Ūkio banko griūtis: kas smogė kūju?

Pirmadienio vakarą išplatintas oficialus pranešimas: „Lietuvos banko valdyba Ūkio banką pripažino nemokiu ir visam laikui atšaukė jo veiklos licenciją.“ Banko turtą, teises, sandorius, įsipareigojimus nutarta perduoti kitam bankui. Vieša paslaptis, kad tai – Šiaulių bankas.

„Šiuos veiksmus vertinu kaip vagystę vidury baltos dienos. Šiaurės Korėja, Kuba, Rusija, Venesuela, Lietuva. Žiauru“, – sako nepriklausoma ekonomikos ekspertė Rūta Vainienė.

– Kodėl Seimui net nebuvo pateiktas svarstyti Ūkio banko veiklos sustabdymo klausimas? Buvo apsiribota tik Seimo Biudžeto ir finansų komitetu, kuriam buvo pateikti skirtingi banko vertinimo skaičiai – 4,2 ir 2,86. Lietuvos banko valdytojas Vitas Vasiliauskas argumentuotai neapgynė pateikto mažesniojo vertinimo skaičiaus, Seimo komiteto nariai negalėjo gauti tikslios informacijos.

– Nedalyvavau komiteto posėdyje, tačiau girdėjau Seimo narių atsiliepimus, kad jiems pateikiama dvilypė informacija. Manau, kad net Seimo nariai dorai nesusigaudo, kas  vyksta už Lietuvos banko ar galbūt ir kokios kitos institucijos durų. Kad ir kaip vertintume Seimą, reikia gerbti rinkėjų valią ir Seimo narius tinkamai ir laiku informuoti apie susidariusią padėtį. Man susidaro įspūdis, kad jie šiuo atveju šiek tiek mulkinami.

– Ūkio banko likvidumas – 29, o reikalaujamas rodiklis – 30. Ar tas vienas procentas galėjo tapti tuo mažu akmenėliu, galinčiu išversti visą vežimą? Ir iš kur būtent tokie skaičiai?

– Vienareikšmiškai – ne. Mano nuomone, likvidumo rodiklis yra trauktas iš „Palubinsko vadovėlio“. Vis dėlto jo laikymasis yra privalomas. Kiek žinau, daugelio bankų veiklos istorijoje buvo mėnesių, kai jie šio normatyvo nevykdė, tačiau jų veikla nebuvo sustabdyta. Buvo bankų, kurie šio normatyvo nevykdė reikšmingai, tais atvejais Lietuvos bankas suteikdavo likvidumo paskolą, kas įeina į Lietuvos banko funkcijas, net ir veikiant valiutų vadybos modeliui. Vis dėlto vieno procentinio punkto neatitikimas yra toks nereikšmingas, kad tai laikyti banko veiklos sustabdymo priežastimi būtų neprofesionalu. Mano galva, Lietuvos bankas tik ir ieškojo preteksto, kaip susidoroti su dar vienu jiems nepatogiu banku ir taip pademonstruoti savo „veiklą“. Ne veltui V.Vasiliauskas skundėsi galvos skausmais dėl Ūkio banko jau metus. Nors iš tikrųjų Lietuvos banko veiklos sėkmė turi būti matuojama ne uždarytų bankų ar kredito unijų skaičiumi, o tokių problemų prevencija. Kitaip tariant, Lietuvos bankas dirba geriausiai tada, kai komerciniams bankams nekyla panašių problemų,

– Keista, bet Lietuvoje turto vertintojų, brokerių sprendimai yra labai skirtingi. Tą patiria paprasti žmonės, patikėdami savo būsto pardavimą jiems. Tada pasirenkami pigiausi tame regione vertinimo atvejai ir taip, mažinant kainas, vertinama, sudaroma tarsi sistema, tarnaujanti tik jų pačių bizniui. Ar, vertinant Ūkio banko turtą, nebuvo jau stambiu planu pasirinktas vertinimo scenarijus, juolab kad Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas R.Kuodis yra pabrėžęs – kad turtą vertino labai jau skirtingos audito kompanijos, kurios tik daugmaž sutarė. O paklaida – net 500 mln. litų?

– Turtas yra rinkos kaina įvertintas tik tada, kai parduotas. Taškas. Visi kiti vertinimai – interpretacijos. Zonavimo metodas yra fundamentaliai ydingas. Toje pačioje teritorijoje įmanomos skirtingos turto plėtojimo galimybės. Už tai atsakinga savivaldybė, Kultūros vertybių apsaugos departamentas ir kitos institucijos. Jos savo diskretiška valia gali leisti – vertė kils, gali drausti – vertė kris. Esame valdžios pančiuose, mano galva, ir čia vertę kelia „ryšiai ir kyšiai“, muša – principingumas.

