Tuštėjanti Utena kviečiasi vietnamiečius, valdžia kalba apie regioninį traukos centrą

Darbą Australijoje į kavinukę Utenoje iškeitę australas Danielis Wilhelmas ir lietuvė Gintarė Šulskytė trečią valandą po pietų neša lauko baldus į kavinės vidų ir užrakina duris.

Miesto centre jų įkurta nedidukė kavinė „Liūtas ir avelė“ – mėsos norintiems „liūtams“ ir vegetarėms bei veganėms „avelėms“. Ji klientams atvira darbo dienomis, po keturias valandas.

Vilniuje visko yra – įvairaus maisto, pramogų. Iš uteniškių girdisi, kad jiems norisi kažko naujo.

„Negalime ilgiau dirbti, nes nėra darbuotojų. Pradžioje dirbom dviese su vyru ir dar vienu darbuotoju. Neskaičiavom valandų, bet po pusės metų pamatėm, kad neįmanoma tiek dirbti. O žmonių, kurie ateina, pirmas klausimas – kiek mokėsit? Žmogus ateina, ir jis nenori dirbti, tik pinigų“, – BNS sakė 33-ejų G. Šulskytė.

Idėją pradėti savo verslą Lietuvoje moteris parsivežė po trejų metų darbo ir studijų Australijoje. Tuomet G. Šulskytė sako supratusi, jog atėjo laikas nuspręsti, ar likti svetur, ar kurti gyvenimą Lietuvoje. Pora pasirinko moters gimtinę, kur įkūrė netradicinių patiekalų kavinę.

„Norėjosi tai, ką pamačiau tenai, duoti tiems žmonėms, kurie mažiau turi, praplėsti jų akiratį. Vilniuje visko yra – įvairaus maisto, pramogų. Iš uteniškių girdisi, kad jiems norisi kažko naujo. Žmonės bėga iš miesto, nes nėra ką veikti“, – sakė G. Šulskytė.

Kavinė gyvuoja beveik metus, bet dėl plėtros jie kol kas nėra tikri: „Iki šiol neturime žmonių, kurie norėtų ir galėtų ateiti dirbti.“

Užimtumo tarnybos duomenimis, registruotas nedarbas liepą Utenos apskrityje siekė 11,2 procento ir buvo didžiausias Lietuvoje, o vien Utenos mieste – 9,1 procento.

Visgi Utenos valdžia sako, kad pesimizmui nepasiduoda – pramonės miestu pavadinama Utena svajoja tapti regiono traukos centru, planuoja statyti keturių žvaigždučių viešbutį ir steigti pramonės parką.

„Tradicinei žemdirbystei pas mus nėra sąlygų, čia ne tas kraštas. Pramonės pasakos apie tai, kaip kiekvienam pakrašty investuotojai statys gamyklas – taip pat baigėsi tie laikai. Tai, be abejo, mes turėtume jausti atsakomybę tapti regioniniu traukos centru visomis prasmėmis“, – BNS sakė Utenos meras Alvydas Katinas.

Tikisi smulkaus verslo

Statistikos departamento duomenimis, per dešimtmetį nuo 2008-ųjų iki šių metų pradžios Utenos rajone nuolatinių gyventojų sumažėjo 18,7 proc. iki 37,4 tūkstančio, vien Utenos mieste – 17,5 proc. iki 25,5 tūkstančio.

Atvykėliui stebint miesto gyvenimą, nepasakytum, kad žmonių čia mažai – turgavietėje nuo ryto zuja prekeiviai ir pirkėjai, kavinėje šalia miesto sodo – draugų kompanijos, moterys su vaikais, gurkšnojančios kavą, o parke – kas skaito knygą, kas sportuoja ar tiesiog klausosi muzikos. 

Už poros kilometrų nuo centro atsiveria kitokia Utena – ilgoje Pramonės gatvėje įsikūrę didžiausi miesto darbdaviai, stambios gamyklos.

Iš viso rajone veikia apie 700 įmonių, iš jų dešimtyje sukurta apie 4 tūkst. darbo vietų.

„Utena visą laiką buvo pramonės miestas. Visa Pramonės gatvė, vien dideli darbdaviai. Bet čia istoriškai taip susiklostė. Naujų įmonių, kurios ateitų investuoti į Uteną, praktiškai nėra. Gyvena iš to, kad plečiasi ir auga esamos įmonės“, – BNS sakė politileninių plėvelių gamybos įmonės „Umaras“ vadovas Kostas Jovaiša.

