Vytautas Dumčius: “Klaipėdos” perspektyva - žmonės”

V. Dumčiui rūpi visuomenės požiūris į neįgaliuosius. Liudo Dambrausko nuotrauka

Vytautas Dumčius – miesto tarybos narys, Sveikatos ir socialinių reikalų komiteto narys, žmogus, tiesiogiai atsakingas už šiuos vietinės politikos skyrius. Daugelis miestiečių jį pažįsta kaip pedagogą, Martyno Mažvydo mokyklos direktorių. Artimieji žino ir Vytauto pomėgį – jis vienas iš nedaugelio tikrų Japonijos kultūros žinovų Lietuvoje. Kokią mūsų miesto ateitį regi keturiasdešimtmetis specialistas, pedagogas, politikas, kokios vienintelio šalies uostamiesčio galimybės?

- Kaip, Jūsų nuomone, toliau vystysis miestas?

- Kaip politikas galiu atsakyti vienareikšmiškai – plėtra bus graži. Miestas privalo vystytis, turi būti statomi nauji pastatai, ypač gyvenamieji. Tam yra visos prielaidos, nes miestas turi nemažai perspektyvių, neužstatytų teritorijų. Tačiau šios gražios svajonės neįmanomos be investicijų – tiek užsienio, tiek ir lietuviško kapitalo. Miestas turi būti atviras, į jį turi ateiti žmonės – su naujomis idėjomis ir pasiūlymais.

- Tarkime, lėšų atsirastų, tačiau iš kur imti žmonių? Iš sostinės?

- Lietuvoje tiek daug jaunų žmonių, turinčių drąsių minčių. Jau vien tai, kad turime uostą, čia vystoma laisvoji ekonominė zona, sukurs darbo vietų. Jeigu ir ne iškart, bet vis tiek sukurs. Be abejonės, mes negalime lygintis su sostine, tačiau mūsų augimo tempai nė kiek ne lėtesni.

- Juk mūsų gabusis jaunimas gali persikelti į sostinę arba užsienį?

- Nemanau, kad viskas bus sutelkta sostinėje. Man dažnai tenka bendrauti su jaunimu universitete. Kai kurie nenori vykti į Vilnių, sako, kad ten vis sunkiau “prasimušti į žmones”. Realiau likti Klaipėdoje ir čia bandyti daryti karjerą. Žinoma, kai kurie jaunuoliai išvyks iš Klaipėdos...

- Įvertinkite Klaipėdos ir sostinės santykius. Ar Vilnius mus skriaudžia, tarkime, finansavimo atžvilgiu?

- Tiesą sakant, miesto politikai seniai svarsto šį klausimą. Tokia tendencija yra, nes Klaipėda uždirba nemažą šalies biudžeto dalį. Manau, jog biudžetas skirstomas netolygiai. Kita vertus, aptarkime tą aplinkybę, jog didžioji Lietuvos regionų dalis gauna kur kas mažiau negu uostamiestis.

Manau, miesto politikai supranta šio klausimo rimtumą – ir buvęs, ir dabartinis Klaipėdos merai deda daug pastangų derėdamiesi su sostinės biurokratais, kad pakeistų lėšų skirstymo būdą. Bet kol kas viskas lieka po senovei.

- Kokias problemas sprendžia Jūsų vadovaujamas komitetas? Gal neverta kurti ateities planų, jeigu viskas atsiremia į finansavimą?

- Reikia kurti ir ateities planus, ir turėti bendrą vystymo viziją. Planus būtina vykdyti, nes gyvenimas verčia. Kaip racionaliai panaudoti turimas lėšas ir pritraukti naujų, kad galėtume įvykdyti ką sumanę? Netrukus atsivers Europos Sąjungos struktūriniai fondai, tada kils problemų juos panaudoti, nes mes neturime patirties. Bet juk ir iki šiol gaudavome lėšų, dalyvavome programose. Taigi viskas bus normalu. O mūsų Sveikatos ir socialinių reikalų komitete svarstomos problemos ir toliau lieka nedarbas, narkomanija, neįgaliųjų užimtumas. Suprantama, ir sveikatos problemos – nuo profilaktikos iki gydymo. Žmonės nori geros kokybės gydymo. Konkretus pavyzdys – pirminės sveikatos priežiūros centrų atskyrimas. Mintis gera: gydytojus priartinti prie žmonių, jų gyvenamosios vietos. 2003 metais patvirtintas raidos planas. Kol jo nebuvo, centrai kūrėsi stichiškai, vienas greta kito, dažnai – toje pačioje gatvėje. Toks stichiškumas žmonėms buvo nepatogus. Dabar, turint planą, matant realius gyventojų poreikius, centrai kuriami kitaip. Pavyzdžiui, prašoma leidimo įsteigti centrą. Žiūrime į planą – kur tikslingiau tokį centrą įkurti. Tada atsakome: čia jau yra, tačiau galime pasiūlyti anoje teritorijoje, tik nepatrauklioje vietoje, bet be konkurso.

