk­dy­ti vie­nos mi­sos vi­ri­mo pro­cesą. Jo stebė­ti at­ėjo ne vien gamy­bos, bet ir vi­sos „Ute­nos alaus“ da­ryk­los va­do­vas. Tąkart įmonės vadovybė įver­ti­no D.Jo­čytės gebė­jimą grei­tai įsi­sa­vin­ti naują in­for­ma­ciją, jos mo­ty­va­ciją ir ge­rus re­zul­ta­tus. Tai ir lėmė, kad, ne­praė­jus nė me­tams, darbuotojai bu­vo pa­si­ūly­tos še­šis mėne­sius trun­kan­čios pres­ti­žinės stu­di­jos Skan­di­na­vi­jos alu­da­rių mo­kyk­lo­je Da­ni­jo­je.

„Tai itin spe­cia­li­zuo­ti ir in­ten­syvūs moks­lai, ku­rių me­tu įsi­gi­li­na­ma į vi­sas aludarystės sri­tis – nuo ža­liavų ga­my­bos, ypač sa­lyk­lo pa­ruo­ši­mo, iki energetinių resursų pa­nau­do­ji­mo“, – pri­si­me­na pa­šne­kovė, šian­dien ga­lin­ti daug papasakoti apie tai, kaip iš­vir­ti gerą, sa­vo sti­lių ati­tin­kantį alų.

Pa­žin­tis su Skan­di­na­vi­jos rin­ka

Pralė­kus vie­niems me­tams alaus da­ryk­lo­je, D.Jo­čytė iš va­dovų su­laukė nau­jo pa­si­ūly­mo – im­tis tech­no­logės pa­reigų. Nuo­la­ti­nis judė­ji­mas, iššū­kiai, ga­li­mybės to­bulė­ti ir aug­ti bei va­dovų pa­si­tikė­ji­mas vi­suo­met mo­ty­va­vo įmonė­je siek­ti geriau­sių re­zul­tatų ir ne­si­žval­gy­ti į ša­lis.

Kad ir ko­kių naujų iššū­kių imtų­si dar­be ar as­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me, mo­te­ris sa­ko vi­sa­da be­si­va­do­vau­jan­ti prin­ci­pu „nie­ko nėra ne­įma­no­ma“. Klau­si­mas, kiek yra no­ro dėti pa­stan­gas ir kiek tu­ri­ma lai­ko po­ky­čiams įgy­ven­din­ti. Ši vi­zi­ja jai padėjo ir ku­riant pir­muo­sius pro­duk­tus už­sie­niui.

„Vie­nas iš pirmų man pa­si­ūlytų tarp­tau­ti­nių pro­jektų bu­vo vi­siš­kai ino­va­ty­vus alus Skan­di­na­vi­jos rin­kai. Įsit­rau­kiau nuo pirmųjų žings­nių, nuo pat ga­mi­nio virimo pro­ce­so. Bu­vau at­sa­kin­ga už tech­no­lo­ginį ir in­ži­ne­rinį įran­gos ga­li­my­bių pa­tik­ri­nimą, ga­my­bi­nių pro­gramų su­kūrimą, vėliau – už pro­duk­to ban­dy­mus, kuriuos dar ir šian­dien pri­si­me­na­me su ko­le­ge iš Prancū­zi­jos. Pa­sid­žiau­gia­me, kad pir­ma­sis ban­dy­mas pa­vy­ko taip skland­žiai“, – sa­ko D.Jo­čytė.

Padidino ga­my­bos pa­jėgu­mus

Sėkmin­gai ir pro­fe­sio­na­liai dar­bi­nius iššū­kius spren­du­si D.Jo­čytė dar po metų su­laukė pa­si­ū­ly­mo į sa­vo ran­kas su­telk­ti visą „Ute­nos alaus“ da­ryk­los ga­mybą, ku­rios niuan­sus jau iš­manė iki smul­kiau­sių de­ta­lių. Kar­tu su pa­didė­ju­siais iššūkiais laukė ir at­sa­ko­mybė už pen­kio­li­kos žmo­nių ko­mandą. Ga­my­ba – jautrus pro­ce­sas, ku­ria­me bet ka­da ga­li pa­si­tai­ky­ti ge­dimų ar nuo­sto­lių, todėl pa­grin­di­nis ga­my­bos ko­man­dos dar­bo prin­ci­pas, su­si­da­rius su­dėtin­gai situacijai, ne­pul­ti į pa­niką ir ne­stre­suo­ti, bet ieš­ko­ti spren­dimų.

Ma­ty­ti, kad to­kia va­do­va­vi­mo pra­kti­ka pa­si­tei­si­na, nes pa­gal sa­vo pa­jėgu­mus šian­dien „Ute­nos alaus“ da­ryk­la yra did­žiau­sia Lie­tu­vo­je. Iš čia D.Jo­čytės koman­dos pa­stan­go­mis Lie­tuvą pa­siekė ir neal­ko­ho­li­nio kvie­ti­nio lie­tu­viš­ko alaus re­vo­liu­ci­ja, ku­rią var­to­to­jai pri­ėmė itin tei­gia­mai – per tris pa­sta­ruo­sius me­tus neal­ko­ho­li­nių pro­duktų par­da­vi­mas išau­go pus­ket­vir­to kar­to.

Daug laimė­ti ga­li­me orientuo­da­mie­si į drąsius ir įdo­mius ga­mi­nius bei kraf­ti­nio alaus kultūrą.

„Įmonės vi­zi­ja yra kas­met at­nau­jin­ti ga­my­bos įrangą. Tai­gi per ke­le­rius me­tus da­ryk­los pa­jėgu­mus išplėtė­me 40 pro­c. Va­sa­ros se­zo­nu vi­siš­kai tai iš­nau­do­ja­me. Apie ga­mi­na­mo alaus ko­kybę turėtų kalbė­ti gėri­mo mėgėjai. Ta­čiau mums ge­ra ži­nia, kad pro­duk­tai jau daug metų uži­ma pirmą­sias vie­tas rin­ko­je“, – sa­ko D.Jo­čytė.

„Carls­berg“ grupės, veiklą vys­tan­čios 34-io­se pa­sau­lio ša­ly­se, mas­tu „Ute­nos alaus“ da­ryk­la pri­ski­ria­ma prie ma­žes­nių ga­min­tojų. Ute­no­je pa­ga­mi­na­ma 135 mln. litrų gėri­mo, pa­ly­gin­ti su Prancū­zi­jos da­ryk­la, ku­rio­je jo pa­ga­mi­na­ma 700 mln. litrų. Ta­čiau D.Jo­čytė pa­dėtį rin­ko­je įžvel­gia kaip pra­na­šumą ir ge­ba mak­si­ma­liai pa­nau­do­ti pri­va­lu­mus.

„Alaus pra­monės gi­gan­tai nėra to­kie lankstūs ga­min­da­mi su­dėtin­ges­nius ir įdomes­nius pro­duk­tus ar ma­žes­nes jų par­ti­jas. Jie ne­ga­li priim­ti ne­tra­di­ci­nių užsa­kymų, o mes ga­li­me. Į Prancū­ziją tie­kia­me alaus kok­tei­lius, šie­met vieną nau­jovę pa­si­ūly­si­me Nor­ve­gi­jai, kaip tik tvir­ti­na­me pro­duk­to re­ceptą. Gebė­ji­mas įgy­ven­din­ti su­dėtin­ges­nius už­sa­ky­mus pelnė mums gerą re­pu­ta­ciją grupė­je“, – sa­ko D.Jo­čytė.

Stip­rin­ti kraf­ti­nio alaus po­zi­ci­jas

Šie­met D.Jo­čytė turė­jo pro­gą dar la­biau pra­plėsti pro­fe­sinę pa­tirtį dirb­da­ma su už­sie­nio rin­ko­mis. Ji ką tik su­grįžo iš pus­metį tru­ku­sios sta­žuotės Obernė mieste, Prancū­zi­jo­je, kur įsikūręs „Carls­berg“ naujų pro­duktų vys­ty­mo cent­ras. Vertin­ti alaus skonį į šio cent­ro la­bo­ra­to­riją siun­čia da­ryk­los iš visų pa­sau­lio šalių. Čia lie­tuvė kūrė vi­siš­kai nau­jus pro­duktų re­cep­tus Azi­jos rin­koms ir prižiūrė­jo jau ku­riamų gėrimų ga­mybą. Ge­rai įsi­gi­li­no ir galė­jo pa­ly­gin­ti Eu­ro­pos ar Lie­tu­vos var­to­tojų įpro­čius su tuo, ką mėgsta Ki­ni­jos, In­di­jos, Kam­bod­žos, Viet­na­mo, Aust­ra­li­jos ir Nau­jo­sios Ze­lan­di­jos gy­ven­to­jai.

„Stip­rus alus mėgsta­mas tik In­di­jo­je, o ki­to­se ša­ly­se, ypač Ki­ni­jo­je, ge­ria­mi la­bai leng­vi gėri­mai. Jais tar­si nu­ska­lau­ja­mas ašt­rus ry­tie­tiš­kos vir­tuvės mais­tas. Azijo­je taip pat at­sar­giai žiū­ri­ma į kartų ar aro­ma­tingą alų“, – sa­ko D.Jo­čytė.

Nau­jovės, to­kios kaip neal­ko­ho­li­nis ar ne­di­delė­mis se­ri­jo­mis ver­da­mas kraf­ti­nis alus, Azi­jo­je žen­gia pir­muo­sius žings­nius, o vi­sur ki­tur pa­sau­ly­je šie pro­duk­tai tam­pa la­bai po­pu­liarūs. D.Jo­čytės įsi­ti­ki­ni­mu, Lie­tu­va į tai turėtų žvelg­ti kaip į sėkmės ženk­lus.

„Nea­be­jo­ju, kad ga­li­me būti kraf­ti­nio alaus ly­de­riai ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir kaimyninė­se ša­ly­se, o gal ir dar to­liau, nes tu­ri­me stip­rią ko­mandą, idėjų ir galimy­bes šias idė­jas įgy­ven­din­ti. Mūsų pri­sta­ty­ti pir­mie­ji kraf­ti­nio alaus gaminiai bu­vo pui­kiai pri­pa­žin­ti ir pirkėjų, ir vi­sos „Carls­berg“ grupės, tad uždegta ža­lia švie­sa dar drąsesnėms idė­joms įgy­ven­din­ti“, – tvir­ti­na ga­my­bos va­dovė.

Tie­sa to­kia, kad in­ves­tuo­ti į ty­ri­mus ir var­to­to­jams siū­ly­ti išs­kir­ti­nes nau­jie­nas – daž­nai ne­leng­vas ke­lias. Ta­čiau, D.Jo­čytės įsi­ti­ki­ni­mu, taip el­gia­si no­va­to­riai, sie­kian­tys at­ras­ti ir pir­mie­ji rin­kai pa­si­ūly­ti įdo­my­bes.