Verslai Rusijoje ir Baltarusijoje užsidaro: ką toliau darys mūsų verslininkai?

LNK pokalbis – su Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentu Vidmantu Janulevičiumi.

– Vidmantai, kaip sekasi verslui persiorientuoti iš Rytų rinkų ir ieškoti naujų partnerių Vakaruose?

– Kas liečia eksportą, tai galiu pasakyti, kad ir po 2014-ųjų pardavimai į Baltarusiją ir Rusiją nebuvo labai aktyvūs. Daugiausiai mes buvome saistomi žaliavų užpirkimais (metalai, mediena).

Prieš metus ir naftos produktai atvykdavo iš tų šalių. Dabar Lietuva persiorientavusi. Pagrindinės problemos išlieka su metalo ir medžio žaliavomis. Persiorientuoti dėl eksporto didelių problemų nėra, nes originalių lietuviškų produktų kiekis bendrame Lietuvos eksporto balanse sudarė apie porą procentų. Taigi, ženklių sukrėtimų nebus.

Kalbant apie reeksportą, Lietuva buvo ta šalis, kuri reeksportuodavo į Baltarusiją ir Rusiją daugelį dalykų ir čia jau tos apimtys buvo didesnės – apie 12-14 proc.

Kas liečia naujas rinkas į vakarų Europos Sąjungos (ES) šalis, Lietuva pagrinde į jas ir eksportuoja. ES mums yra prekybos partneris numeris vienas (konkrečiau – Vokietija, Skandinavija, centrinė Europa); dar – Amerika.

Lietuvos pramonės konfederacijos nariai dabar žymiai intensyviau žiūri ir bando ieškoti tų saugesnių rinkų JAV, be abejo, žvalgomės ir į Aziją. Turiu omeny aplink esančias šalis, kurios daugeliu atveju turi savo išvystytą pramonės infrastruktūrą ir daug gamybos žaliavų. Pavyzdžiui, Vietnamas yra šalis, gaminanti labai daug metalo ir stiklo, todėl galėtų pakeisti tokias šalis kaip Rusija ir Baltarusija. O šalia esantis Tailandas stiprus plastikų pramone.

Taigi, tikėkimės, kad palaipsniui eidami į šias rinkas surasime ir tiekimo, ir galimos realizacijos būdus.

– O kokį potencialą matote Pietų Amerikoje ir Afrikoje?

– Būsiu atviras – Pietų Amerikoje kol kas nematome didelių perspektyvų. Jeigu kalbėtume apie Afriką, turime problemų su apmokėjimu. Todėl mes prašome ES suteikti tam tikras atsiskaitymo garantijas už pateiktas prekes. Jeigu tokios garantijos atsirastų, Afrika būtų mūsų prioritetuose.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše: 

– Kaip manote, ar Lietuvos verslas kada nors sugrįš į Rusiją ir Baltarusiją? Jei taip, kokios tuomet turėt būti sąlygos?

– Manau, mes visi suprantame, kad rytų kryptis greitai neatsidarys, o pagrindinė sąlyga turėtų būti demokratinė valstybė. Šiandien matome, kad toliau dirbti Baltarusijoje ar Rusijoje nepriklausomiems verslams – sudėtinga ir pavojinga.

Taigi, kad kažkas pasikeistų, turėtų keistis ir centrinė valdžia, požiūris, o pati šalis tapti demokratiška.

– Šiandien daug kalbų apie problemas, strigimus, iššūkius versle. Tačiau pasigirsta kalbų, kad tokios krizės kažkam gali išeiti į naudą. Gal jūs įžvelgiate, kokiems?

– Pirmiausia, visai Lietuvos ekonomikai reikėtų gaminti galutinį produktą, kurį galime parduoti galutiniam vartotojui. Šiandien po mūsų konfederacijos vėliava – 4000 įmonių, tad, suprantama, labai sunku atsakyti už kiekvieną. Atsižvelgiant į bendrus skaičius, šiandien mes visgi dirbame apdirbamojoje pramonėje ir mūsų pridėtinė vertė yra vidutinė arba žema.

Taigi, pagrindinis mūsų noras – gaminti galutinį produktą kiek įmanoma Lietuvoje ir parduoti jį galutiniam vartotojui. Šitaip visa pridėtinė vertė liktų mūsų šalyje. Tai skatintų ir mūsų, kaip gamintojų, didesnę nepriklausomybę. To mes ir siekiame.