Avantiūra ir iššūkis – taip sprendimą išvykti gyventi į Kiniją vadina verslininkas Julius Daujotas. Dabar šią į pasaulio lyderius besiveržiančią šalį jis sieja su milžiniškomis galimybėmis, todėl grįžti į gimtinę nė negalvoja.

– Papasakokit, kaip atsidūrėte Kinijoje?

– Prieš kelerius metus gyvendamas Lietuvoje dirbau vienoje Utenos įmonėje. Jos generalinis direktorius 2007 m. apsilankė Kinijoje, o grįžęs papasakojo apie ES ir Kinijos rengiamą vadybininkų mainų programą (angl. – Manager exchange training program). Pagal ją įmonės, turinčios verslo planų Kinijoje ar svarstančios apie tai, gali siųsti savo darbuotojus į šią šalį mokytis kalbos, perprasti vietos kultūrą, o vėliau imtis verslo. Visos išlaidos padengiamos pagal minėtą programą. Kai direktorius pasiūlė pasinaudoti šia programa, man prireikė vienos minutės apsispręsti. Tiesa, iš pradžių toks sprendimas atrodė šiokia tokia avantiūra, nes Lietuvoje buvo ekonomikos augimo pikas, dideli atlyginimai. Tačiau nė akimirką nesigailėjau, kad išvažiavau.

– Ar anksčiau buvo tekę lankytis Kinijoje?

– Ne. Apie šalį neturėjau jokio supratimo, kalbos nemokėjau. Man buvo 29-eri. Tai ne 14-a ar 16-a, ir pradėti mokytis kinų kalbą esant 29-erių yra nemažas iššūkis.

– Kuriame mieste apsistojote?

– Pekine. Čia visi studentai iš užsienio važiuoja mokytis kalbos. Kinijos sostinę galima palyginti su Lietuvos Suvalkija – pagal Pekino dialektą buvo sunorminta kinų bendrinė kalba. Taigi čia ir buvo siunčiami užsieniečiai pagal minėtą programą. Septynis mėnesius Ekonomikos ir verslo universitete mokiausi kalbos, keturis mėnesius stažavau Šanchajuje ir Liyang mieste Dziangsu provincijoje.

– Į Lietuvą nuo to laiko taip ir negrįžote?

– Po kursų ir stažuotės trumpam sugrįžau. Tačiau mūsų šalyje jau buvo prasidėjusi krizė, mane siuntusi įmonė kovojo dėl išgyvenimo ir Kinijos rinkos užkariavimas jai neberūpėjo. Susimąsčiau, ar verta likti Lietuvoje, kur kinų kalbos žinias galėsiu panaudoti tik atėjęs į kinų restoraną. Taigi po kelių mėnesių išvažiavau atgal į Kiniją.

Dabar Šanchajuje gyvename dviese su žmona Justina. Ji šiuo metu intensyviai mokosi kinų kalbos.

– Kaip jaučiatės Kinijoje? Jums patinka ši šalis?

– Niekada nesigailėjau, kad čia atvažiavau. Kinija yra milžiniškų galimybių šalis, kur gali ne tik savo žinias pritaikyti. Pats esu kilęs iš Klaipėdos. Uostamiestyje gyvenau iki 24 metų, vėliau dar penkerius praleidau Vilniuje, nes Klaipėda man atrodė truputį per seklus miestas. O Kinijoje man labai patinka. Kuo labiau pažįsti vietos kultūrą, tuo ji tampa artimesnė, imi labiau suprasti žmones. Tačiau, kita vertus, Kinijoje visada liksiu užsienietis. Ir visai nesvarbu, kiek laiko čia praleisiu.

– Kokios veiklos ėmėtės?

– Pradėjau su prekyba ir paslaugomis susijusį verslą. Šiuo metu eksportuojame įvairias prekes į Lietuvą. Daugiausia – keramikos gaminius, pramonėje naudojamas metalo detales, automobilių aksesuarus ir kt. Taip pat teikiame kitas paslaugas, pavyzdžiui, paprašyti Lietuvos įmonių patikriname Kinijos bendroves, surandame tiekėjus ir kt. Tačiau jau galvojame keisti veiklos kryptį. Kinai turi vis daugiau pinigų: miestuose važinėja prabangūs automobiliai, Šanchajuje vien valstybinis numeris oficialiai kainuoja 5 tūkst. eurų – taip valdžia siekia riboti automobilių skaičių didmiesčiuose.

– Kokioje srityje matote savo verslo ateitį Kinijoje?

– Kinus pirmiausia domina maisto produktai. Manau, Lietuvos maisto pramonės įmonės galėtų surasti kelius į šią šalį. Kai kurios pieno perdirbimo bendrovės jau apie tai rimtai galvoja. Kinijoje gyvena 25 proc. pasaulio gyventojų, bet čia yra tik 7 proc. visos dirbamos žemės planetoje.

Kinus taip pat domina aukštosios technologijos, kurių jie nėra pajėgūs nukopijuoti, mada ir pasaulyje garsių prekės ženklų gaminiai: vynas, drabužiai, batai, aksesuarai ir t. t.

– Ar sudėtinga vykdyti kiniškų prekių eksportą į Lietuvą, kaip ES šalį? Su kokiais sunkumais ar netikėtumais susidūrėte verslo pradžioje?

– Kinija visokeriopai remia savo gamintojų eksportą, todėl eksportuoti nėra labai sunku. ES labai saugo vidaus rinką, taiko muitus, kartais ir antidempingo muitus. Pavyzdžiui, metalo tvirtinimo detalių antidempingo muitas siekia net 85 proc.

Verslo pradžioje reikėjo didelio įdirbio siekiant užsitarnauti klientų pasitikėjimą, nes nedaugelis norėjo patikėti, kad tikrai gyvenu ir dirbu Kinijoje, šneku kiniškai.

– Ar jūs, kaip verslininkas, pajutote įvairius suvaržymus: cenzūrą, kai kurių interneto tinklalapių blokavimą, didesnę kontrolę ir pan? Ar tai kelia nepatogumų?

– Kai kurie puslapiai blokuojami, pvz., youtube.com ar facebook.com, tačiau jie su mano verslu nesusiję ir nepatogumų nejaučiu.

– ES šiuo metu aktyviai diskutuojama, kuria kryptimi reikia keisti bendrijos užsienio prekybą. Pasigirsta siūlymų labiau ginti vietos rinką nuo pigios kiniškos produkcijos. Ar, jūsų nuomone, Europai vertėtų sugriežtinti importo iš Kinijos sąlygas?

– Iš tikrųjų Kinijoje gaminama produkcija nėra tokia jau pigi – atlyginimai čia auga kaip ant mielių, žaliavas kinai priversti importuoti iš užsienio. Be to, kritęs euro kursas dar pabrangino kinišką produkciją. Todėl daugelis tekstilininkų jau pabėgo į pigesnes šalis – Bangladešą, Indiją, Indoneziją ir kt. Sugriežtindami importą iš Kinijos nedaug laimėsime – Europoje mažai kas begaminama ir vis tiek turėsime pirkti kinišką produkciją.

– Ką patartumėt Lietuvos gamintojams, dar tik svarstantiems, ar verta eiti į Kinijos rinką?

– Reikėtų visų pirma ištirti rinką, susipažinti su kliento poreikiais, įvertinti savo galimybes ir pan. Dažnas verslininkas įsivaizduoja, kad Kinijoje pakanka atvežti produkciją ir ją išgraibys nuo lentynų kaip Lietuvoje prieš 20–25 metus. Realybė yra kiek kitokia – konkurencija Kinijoje milžiniška, reklamos kainos itin aukštos, patekti į prekybos tinkus labai sunku. Tačiau visa tai atsveria rinkos dydis ir jos augimas milžiniškais šuoliais.

– Ar jūsų versle tenka samdyti kinų?

– Ne. Tačiau tenka daug bendrauti su kinais partneriais. Apskritai kinai yra labai verslūs, nors jų administraciniai sugebėjimai – vidutiniai. Jie nuo mažumės auga verslioje aplinkoje, kur vyksta derybos, imamasi tam tikros verslo taktikos ir strategijos, kaip pritraukti klientą, kaip paprašyti didesnės kainos, kaip išsireikalauti palankiausių sąlygų.

O imantis verslo su kinais sunku būti abstinentui. Gana dažnai tenka su jais išgerti, ypač jeigu susitinki pasikalbėti su savininku. Jeigu atsisakysi, darbuotojas, kuris kviečia, prieš bendradarbius ir kolegas gali "prarasti veidą", nes svečias atmetė jo kvietimą. Taigi Kinijoje, kaip Lietuvoje piršliui vestuvėse, reikia turėti sveikatos (juokiasi). Kinai dažniausiai geria bai džiu – vietinę 52–56 laipsnių stiprumo degtinę. Tiesa, nedideliais kiekiais. Gudraujant galima išsisukti pasakius, kad gersiu alaus. Tuomet geriama iš tų pačių nedidelių taurelių.

– Ar jūs Kinijoje turite užregistravęs įmonę?

– Kol kas ne. Matote, Kinijoje registruotų užsienio kapitalo įmonių laukia didelės išlaidos. Čia, skirtingai nei Europoje ir Jungtinėse Valstijose, bendrovė negali turėti tik juridinį adresą. Kinijoje būtina nuomoti nemažas biuro patalpas, o šios privalo būti tik specialią licenciją turinčiame pastate. Mūsų verslas nėra didelis, todėl jį vykdome su vietos verslininkais, kurie turi prekybos įmones, užsiimančias eksportu ir importu. Tačiau svarstau, kad kitų metų pradžioje teks ir man registruoti bendrovę. Tai nebūtų bendra Lietuvos ir Kinijos įmonė, o tik Lietuvos.

Beje, iš šalies gali atrodyti, kad Kinijoje yra daug centralizuotos valdžios reikalavimų, tačiau įmonių registracija skirtingose provincijose ir miestuose labai skiriasi ir tolimesnėje ne tokioje išsivysčiusioje provincijoje įmonės registracijos kaina yra mažesnė, tačiau gyvenimo sąlygos ten sunkesnės.

– O kaip tokius reikalavimus vykdo patys kinai?

– Vietos gyventojams galioja visai kitos taisyklės nei užsieniečiams. Šanchajuje gal ne taip, bet kituose miestuose vietos valdžia užmerkia akis prieš nelegaliai prekiaujančius ir mokesčių nemokančius kinus. Ir priežastys elementarios – valdininkai galėtų juos spausti, bet tuomet daug žmonių uždarytų savo gamyklėles, prekyvietes ir eitų reikalauti duonos. Todėl valdžia ir nespaudžia gyventojų, nes šie gali pareikalauti duoti valgyti. Todėl Kinijoje yra gana didelė šešėlinės ekonomikos dalis.

– Kinija sulaukia įspėjimų ir dėl ekonomikos perkaitimo, ir ypač dėl nekilnojamojo turto (NT) kainų burbulo sprogimo. Ar šis Vakarų nerimas, jūsų nuomone, pagrįstas?

– Pastaruosius keletą metų NT kainos augo milžinišku tempu ir dabar galima visoje Kinijoje pamatyti tuščių butų, nupirktų kaip investicija. Tačiau paprastam žmogui butas yra neįkandamai brangus. Valdžia stengiasi reguliuoti NT kainas, tačiau jai tai sunkiai sekasi, nes daugelis valdžios vyrų patys glaudžiai susiję su NT įmonėmis ir jie nesuinteresuoti, kad kainos mažėtų. Jei tai būtų laisva rinkos ekonomika, galima būtų įžvelgti burbulo sprogimo pavojų.

– Ar tikite, kad Kinija vos po kelerių metų gali aplenkti dabartines pasaulio ekonomikos lyderes: JAV ir Japoniją?

– Manau, tai visai realu, ypač kai pramonė auga tokiu tempu. Tačiau Kinija dar gana daug atsilieka nuo lyderių, skaičiuojant BVP vienam gyventojui.

– Kokie jūsų artimiausi planai? Gal planuojate grįžti į Lietuvą?

– Artimiausiu metu grįžti į Lietuvą tikrai neplanuojame. Šiuo metu, be savo verslo, dirbu parodoje "Expo 2010", padedu spręsti įvairius organizacinius reikalus.

– O artimiausiu metu, tai kiek? Metus? Dvejus?

– Manau, bent dešimt. Turiu žinių ir jas norisi panaudoti. Kuo ilgiau gyveni svetimoje šalyje, tuo giliau šaknis leidi. Šiuo metu su žmona nuomojamės butą užsieniečių pamėgtame JingAn rajone Šanchajaus centre. Kaip kinai užsienyje gyvena China town vadinamose komunose, taip ir Kinijoje užsieniečiai buriasi arčiau vieni kitų.

Beje, Šanchajuje gyvena labai daug užsieniečių. Jų priskaičiuojama apie 200 tūkst. O lietuvių iš jų yra apie dvi dešimtis, neskaičiuojant šiuo metu parodoje "Expo 2010" dirbančių tautiečių, kurie atvyko pusmečiui. Tai, mano nuomone, rodo, Lietuvos verslo (ir ne tik verslo) provincialumą. Nes visi užsieniečiai čia atvažiuoja gyventi ir dirbti užsienio įmonėse. Pavyzdžiui, Šanchajuje yra nemažai suomių, kurie įdarbinti Suomijos pramonės bendrovių padaliniuose Kinijoje. O tokių Lietuvos įmonių tėra vienetai.

– Galėtume pajuokauti, kad kinai neturi ko nukopijuoti nuo lietuvių.

– (Juokiasi). Tenka pripažinti, kad mūsų pramonė neišsiskiria ypatinga produkcija. Taigi gal tikrai kinams nėra ko nuo mūsų nukopijuoti. Tiesa, yra Lietuvos bendrovių, atidariusių Kinijoje net fabrikus, tačiau yra dar viena problema – ši šalis kuo toliau tuo labiau brangsta.

Beje, Lietuvos paviljonas parodoje "Expo 2010" gali būti naudingas kuriant mūsų šalies įvaizdį. Mes galime prisistatyti kinams kaip turizmo šalis, kur galima atvykti, daug pamatyti ir pailsėti. Be to, Lietuva po truputį pradeda eksportuoti į Kiniją lietuviškus produktus. Taigi kuo daugiau vietos gyventojai žinos apie Lietuvą, tuo didesnis pretekstas jiems bus pasirinkti žinomos šalies prekes.

– Galbūt Kinijoje lietuviai galėtų atidaryti krepšinio mokyklų, nes net pardavėjos parduotuvėje žino, kad Lietuva – krepšinio valstybė?

– Apie tai būtų galima mąstyti. Tačiau yra keli "bet". Lietuvoje įprasta, kad savaitgalį vaikai ilsisi ir leidžia savo malonumui. O Kinijoje vaikai visą laiką mokosi – net savaitgalį jie mokosi anglų kalbos, skambina fortepijonu, papildomai kremta matematiką. "Kažkoks sportas? O kam?" – taip galvoja dauguma tėvų. Jų supratimu, iš sporto nebus galima daug užsidirbti.

– Koks kinų požiūris į užsieniečius?

– Teigiamas. Nesvarbu, ar esi iš Lietuvos, Vokietijos ar JAV, kinams tu – užsienietis. Tačiau parduotuvėse kiekvieną kartą reikia derėtis ir įrodinėti, kad aš žinau, kiek iš tiesų tas daiktas kainuoja. Užsieniečiams kinai visada pasakys didesnę kainą, tačiau jeigu kitatautis kalba kiniškai, prekybininkas greičiau nusileidžia. Mokant kinų kalbą gana nesunkiai galima susirasti ir darbą.

– Ar tai reiškia, kad užsieniečiai pranašesni prieš vietos gyventojus?

– Ne. Kinijoje jaučiamas labai didelis kartų skirtumas. Kinai, užaugę per 1966–1976 m. vykusią kultūrinę revoliuciją, vadinami prarastąja karta. Tuo metu daugelis universitetų buvo uždaryta, profesoriai – perkelti į atokias šalies vietoves dirbti kaimuose. Daugelis talentų buvo tiesiog sužlugdyti, todėl nieko keista, kad dabartiniai 50-mečiai ir vyresni geriausiai geba atlikti fizinį darbą.

– O jaunoji karta teikia vilčių?

– Jaunoji Kinijos karta skiriasi nuo Lietuvos tuo, kad jie labai daug mokosi ir jiems keliama labai daug reikalavimų. Tokią padėtį lėmė Kinijoje vykdoma vieno vaiko politika ir menkos socialinės garantijos. Taigi šeima (ir seneliai, ir tėvai) į vienintelį vaiką žiūri kaip į būsimą maitintoją ir išlaikytoją senatvėje. Todėl vaikai Kinijoje yra labai lepinami, mylimi, tačiau vėliau spaudžiami mokyti ir daug iš jų reikalaujama. Tėvų akyse vaikas turi būti pats geriausias, pažangiausias, geriausiai mokytis, kad baigęs mokslus gautų gerą darbą ir už solidų atlyginimą galėtų išlaikyti kelias kartas. Toks spaudimas vaikams nėra gerai – juk visi negali būti patys geriausi, kas nors turi gauti ir prastesnį pažymį. Iš to kyla ir daugiau problemų – Kinijoje auga jaunimo savižudybių skaičius. Jaunimas, skirtingai nei vyresnioji karta, užauga šiltnamio sąlygomis ir susidūręs su sunkumais dažnai nesugeba jų įveikti ir kovoti už save.

Beje, kinai šiuo metu ypač veržiasi į kitas pasaulio šalis mokytis. Ir dauguma jų po studijų grįžta. Kinus vienija labai didelis bendruomeniškumo jausmas ir prisirišimas prie šeimos. Aš susipažinau su vienu kinu, kuris po kelerių užsienyje praleistų metų, metęs gerai mokamą darbą, grįžo į vieną atokią Kinijos salą, todėl kad jo mama susirgo. Dažno supratimu, atrodytų, kad reiktų likti užsienyje ir toliau dirbti, nes užsidirbus pinigų bus galima mamai labiau padėti, nupirkti geresnių vaistų. O jis grįžo tiesiog pabūti šalia ir slaugyti. Jeigu kinai apsisprendžia negrįžti, tada paskui juos į užsienį išvažiuoja ir visa šeima.