Uždraus prekybą lietuviškais pieno produktais, pagamintais ne iš lietuviško pieno?

Žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė inicijuoja įstatymą, pagal kurį būtų reguliuojamos pieno supirkimo kainos, taip pat būtų draudžiama pardavinėti Lietuvoje pieno produktus, pagamintus ne iš lietuviško pieno, ir būtų reguliuojami antkainiai pieno produktams. Ar toks įstatymas gali būti priimtas Seime?

Apie tai pokalbis su žemės ūkio ministre V. Baltraitiene, Žemės ūkio rūmų pirmininku Andriejumi Stančiku ir Prekybos įmonių asociacijos vykdomuoju direktoriumi Laurynu Vilimu.

– Ponia ministre, Jūs pati rengėte šį įstatymą?

– Taip, man padėjo ir Žemės ūkio ministerijos specialistai.

– Kodėl nenorėjote vykdyti normalios procedūros, kaip ir priimta ministrams, – iš pradžių teikti projektą Vyriausybei, po to Seimui?

– Jei taip daryčiau, šis įstatymas būtų atsiradęs tik rudenį. Žinome, kiek yra derinimų, todėl teikiau pati, kaip Seimo narė, ir prisiimu visą atsakomybę už šį įstatymą.

– Pagal Jūsų parengtą projektą Lietuvoje pagamintais pieno produktais, pagamintais ne iš lietuviško pieno, bus draudžiama prekiauti. Taigi, kad ir iš latviško pieno pagamintų produktų pardavinėti nebus galima?

– Dažniausiai gaminama ne iš latviško, o iš tolimesnių valstybių atsivežto koncentrato. Tegu pirmiausia mūsų prekyboje būna lietuviški produktai. Kodėl kitos valstybės netgi reikalavo, kad būtų gaminama tik iš lietuviško? Ta pati Rusija įsileido tik iš lietuviško pieno pagamintą produkciją. Tai rodo, kad mūsų žaliavinio pieno kokybė labai gera, bet mes kažkodėl norime gaminti iš koncentratų.

– Tai latviškas pienas blogas?

– Jei neužtektų pas mus primelžiamo pieno, galima būtų atsivežti. O jeigu jo pakanka ir dar lieka, gaminame produkciją ir eksportuojame, tai kodėl mes vietinei rinkai skirtus produktus turime gaminti iš atsivežto pieno?

– Įstatymo projekte yra dar vienas punktas: pirkti žalią pieną draudžiama iš kitų valstybių, jeigu nesuperkamas visas Lietuvos ūkio subjektų pasiūlytas pienas.

– Taip. Yra sutartys, ir dabar daug kas gali paliudyti, kaip vyksta. Supirkėjai ūkininkams sako – nenorit ir neparduokit pieno už siūlomą kainą, mes iš jūsų visai nepirksime.

– Bet Jūs žinote, kad mes esame Europos Sąjungoje?

– Niekas netrukdo pirkti pieno ir iš užsienio, nes mūsų perdirbimo įmonių pajėgumai smarkiai didesni, nei Lietuvoje primelžiama pieno. Tačiau pirmiausiai turi būti supirktas lietuviškas pienas.

– Tačiau pieno gamyba nėra socialinė misija, tai verslas. Sutinkate su tuo?

– Taip. Ir mes netrukdome įmonėms atsivežti pieną ar koncentratą iš kitur. Tegu atsiveža, gamina ir eksportuoja, nes eksportas taip pat yra svarbi dalis. Ir iš lietuviško pieno pagaminti produktai yra eksportuojami, nes mes tiek nesuvartojame. Patys perdirbėjai pripažįsta – jeigu atsitiktų taip, kad susivienytų visi žemdirbiai ir pasakytų, kad mes jums pieno neparduodame, mūsų įmonės bankrutuotų.

– Pone Stančikai, kaip žemdirbiai vertina šį projektą?

– Abejoju, ar šį įstatymą bus galima įgyvendinti. Šiuo metu vidaus rinkoje yra suvartojama apie 60 procentų viso perdirbamo pieno, nors yra sakoma, kad pienas pigus dėl to, kad ūkininkai pagamina per daug pieno. Tačiau apie 30 procentų nuo perdirbto pieno dar yra įvežama. Jei į rinką nepatektų užsienyje gaminti produktai, žiemos sezono metu tai, ką ūkininkai pagamina, mes patys ir suvartojame.