– Kokia informacija sklinda apie valstybę, kurioje per dvejus metus uždaromi du bankai ir nemažai kredito unijų – ar tai valstybės stabilumo rodiklis, ar savo piliečių streso projektai? Kaip jums atrodo, ar Lietuvos bankas turėtų būti ne budelio funkcijas atliekantis organas, o tiesiog patariantis ir keliantis pagrįstus reikalavimus tos pačios sistemos vadovas?

– Užsienio valstybės privačių bankų kapitalą stiprina valdiškais pinigais. Tai nėra gerai. Vis dėlto dabar, kai kapitalą uždrausta didinti savininko pinigais – situacija ne iš dažnųjų. Aš tikrai nedisponuoju visa informacija, tačiau ne kartą girdėjau pono Vladimiro Romanovo pareiškimus, kad jis padidins kapitalą.

– Tuos, kurie nors kiek atidžiau stebi ekonomikos procesus, nustebino keistas sutapimas, kai vasario 12 d., apie 12.30 val., sustabdžius Ūkio banko veiklą, beveik po pusvalandžio spaudoje pasirodė pranešimas, kad tiesiog netikėtu sutapimu Lietuvoje lankėsi Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko atstovas, banko, kuris kartu su susijusiais asmenimis valdo net 63 proc. Šiaulių banko akcijų. O Šiaulių bankas juk tarsi ir proteguojamas tapti gerosios ŪB dalies perėmėju.

– Mano akyse visi investuotojai vienodi. Kas pasiūlo geriausią kainą – to ir sėkmė. Bet, kiek žinau, dar iki Ūkio banko uždarymo abu bankai derėjosi dėl susijungimo. Aš laukiau informacijos apie tai. Mano sąmokslo teorija: nebuvo sutarta dėl kainos, todėl Ūkio bankas uždarytas, o Šiaulių bankas perims gerąją dalį pigiau. Juk valdžios rankomis labai lengva kelti, mažinti kainą. Valdžiai turi būti draudžiama dalyvauti komerciniuose santykiuose, o dabar Lietuvos bankas – pagrindinis derybininkas. Šiaurės Korėja, George'o Orwello kūriniai – verta prie to sugrįžti. Niekaip nepaisoma Konstitucijos. Niekaip negerbiama privati nuosavybė. Dėl to emigruoja verslai ir Lietuvos vaikai.

– Jūs esate pasakiusi, kad Ūkio bankas galėjo susitvarkyti su tam tikromis savo problemomis, tačiau neatlaikė Lietuvos bankas – perkaito. Ir jei Lietuvoje bet kuris bankas būtų uždarytas staiga – jis, ko gero, bankrutuotų. Gal kažkam labai reikėjo naikinti dvidešimt metų sėkmingai dirbusį banką, kas pasikeitė Lietuvos banko reikalavimuose?

– Iki šiol esu tikra, kad Ūkio banko bankomatai ir skyriai veiktų, mokėtų pensijas, atiduotų indėlius, jei banko veikla nebūtų sustabdyta. Sakau tai atsakingai, kaip buvusi Lietuvos banko valdybos narė. Uždarykite bet kurį banką, ir jis bankrutuos – norintiesiems ilgą paskaitą galiu paskaityti apie komercinių bankų veiklos ypatumus, valdžios privilegijas jiems ir iš to kylančias pasekmes. Mane Ingrida Šimonytė (buvusi finansų ministrė) įvardijo kaip geriausią sąmokslo teorijų kūrėją. Šiuo atveju neturiu nė sąmokslo teorijų. Gal verta paklausti „Lietuvos ryto“, kuris kalbėjo apie vietinių bankų likvidavimą? Ką jie žinojo? Tikrai daugiau nei apie „Snorą“. Dabar galime tuo įsitikinti.

– Kaip jums atrodo, ar tinka Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojui Raimondui Kuodžiui oficialiai, viešai komentuoti, aptarinėti gandų lygiu Ūkio banko akcininko elgesį, pomėgius? O gal taip formuojama viešoji žmonių nuomonė?

– Raimondas yra labai geras ekonomistas. Jis redagavo mano Ekonomikos terminų žodyną, pateikė neįkainojamų įžvalgų. Labai vertinu Raimondą, mūsų požiūriai išsiskiria dėl matematikos formulių naudojimo žmonių gyvenime. Dėl to mes labai ginčijamės. Manau, kad būtent dėl formalaus ir standartinio požiūrio į bankų veiklą jis nepalaiko visokių, na, pavadinkime šmaikščiai, išsišokėlių. Deja, jis negali pasiūlyti, o kaip šiems bankams konkuruoti? Kaip atkreipti į save dėmesį? Aš spėju, kad jei R.Kuodis būtų tapęs MedSnorŪkioŠiaulių vadovu, darytų tą patį. Raimondo veiklą vertinu kaip „Aš siuzerenas – tu vasalas“. Gaila, kad toks talentingas žmogus pasamdytas destrukcinei veiklai, nes jis sutvertas kūrybiniam darbui.

– R.Kuodis su pasididžiavimu pareiškė, kad per pusantrų metų išvalė valstybės finansų sistemą nuo avantiūristų ir stačiai – vagių. Tik ar po tokių išvalymų kartu su vandeniu nebūna išpilamas lauk ir kūdikis?

– Aš tikiu kad R.Kuodžiui procesas patinka, bet ne jis iniciatorius. Pakartoju, Lietuvos bankas veikia gerai, kai finansų sistema nepatiria nesklandumų. Ir veikia blogai pagal „prudent regulation“ principus (apdairaus reguuliavimo), jei įvyksta. Lietuvos banko veiklą vertinu kaip parodomąją. Kam jis veikia, nežinau, bet man kelia abejonių, ar jo prioritetas yra finansų sistemos stabilumas.

Aš labai vertinu R.Kuodį, tačiau negaliu sutikti su jo nuostata, kad visi rinkos dalyviai turi būti vienodi.

– Kaip įvertintumėte Lietuvos banko taikytus veiksmus Ūkio banko atžvilgiu? Kaip tai galima pavadinti? Ar centrinis šalies bankas neturėtų prisidėti prie privatus sektoriaus stabilumo, ar per 20 metų neišmoko prevenciškai veikti, prognozuoti?

– Šiuos veiksmus vertinu kaip vagystę vidury baltos dienos. Šiaurės Korėja, Kuba, Rusija, Venesuela, Lietuva. Žiauru. Jei Ūkio banke buvo rimtų likvidumo problemų, jam galėjo būti suteikta likvidumo paskola. Nei ji buvo suteikta, nei tokio lygio problemų, matyt, buvo. Mieli žmonės, kurie atėjote prie Ūkio banko bankomato, jei aš būčiau jūsų vietoje, skambinčiau Lietuvos bankui, jo valdybai, Vitui Vasiliauskui, skambinčiau į Prezidentūrą, visur ieškočiau teisybės. Ir tikrai žinau – nerasčiau. Neabejoju, kad didesnę užuojautą rasčiau Ūkio banke. Nes ten – atsakomybę velkantys žmonės. Kokią atsakomybę turi kiti mano minėti asmenys?

Man labai gaila, kad Lietuvos bankas savo veiklą pradėjo matuoti „uždarymais“. Ne toks jo tikslas, ne tokia jo misija, ne tam jis yra. O jei bankas tik taip suvokia savo vaidmenį – tada jo apskritai nereikia. Bankus labai sėkmingai ir laiku uždarys kreditoriai, nereikia tam užbėgti už akių. „Prudent regulation“ šviesoje Lietuvos banką vertinu kaip veikiantį ne pagal šiuos standartus. Man jis kažkuo primena „Dviračio šou“ herojų, tą, kuris su kardu. Bet tai nei solidu, nei atititinka modernios teisinės valstybės standartus. Komedija, daugeliui virtusi tragedija.

– Mes kalbame apie 2 mlrd. litų skylę, atsivėrusią valstybės biudžete po „Snoro“ uždarymo. Latvijos ir Lietuvos indėlininkai jau prakeikė banko uždarymo iniciatorius, dabar, ko gero, visų mokesčių mokėtojų pinigais ruošiamasi laidoti dar vieną banką. Kaip bus, ar vėl reikės skolintis? Kiek ir už kokias palūkanas?

– Brangiai ir daug. Jau pasiskolino, neva skoloms perfinansuoti.

Ūkio banko atvejis skiriasi nuo „Snoro“. Čia įmanomas lengvas rinkos dallies padidinimas tam, kas perims geruosius aktyvus. Na, žinoma, su įsipareigojimais. Kalbant apie patį Ūkio banką, sakyčiau, apvogė vidury baltos dienos kaip kokie telefoniniai sukčiai. Deja, bet čia turime reikalų su legalia valdžia. Nemanau, kad tik ką paminėję LAISVĖS dieną, esame laisvi. Esame persekiojami ir apvagiami, situacija mažai kuo skiriasi nuo sovietmečio. Konstitucinės vertybės nebemadingos. Privati nuosavybė – nesaugoma.

– Kaip jums atrodo, ar Ūkio bankas būtų galėjęs veikti toliau? Jei, sakykim, įneštų reikalaujamų lėšų?

– Itin retas atvejis, kai sustabdytas bankas atsinaujina. Vis dėlto tai įmanoma, ypač kai ir mokėjimai vykdomi laiku ir sklandžiai. Aš manau, kad daugelis įmonių, indėlininkų ir skolininkų, kurie pamėgo šį banką dėl jo lankstumo ir kitoniškumo, nuo jo nenusisuks. Juolab kad jie neturi pasirinkimo. Nesakau, kad skandinavų šaltas charakteris, bet bankininkystė tikrai atšiauri.

Apibendrinant – Lietuvos bankas turėtų turėtų pripažinti klaidą. Tai būtų valstybinio lygio poelgis.