Per 30 metų „Sodra“ gali sukaupti 700 litų dydžio pensiją, investicijų fondas – 4 tūkst. litų mėnesinę išmoką

Dauguma į pensiją išėjusių tautiečių jaučiasi apgauti ir apvogti. Už viso gyvenimo triūsą ir mokėtus mokesčius valstybė atgal tegali pasiūlyti vidutiniškai septynis šimtus litų.

Šiuo metu Lietuvoje veikianti socialinio draudimo sistema nei gyventojų, nei įmonių neskatina mokėti nustatytos įmokos. Valstybės žadamos socialinės garantijos priklauso ne nuo sumų, įmokėtų per darbo metus, o nuo politinių vėjų.

Vietoj milijonų – šimtai

Jei pensijų draudimui skirta mokesčių dalis keliautų į privatų pensijų ar investicijų fondą, kurio vidutinė metinė grąža būtų 5 proc., sulaukęs pensinio amžiaus žmogus galėtų tikėtis gerokai didesnės pensijos, nei gautų iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos („Sodros“).
Tarkime, šiuo metu asmuo popieriuje uždirba 700 litų. Kas mėnesį darbdavys socialinių mokesčių sumoka kiek daugiau nei 31 proc. darbuotojo atlyginimo. Didžioji dalis tenka pensijų draudimui – 24 proc. atlyginimo, arba minėtu atveju – apie 168 litus. Jei ši suma būtų investuojama tikintis gauti bent 5 proc. grąžą, sulaukęs pensijos žmogus turėtų sukaupęs daugiau nei 226 tūkst. litų.
Ši suma įspūdingai didėja, jei atlyginimas popieriuje yra 2, 5 ar 10 tūkst. litų. Sakykime, įmonės vadovas Lietuvoje gali tikėtis 10 tūkst. litų ir dar didesnio atlyginimo. Kas mėnesį pensijų draudimui nubyra apie 2,4 tūkst. litų. Jei ši suma būtų investuojama, sulaukęs pensijos žmogus sąskaitoje turėtų daugiau nei
3 mln. litų ir būdamas brandaus amžiaus pernelyg nesirūpindamas galėtų kas mėnesį išleisti mažiausiai 10 tūkst. litų.

Kaupia ne sau, o išlaiko kitus

Deja, valstybinė socialinio draudimo sistema neužtikrina įmokėtai sumai adekvačios senatvės pensijos. Taigi, kaip sakė Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius Raimondas Kuodis, daug uždirbantys žmonės iš esmės subsidijuoja socialinio draudimo sistemą nesitikėdami iš jos adekvačios naudos sau.
Privataus pensijų kaupimo idėja turi tik porą, bet labai reikšmingų trūkumų. Pirma, teigiamos investuotų lėšų grąžos būsimam pensininkui niekas negali garantuoti. Antra, dirbantys žmonės ne kaupia savo pensijai, o išlaiko pensininkus tikėdamiesi, kad ateityje bus tokių, kurie ir juos išlaikys.
Taigi jeigu Lietuva pasiryžtų pereiti prie privataus pensijų kaupimo modelio, turėtų atrasti būdą mokėti pensijas esamiems pensininkams, kurie nebeturi galimybių dirbti ir senatvei sukaupti pinigų privačiame fonde. Apie tokį modelį, veikiantį Čilėje, „Turtui“ papasakojo Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Remigijus Šimašius.