– Bet tai yra gerai, nes gerai dirba perdirbimo įmonės, Jūs nesugebate tiek pagaminti, kiek perdirbėjai eksportuoja?

V. Baltraitienė: Mes jiems ir nedraudžiame eksportuoti, bet mūsų šalies prekyboje tegul būna iš lietuviško pieno pagaminti produktai.

– Kuo skiriasi iš lietuviško ir iš latviško pieno pagamintas sūrelis?

– Tuo, kad pagamintas iš mūsų žemdirbių pagaminto pieno.

V. Stančikas: Rusija mūsų produktams užsidarė, Europa yra atvira. Kodėl mūsų produktai nevažiuoja kad ir į Vokietiją? Juk toks pats produktas, bet vokiečiai kažkodėl nenori įsileisti mūsų gaminių.

– Pone Vilimai, įstatymo projekte numatyta uždrausti taikyti didesnį nei 10 procentų antkainį svarbiausiems, kasdien vartojamiems pieno produktams. Kaip Jūs tai vertinate?

– Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu. Antkainių ribojimo iniciatyvos kyla jau ne vienerius metus, dažniausiai tai vyksta prieš rinkimus. Įdėmiai perskaitėme įstatymo projekto aiškinamąjį raštą. Pirmiausiai noriu pasakyti, kad sąvokos „antkainis“ įstatyme negali būti, tai vadinama prekybininko kainos dalimi. Aiškinamajame rašte teigiama: „Prekybinių antkainių reguliavimas mažmeninėje prekyboje duos naudą pieno gaminių vartotojams ir leis teisingiau atspindėti žalio pieno kainos pokyčius“. Tuo viskas ir pasakyta. Tai paneigia visas laisvų prekių judėjimo Europos Sąjungoje principus, nes apribojamas perkių įsivežimas iš kitų šalių.

V. Baltraitienė: Jeigu mūsų prekybininkai, perdirbėjai būtų tokie sąmoningi kaip kitose valstybėse, skatintų žemdirbius ir padėtų jiems išgyventi, šio įstatymo nereikėtų. Ką daryti žemdirbiui, kur dėti pieną? Išpilti? Kodėl Suomijoje yra kitaip? Dėl to, kad ten nėra kelių šeimų rankose sukoncentruotas bene visas pieno perdirbimas. Lietuvoje per 90 procentų perdirbimo sukoncentruota keliose įmonėse. Suomijoje padėtį valdo ūkininkai, kooperatyvai. Pasikartosiu – pas mus perdirbėjai visą laiką gamintojus gąsdina, esą nepatinka kaina, niekas iš tavęs nepirks.

– O kodėl norima reguliuoti tik pieno kainas? Kodėl ne morkas, bulves, mėsą?

A. Stančikas: Pienas yra ne biržos produktas, šiandien primelžei, šiandien turi ir parduoti. Grūdus, daržoves dar galima palaikyti, susitarti dėl kainos ir panašiai. O kalbant apie pieną, tai mūsų ūkininkai supirkimo kainą sužino  po to, kai tas pienas jau surinktas. Kodėl pieno kaina yra pati mažiausia Europoje? Todėl, kad atlyginimai maži. Jeigu kainos būtų didesnės, ta gal ir atlyginimai būtų didesni, bet greičiausiai ne atlyginimuose esmė.

– Ponia ministre, Jūs formuojate žemės ūkio politiką. Gal reikėtų ne draudimais ir ribojimais kažką daryti, o skatinti ūkininkus kooperuotis, burtis į asociacijas?

– Skatiname. Bet, pavyzdžiui, tokios pačios kokybės pienas  iš stambaus ūkininko ir kooperatyvo perkamas skirtingomis kainomis. Kooperatyvui mokama daug mažiau.

L. Vilimas: Iš to, ką girdžiu, vyksta santykių aiškinimasis tarp perdirbėjų ir ūkininkų. O įstatymas, apie kurį kalbame, liečia ir ūkininkus, ir perdirbėjus, ir prekybininkus, tarp kurių yra ir mažos parduotuvėlės, kurios užsidarys arba nebepardavinės pieno, nes neišgyvens. Šis įstatymas neįmanomas, ir aš tikrai tikiu, kad nei Vyriausybė, nei Seimas jo nepriims.

V. Baltraitienė: Viliuosi, kad visiems užteks proto priimti šį įstatymą. Galbūt jis bus pataisytas, bet pabrėžiu, kad mes nereguliuojame jokių kainų, norime, kad būtų normalūs santykiai ir ūkininkui būtų mokama sąžiningai.