Tačiau Utenos meras skuba papildyti – vien pernai rajone įsikūrė 28 naujos įmonės.

Jo teigimu, miestas neturi galimybių pritraukti naujų didelių investuotojų, nes trūksta žemės, kone visi plotai – privatizuoti, todėl laukiama smulkaus ir vidutinio verslo plėtros.

„Sulaukt stambaus investuotojo, ypač kai žemės neturi, šansai maži. Mums būtų gana smulkių ir vidutinių įmonių, kurios padėtų palaikyti apskrities gyvybę, nes mums dar reikia užpildyti darbo jėga šitas įmones, kurios yra stambiausios“, – aiškino miesto vadovas.

Utenos savivaldybė svarsto įsteigti pramonės parką. Pernai parengta galimybių studija parodė, jog miesto pietrytinėje dalyje yra trys valstybiniai žemės sklypai, todėl čia planuojama steigti Pramonės parką.

Darbdaviai: rasti darbuotojų kasmet vis sunkiau

Nepaisant didesnio nei vidutiniškai Lietuvoje nedarbo, didieji miesto darbdaviai tikina, kad darbuotojų paklausa didelė, jiems siūlomos įvairios motyvacinės priemonės, tačiau jų surasti vis sunkiau.

Jeigu norime, kad ekonomika vystytųsi, mums reikia darbo jėgos iš kažkur.

Utenoje įsikūrusioje tekstilės grupėje „Utenos trikotažas“ dirba apie 800 žmonių. Dėl jų stygiaus įmonė šiemet įdarbino 13 siuvėjų iš Vietnamo. Jeigu viskas klostysis gerai, kitąmet tikimasi jų skaičių padidinti iki 40-ies, kad būtų suformuota viena siuvimo linija.

Pasak įmonės vadovo Algirdo Šabūno, ceche dirba daugiau nei 200 siuvėjų, tačiau per pastaruosius kelerius metus jų sumažėjo apie 80, nes didelė dalis tapo pensininkais, o kai kurie jauni žmonės siuvimą keičia į kitą darbą.

„Siuvėjų profesijoje situacija liūdna. Žmonių, gebančių dirbti siuvėjais, stygius, yra didelis. Ne tik Utenoje, bet ir visoje Lietuvoje. Ta profesija prieš kurį laiką tapo nepaklausi ir turbūt neateina parengtų žmonių, o patiems mokyti užtrunka labai daug laiko“, – teigė A. Šabūnas.

Jo teigimu, ateityje Lietuvai dėl demografinių tendencijų teks apsispręsti: arba aktyviau įsileisti trūkstamos darbo jėgos, arba susitaikyti su ekonomikos stagnacija ir galimu nykimu, ypač gamyboje, kur reikia daug darbo jėgos.

„Jeigu norime, kad ekonomika vystytųsi, mums reikia darbo jėgos iš kažkur. Vakarų šalys pasiėmė darbo jėgą iš mūsų, mums irgi yra pasirinkimas. Manau, kad neišvengiamai teks atsivežti (darbuotojų – BNS)“, – sakė A. Šabūnas.

Alaus darykloje „Švyturys-Utenos alus“ dirba apie 150 nuolatinių darbuotojų, tačiau vasaros metu šis skaičius padidėja iki 200. Pasak daryklos vadovo Artūro Bernatavičiaus, ateityje įmonei labiausiai trūks gamybos specialistų, aludarių, pakavimo operatorių.

„Pagalbinių darbuotojų susirinkti ne problema, bet aukštos kvalifikacijos specialistų – sunkiau, nes juos paruošti trunka daug laiko, o pavyzdžiui, aludarių, Lietuvoje niekas neruošia. Mes gavę studentą, baigusį kolegiją ar aukštąją, vistiek turime toliau mokinti vietoje“, – sakė A. Bernatavičius.

Tuo metu „Umaro“ vadovas K. Jovaiša sako, kad įmonė dėl darbuotojų trūkumo samdo mokytoją, kuris pagal įmonės parengtą programą apmoko naujokus – jie mokosi teorijos, praktikos, sprendžia testus.