Ribų nustatyti nesiryžta

Lietuvoje jau nuo 2002-ųjų kasmet pasigirsta raginimų įvesti „Sodros“ lubas. Vyriausybei ir Seimui buvo pasiūlyta nustatyti, kad socialinio draudimo įmokos būtų skaičiuojamos nuo apdraustam asmeniui priskaičiuotos darbo užmokesčio sumos, neviršijančios keturių ar penkių vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių. Idėjos šalininkai tvirtina, kad „Sodros“ mokesčio ribos padėtų į šalį pritraukti daugiau užsienio investicijų, aukštos kvalifikacijos darbuotojų, o darbdaviai galėtų jiems mokėti didelius atlyginimus.
Prezidentas Valdas Adamkus kelis kartus ragino Seimą apsispręsti dėl „Sodros“ lubų, tačiau tokio žingsnio politikai žengti nesiryžo. Pagrindinis motyvas – priėmus siūlomu nuostatu „Sodros“ biudžetas netektų daug pajamų, o tai pablogintų asmenų, gaunančių išmokas iš šio fondo biudžeto, padėtį.
„Sodros“ mokesčio riboms nepritaria smulkieji verslininkai ir profesinės sąjungos, įsitikinusios, kad toks sprendimas bus naudingas tik stambiajam kapitalui, o valstybė turės mažiau galimybių kelti pensijas dabartiniams pensininkams.
Deja, Socialinių reikalų ir darbo ministerija nerado laiko dienraščiui pakomentuoti dabartinės pensijų sistemos ir siūlomų „Sodros“ įmokų ribų.

Lietuvos banko Ekonomikos departamento vadovas Raimondas Kuodis:

„Tai buvo ne kas kita kaip „balsavimas“ kojomis prieš skurdžias pensijas“

Sumoka daugiau nei gauna

„Sodra“ – didžiulis pinigų perskirstymo mechanizmas, nors pavadinimas sako, kad tai socialinio draudimo sistema. Privačiose draudimo bendrovėse egzistuoja stabilus ir adekvatus įmokų ir išmokų ryšys. Šalyje yra socialinių išmokų ribos, o įmokų – ne. Todėl žmonės, kurie „Sodrai“ sumoka mažai, gauna didesnę pensiją nei tie, kas įmoka labai daug. Tarkime, asmuo gauna mažesnį atlyginimą nei vidutinis, jis gali tikėtis pusės buvusio atlyginimo dydžio pensijos. Jei atlyginimas buvo dvigubai didesnis nei vidutinis, pensija tesudarys apie ketvirtadalį buvusių pajamų.
Žmogus gali uždirbti milijoną litų per mėnesį ir „Sodrai“ sumokėti dešimtis kartų daugiau, nei gali tikėtis išmokų susirgęs, tapęs ne-įgalus ar tiesiog išėjęs į pensiją. Dėl didžiulio įmokų ir išmokų atotrūkio „Sodros“ įmokos ir tampa mokesčiu, o tokia sistema neskatina jo mokėti.

Kiek darbuotojui, tiek ir valstybei

„Sodros“ mokestis išties didelis – kuo asmuo daugiau uždirba, tuo įmoka didesnė, tačiau žmogus mainais gauna vis mažiau.
Apskaičiavus darbdaviui tenkančius mokesčius išeina, kad norėdamas sumokėti litą į darbuotojo kišenę, jis turi beveik tiek pat atseikėti mokesčiams. Nekeista, kad visi kaip įmanoma stengiasi to išvengti.
Jei kalbėtume apie verslininkus, jie netgi nemoka sau algų, geriausiu atveju išsimoka dividendus, o dar dažniau naudojasi įmonės pinigais: įsigyja stambių pirkinių ir juos turi savo reikmėms, nors šie priklauso įmonei. „Sodros“ įmokų riba gali pakeisti įmonių vadovų elgseną ir paskatinti juos mokėti tikruosius atlyginimus, o ne slėpti įvairiausiais būdais.

Pigi reforma

„Sodros“ įmokų riba – viena patraukliausių ir pigiausių reformų, ji beveik nieko nekainuotų „Sodrai“, nes lėšos grįžtų į valstybės biudžetą per kitus mokesčius arba padaugėjus naujų gerai mokamų darbo vietų.
Bendrai reforma kainuotų keliasdešimt milijonų litų, o tai tėra kelių valandų valstybės veiklos pajamos. Dėl to tikrai neverta tiek sukti galvos, kaip kad dabar apie „Sodros“ ribas šnekame jau keletą metų.
Netgi jei tokia reforma neprivilios nė vieno užsienio investuotojo, jau dabar Lietuvoje veikiančios įmonės gaus daugiau pelno ir sumokės didesnį pelno mokestį į valstybės biudžetą. Todėl reikėtų tiesiog pervesti šią sumą „Sodrai“.

Investuoti nėra ko

Viešosios socialinio draudimo sistemos egzistuoja tik dėl to, kad žmonės neturi pakankamai valios pasirūpinti savimi senatvėje. Jei žmonės mokėtų planuoti finansus, nereiktų tokių sistemų, kurios prievarta atima įmokas, kad nebadautume senatvėje. Pasaulyje dažniausiai egzistuoja mišrios socialinio draudimo sistemos: viešoji, užtikrinanti pensiją, pakankamą išgyventi, ir privati – tiems, kas turi galimybių kaupti papildomai.
Antros pakopos pensijų fondai – pereinamojo laikotarpio etapas vykdant pensijų reformas. Pati „Sodra“ neturi ko investuoti, nors turėtų tai daryti pasinaudodama palankia ekonomine, socialine ar demografine padėtimi ir investuodama perteklines lėšas. Vėliau jas galėtų panaudoti blogesniais laikais. Tarkime, esant tokiai padėčiai, prie kokios artėja Lietuva, kai pensininkų skaičius gerokai išaugs, o įmokas mokančių žmonių sumažės.

„Balsuojame“ prieš „Sodrą“

Įvykdžius pensijų reformą ir suteikus galimybę žmonėms dalį įmokų, skirtų „Sodrai“, pervesti į privačius pensijų fondus, Lietuvos gyventojai masiškai „balsavo“ prieš mūsų socialinio draudimo sistemą ir pereidami į fondus pareiškė nusivylimą esama sistema. Pirmais metais fondus pasirinko dešimt kartų daugiau žmonių, nei prognozavo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Tai buvo ne kas kita kaip „balsavimas“ kojomis prieš skurdžias pensijas.
Nesu „Sodros“ reformos entuziastas, nes jos šalininkai paveikslą tapė pernelyg rožine spalva. Pernelyg didelę dalį tos naudos, kurią gautų žmonės, kaupdami lėšas pensijai privačiuose fonduose, surys komisiniai ir fondų valdytojų algos. Šiuo požiūriu gerai tvarkomas ir politinių interesų nedraskomas viešasis fondas yra pažangesnis ir pigesnis.
Reikia blaiviai žiūrėti į bet kokias reformas ir jų teikiamą naudą. Politikai, norėdami reformą „parduoti“, sukūrė labai gražius lūkesčius, o žmonės „balsuodami“ prieš negalvojo, kur eina – svarbiausia buvo išeiti iš to, kuo jie nepatenkinti. Deja, daliai išėjusiųjų pasilikti „Sodros“ sistemoje apsimokėjo labiau, nei išeiti. Tai nediskredituoja pačios reformos, tačiau stebuklų iš jos neturėtume tikėtis. Didysis naudos gavėjas esant tokiai padėčiai yra finansų sektorius, jis tampa tarpininku, valdančiu didžiules lėšas.

Skurdžios pensijos

Dabartiniai pensininkai balansuoja ties skurdo riba – jų pensijos, palyginti su vidutiniu darbo užmokesčiu, tesudaro trečdalį. Vakarų Europoje šis santykis siekia du trečdalius. Tokia padėtis dabar, kai „Sodra“ dar neturi rimtų problemų, kurios gresia daugėjant vyresnio amžiaus žmonių ir mažėjant darbingų gyventojų.
Dabar „Sodra“ neišgali mokėti didesnių pensijų ne todėl, kad įmokos mažos. Didžiausia bėda ta, kad kai kurios visuomenės grupės atleistos nuo „Sodros“ mokesčių. Tarp tokių – ūkininkai, pagal patentus ir autorines sutartis dirbantys žmonės. Mokesčiai nesurenkami dėl šešėlinės ekonomikos dalies ir atlyginimų vokeliuose. Blogiausia, jog šios socialinės grupės gana didelės ir galingos, kad vieną dieną pareikalautų ir jiems mokėti pensijas. Jei valdžia bus principinga ir nepasigailės šių socialinių grupių, jos gali išrinkti savo valdžią. Tai viena didesnių bombų po „Sodros“ pamatais, neįskaitant visuomenės senėjimo.
Šią problemą išspręsti padėtų vadinamosios asmeninės sąskaitos. Jos leistų matyti, kas ir kiek įmokų yra įmokėjęs ir kokių išmokų gali tikėtis. Tačiau tokia sistema sumažintų neskaidraus perskirstymo galimybes, o tai politikams neparanku.
„Sodra“ jau seniai tapo politiniu įrankiu, susijusiu su viena didžiausių korupcijos formų. Viešosios lėšos prieš kiekvienus rinkimus panaudojamos rinkėjams papirkti. Politinės partijos kaip tik prieš rinkimus suskumba didinti pensijas ir kitas išmokas. Kai kuriose šalyse siekiant išvengti tokio politikų elgesio egzistuoja konstituciškai įtvirtintos fiskalinės taisyklės, leidžiančios išvengti tokių politinių verslo ciklų.

Tyrimas: rožinės svajonės apie pensiją

Bendrovės „Sampo Life Lietuva“ užsakymu trijose Baltijos šalyse atliktas tyrimas rodo, kad mūsų šalies gyventojai mažiausiai galvoja apie pensiją ir nežino, iš ko tuomet gyvens.
Beveik trečdalis apklausoje dalyvavusių lietuvių tikisi, kad būdami pensininkai galės išlaidauti tiek pat arba daugiau nei dabar. Dar tiek pat nežino, iš ko gyvens ir kiek išleis būdami pensininkai.„Greičiausiai tai reiškia, kad ši gyventojų dalis net nemąsto apie pensiją. Žinoma, jei tau 20 metų, gal dar gali sau leisti negalvoti apie pensiją, tačiau, jei esi 40-ies ir negalvoji, praktika liudija, kad gali būti ir per vėlu“, – sakė bendrovės „Sampo Life Lietuva“ vadovas Rytis Ambrazevičius.
Jis stebisi tokiu abejingu ir optimistiniu lietuvių požiūriu į senat-vę, mat pernelyg išlaidauti ir tikėtis didelių pensijų neturime pagrindo – ne kažin ką darome, kad tam turėtume pakankamai pinigų. Vertybinių popierių komisijos tyrimas rodo, kad beveik pusė šalies gyventojų sulaukę pensijos tikisi gyventi iš „Sodros“ išmokų. Ir tik kiek daugiau nei kas dešimtas apklaustasis tikisi sukaupti pakankamai turto ar santaupų savarankiškai, kas penktas pensijai kaupia antros arba trečios pakopos pensijų fonduose, gyvybės draudimo bendrovėje.
„Deja, tie, kas antros pakopos pensijų fondais susiviliojo būdami 50-ies ir gaudami mažesnį atlyginimą, praloš. Tačiau jauniems žmonėms patariu pensijas kaupti antros pakopos pensijų fonduose“, – sakė R.Ambrazevičius.
Vis dėlto daugiausia naudos iš pensijų reformos turės uždirbantys didesnes nei vidutines pajamas. Tarkime, žmogus gauna vidutinį atlyginimą ir 5,5 proc. „Sodros“ įmokų nukreipia į antros pakopos pensijų fondą. R.Ambrazevičiaus manymu, tokiam asmeniui „Sodros“ mokama pensijos dalis greičiausiai bus didesnė nei antros pakopos pensijų fonde sukaupta dalis.
Žinant, kad dirbančių ir nešančių pajamas „Sodrai“ po 10–20 metų bus gerokai mažiau nei dabar, o pensininkų padaugės, tikėtis didžiulių pensijų mažų mažiausiai naivu.
Skaičiavimai rodo, kad „Sodros“ pensija vidutiniškai sudaro 30 proc. buvusių pajamų, taigi norėdami gyventi ir išlaidauti ne mažiau nei dabar, turime kitais būdais sukaupti tam pinigų. R.Ambrazevičius skaičiuoja, kad pensijų fonde sukaupus milijoną litų, o tai įmanoma pradėjus taupyti jaunystėje ir uždirbant gerokai daugiau nei yra vidutinis šalies atlyginimas, išėjus į pensiją galima gauti bent 4 tūkst. litų mėnesio išmoką.
„Pažvelkite, kas išlipa iš kruizinių lainerių, atplaukiančių į Klaipėdą? Pensininkai. Realių veiksmų imasi ir ilgą laiką taupyti susirūpina tik 13 proc. Lietuvos gyventojų. Būtent jie gali tikėtis sulaukę pensijos laiką leisti panašiai kaip daugelis Vakarų Europos pensininkų“, – mano bendrovės „Sampo Life Lietuva“ vadovas.

Finansų ministerijos sekretorė Ingrida Šimonytė:

„Įvedus „Sodros“ lubas darbdavys, be abejonės, sutaupys“

Nors darbuotojas ir darbdavys „Sodrai“ moka atskirai, tačiau iš esmės tai darbdavio išlaidos. Įvedus „Sodros“ lubas darbdavys, be abejonės, sutaupys. Tas „santaupas“ jis gali išleisti dvejopai: pasiimti sau ir mokėti 15 proc. pelno mokestį arba padidinti atlyginimą darbuotojui, taigi sumokėti didesnį gyventojų pajamų mokestį. Be to, dideles pajamas gaunantys darbuotojai dažniausiai skatinami – vėlgi vengiant tų pačių „Sodros“ įmokų –
įvairiomis priemokomis, iš kurių geriausiu atveju sumokamas 15 proc. gyventojų pajamų mokestis. „Sodros“ nustatytos ribos galėtų sumažinti šią dalį pajamų.
Pritariu Raimondo Kuodžio minčiai, kad valstybės ir savivaldybių biudžetai dėl tokio sprendimo galėtų net kažką laimėti. Kiek laimėtų pati „Sodra“ ir ar laimėtų – kitas klausimas. Viskas priklausys nuo to, kiek naujų daug uždirbančių darbuotojų atsiras. Siūlymo pervesti lėšas iš vieno biudžeto į kitą didžiausias keblumas yra tas, kad nacionalinis biudžetas nuo socialinio draudimo biudžeto yra atskirtas. Per kitus mokesčius grįžę pinigai išsibarstytų valstybės, savivaldybių ir socialinio draudimo biudžetuose, tad dengiant galimą „Sodros“ skylę dėl įmokų ribų, tektų atitraukti valstybės biudžeto lėšas iš kitų sričių.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Remigijus Šimašius:

„Tokia situacija veda į finansinę „Sodros“ krizę“

Bankroto nuojauta

„Sodros“ sistema pagrįsta einamųjų įmokų ir išmokų principu, dėl kurio ir laukia finansinės problemos. Darbingo amžiaus žmonės išlaiko dabartinius pensininkus. Tokią sistemą paprasta sukurti: tereikia nustatyti įmokų tarifą dirbantiems, ir beveik tą pačią dieną valstybė gali imti mokėti išmokas. Tačiau iš šios sistemos išeiti labai sunku, nes būsimi pensininkai, mokėdami įmokas dabar, tikisi išlaikymo ateityje.
Deja, šiandien padėtis tokia, kad vienas darbingo amžiaus žmogus turi išlaikyti vis daugiau nedirbančių. Tai kelia rimtų socialinio draudimo sistemos finansinių problemų, nes „Sodra“ neturi jokių atidėjimų, kuriuos galėtų panaudoti pensijoms mokėti ateityje. Tokia situacija veda į finansinę „Sodros“ krizę. Padėtis išties labai rimta, o išeitis iš esmės viena – būtina keisti šią sistemą.

Skausminga išeitis

Pavyzdys galėtų būti Čilėje prieš 27 metus įvykdyta reforma – buvo atsisakyta valstybinio socialinio draudimo ir paliktas tik privatus pensijų draudimas. Pensija mokama tik iš tų lėšų, kurias žmogus sukaupė būdamas darbingas. Kaupti pensijai privačiuose fonduose šioje šalyje privaloma, žmonės gali pasirinkti tik fondą.
Vykdant tokią reformą kyla klausimas, ką daryti žmonėms, kurie iki reformos mokėjo socialinio draudimo įmokas ir tikisi atitinkamos pensijos, o privačiuose fonduose nėra sukaupę pinigų. Čilėje reforma buvo vykdoma ekonomikai pakilus. Buvo nuspręsta, kad tokiems žmonėms pensijos bus mokamos iš valstybės biudžeto. Buvo prisiimta didesnė biudžeto našta, tačiau šioje šalyje dabar nekyla problemų, kurios ypač aktualios likusiame pasaulyje ir ypač senstančioje Europoje.
Žinoma, finansų rinkoms nusmukus Čilės pensininkai prarado kiek turto. Tačiau iš esmės ši sistema gali būti vertinama teigiamai – žmonės sukaupia pinigų senatvei, sukaupta suma yra adekvati ankstesnėms pajamoms, žmonės yra laisvi nuo politinio kišimosi nustatant išmokas, gyventojai apskaičiuoja ir patys sprendžia, kada pasitraukti iš profesinės veiklos ir išeiti į pensiją.

Neryžtinga reforma

Socialinio draudimo sistemos pamažu keičiamos visame pasaulyje. Formuojama trijų pakopų sistema: valstybinis socialinis draudimas (kaip mūsų „Sodra“), dalies įmokų privalomas kaupimas privačiuose fonduose ir savanoriškas draudimas privačiuose fonduose. Lietuvoje kol kas vyrauja „Sodros“ sistema, antra pakopa pradedama įgyvendinti, tačiau negali visiškai veikti dėl pernelyg mažos įmokų dalies. Trečia pakopa naudojasi tik vienetai.
5,5 proc., kuriuos nuo atlyginimo galime nukreipti į privačius fondus, nėra dydis, kuris padės sukaupti didelę pensiją. Kai politikai dabar kalba, kad pensijų reforma nepasiteisina, reiktų turėti omenyje šį argumentą.

Būtina didinti įmokas

Institutas jau anksčiau siūlė leisti į privačius fondus nukreipti 10 proc. „Sodros“ įmokų. Tai reikštų, kad socialinio draudimo sistema užtikrina tik bazinę pensiją, o norėdamas didesnės žmogus turi kaupti privačiai.
Politikai labiau linkę gyventi šia diena, jiems patogu prireikus padidinti pensijas ar kitas išmokas. Tai bus sunkiau padaryti padidinus pinigų, pervedamų į privačius pensijų fondus, dalį. Kita vertus, būtent tai padėtų spręsti socialinio draudimo sistemos problemas, kurios akivaizdžios jau šiandien. Deja, politikai ateities problemas palieka ateičiai. Mūsų manymu, išeiti iš „Sodros“ sistemos būtina kuo anksčiau, nes problemų mastas tik didės, ir tai padaryti bus vis sunkiau.