- Jūsų mokykloje neįgaliems vaikams įrengtas patogus įvažiavimas. Kurioje nors kitoje miesto įstaigoje įvaža invalidams tokia stati, jog supranti – ji padaryta formaliai. Kas lemia visuomenės požiūrį į invalidus?

- Kalbant apie mūsų mokyklą – tai išskirtinis atvejis, mieste nebuvo nė vienos įprastos mokyklos, kurioje jie būtų mokomi. Yra vaikų darželis “Sakalėlis”, po kurio vaikai su negalia buvo mokomi namuose. Tokių vaikų (mokome vaikus su judėjimo sistemos sutrikimais) mieste nedaug – mes atlikome tyrimą. Tų, kurie pajėgtų mokytis, mieste yra apie dvidešimt. Dabar mokome septynis, kitais metais ateis dar penki. Tai tie vaikai, kurie gali integruotis į bendrojo mokymo klases. Man didesnį nerimą kelia visuomenės požiūris į neįgaliuosius. Visuomenė ne visada juos nori matyti, priimti. Tai rodo mūsų mokyklos pavyzdys. Kalbėjome su seniai dirbančiais mokytojais, tačiau jie niekaip negalėjo suprasti, kodėl neįgalus vaikas gali mokytis su visais. O dabar didžiausi skeptikai man sako, jog, kai klasėje atsirado neįgalių vaikų, pagerėjo atmosfera. Todėl, manau, ir visuomenė gali pasikeisti į gera, kaip mūsų mokiniai. Visuomenė mano, kad neįgalieji pavojingi. Atvirkščiai, jai pavojingi sveiki žmonės be atjautos ir doros. Neįgaliesiems reikia rodyti daugiau dėmesio, jais rūpintis. Visuomenėje viskas pasikeis į gera, kai kiekvienas mūsų susidurs su neįgaliuoju, vaizdžiai tariant, atsisės į invalido vežimėlį.

- Paskutinis klausimas. Jūsų požiūris į žiniasklaidą, iš dalies – į “Klaipėdos” laikraštį? Užeidamas pas Jus mačiau, kad sekretorė skaitė teminę “Klaipėdos” dalį “Naujoji mokykla”.

- Klausiate, kodėl sekretorė skaito “Naująją mokyklą” (juokiasi – V. R.)? Kasdien perku “Klaipėdą”. “Vakarų ekspreso” beveik neskaitau. Nežinau kodėl. Mūsų šeimoje visi skaito “Klaipėdą”, kartais sūnus anksčiau nei aš nuperka ją kioske. Iš pradžių perskaitau darbe, o šeima – namuose. Nemanau, kad jūsų laikraštis akademinis, tiesiog mes, mokytojai, esame “akademiškiausia” visuomenės dalis (šypsosi – V. R.). Man “Klaipėda” patinka dėl aktualumo. Pasitaiko, kad nepatinka visas numeris – paimi į rankas, perverti ir atrodo, kad visi straipsniai vienodi, tarsi perleisti per mėsos mašinėlę. Ne tematika kalta. Tačiau, kai išspausdinami išskirtiniai straipsniai, kitas reikalas – skaitai susidomėjęs. Nekalbu apie sensacijų vaikymąsi. Manęs tai nedomina. Įdomios miestiečių mintys, kartais pasitaiko tokių protingų žmonių, jų samprotavimai – tarsi perlai. Žodžiu, visada reikia būti arčiau žmonių. “Klaipėda” – operatyvus laikraštis, rašantis aktualiomis temomis, nepraleidžiantis dienos įvykių. Visada randu naujų minčių, negirdėtų požiūrių. Pavyzdžiui, jūsų žurnalistai važiuoja gatve ir pastebi tai, į ką kiti neatkreiptų dėmesio. O dėl priedo apie mokyklas – trečiadieniais “Klaipėdą” prenumeruojame, nes neturime lėšų užsakyti visai savaitei. Be to, mūsų mokytojai gali “Klaipėdą” perskaityti internete, nes mokykla turi tokią galimybę.