Planuose – naujas viešbutis

Utenos valdžia prie J. Basanavičiaus ir Maironio gatvių sankirtos ketina statyti keturių žvaigždučių viešbutį. Nors investuotojai yra suabejoję jo atsiperkamumu, miesto vadovas tvirtina, kad siekiant tapti regiono traukos centru, Utenai viešbutis būtinas, jis turėtų būti pastatytas kitąmet.

Viešbučio problema Utenoje opi daug metų. Jis reikalingas.

„Problema, kad Lietuvoje visi nori investuoti į prekybos centrus, o kai pradedi kalbėti apie pramogų infrastruktūrą, kavinių statybą, kalbėtis nėra su kuo. (...) Kai galvojame apie sporto industriją, kultūrą, turizmą kaip apie traukos centrą, viskas stringa. O juk juo naudotųsi visas regionas“, – sakė meras A. Katinas.

„Viešbutis Utenoje gyvuos ir bus pavyzdys, kaip gali viešbutis gyvuoti. Esu tuo įsitikinęs. (...) Tai yra strateginis objektas Utenai kaip regiono centrui, todėl ir požiūris bus kitas, ir jo likimas bus kitas“, – pridūrė jis.

Anot mero, šiuo metu vyksta derybos, o sutartis turėtų būti pasirašyta rugsėjį. Be to, investuotojui bus pasiūlytos lengvatos.

Viešbučio idėjai pritaria ir vietos verslininkai.

„Poreikis verslo klasės viešbučiui vienareikšmiškai yra, nes pas mus nebūna savaitės, kad neturėtume svečių iš užsienio, mūsų klientų“, – sakė „Utenos trikotažo“ vadovas.

„Viešbučio problema Utenoje opi daug metų. Jis reikalingas“, – teigė „Umaro“ vadovas.

„Turime ką veikti“

Miestui siekiant tapti regiono traukos centru, pašnekovai įsitikinę – tai tikrai įmanoma. Utena pakankamai nedidelė, tačiau turi pramonę, kolegiją ir profesinio mokymo centrą, mokyklas ir darželius. Aplink ežerai, o ir sostinė netoli.

Po septynerių metų emigracijos į Uteną grįžęs Povilas Jankauskas kartu su žmona Utenoje įkūrė kepyklėlę „Vanilinis dangus“, ji veikia jau šešerius metus. Pasak jo, „kad ir kur beįsikurtum, visur gali pasiekti, viskas priklauso nuo noro. Blogai tiems, kurie nenori dirbti.“

Šiuo metu mes nieko neplanuojame. Esame ir gyvename čia, Utenoje.

„Utenoje, nors žmonių ir mažėja, bet yra ir sugrįžtančių. Ir čia tikrai yra ką veikti. Turime ir kino teatrą, baseiną, futbolo aikštę ne vieną ir ne dvi, krūvą krepšinio aikštelių, turim ežerą, kavinių, barų, knygyną, biblioteką, dviračių takus“, – privalumus vardijo jis.

Tuo metu „Liūto ir avelės“ vienas įkūrėjų 32-ejų australas D. Wilhelmas sako, kad atvykdamas į Lietuvą neturėjo jokių lūkesčių. Pasak jo, Utenoje jis jaučiasi patogiai, nes miestas panašaus dydžio, iš kokio jis kilęs.

Tačiau D. Wilhelmas pabrėžia pagrindinį skirtumą – žmonės Utenoje kitokie.

„Manau, kad australai, palyginti su lietuviais, yra šiek tiek draugiškesni. Mes esame atviresni, daugiau bendraujame su žmonėmis, tuo metu lietuviai – uždaresni“, – sakė jis.

Pora dar nėra nusprendusi, kur gyvens ateityje – Australijoje ar Lietuvoje. G. Šulskytė siekia gauti Australijos vizą, kad turėtų galimybę gyventi ir ten.

„Bet šiuo metu mes nieko neplanuojame. Esame ir gyvename čia, Utenoje“, – sakė australas D. Wilhelmas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

perkelkit naxren tas savo siuvyklas y vietnama

perkelkit  naxren tas  savo  siuvyklas y  vietnama portretas
o kabakus su liutais ir avelem y australija . --neterskit lietuvos , ir nevezkit tuntais emigrantu svetimtauciu...
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių