Statybos

Šiuolaikinio namo architektūros “tautybė”

Įvairių tipų namai - daugiabučiai, sublokuoti, sodybinio tipo būstai kyla šalies pagrindinių miestų centruose ir priemiesčiuose. Keičiasi statybos principai: nuo pavienių, privačių savininkų iniciatyvos pereinama prie atskirų organizacijų administruojamų miestų kvartalų, rajonų, kompleksų. Keičiasi ir gyvenamųjų namų architektūra. Akivaizdu, kad kinta žmonių skonis ir poreikiai. Diskusijai apie tai pakvietėme “Žaliojo slėnio” architektą Eugenijų Miliūną.

Tradiciniai etnografiniai namai ir dabartis

Akivaizdu, kad visų pirma kalbėti tenka ne apie patį namą, kaip architektūrinį stilių ar formą, bet kaip apie tam tikrą gyvenamojo namo tipą.

Sovietmečiu buvo taip: jei miestuose, tai dauguma gyvenome daugiaaukštėse dėžutėse, jei kaimuose – tai standartiniuose sodybiniuose „alytnamiuose“. Žemės sklypus turėjome geriausiu atveju 10-30 km už miesto kolektyviniuose soduose, o vilos buvo tik nomenklatūros atstovų privalumas. Natūralu, kad, formuojantis naujiems rinkos santykiams, kol kas lemia ne ekonominis faktorius, bet nenumaldomas noras turėti nuosavą namą. Nesunku pastebėti, kad, statant naujus namus, ypač individualius namus užmiestyje, neretai Lietuvoje yra atsigręžiama į tradiciją ir sodybinio gyvenamojo namo modelį, beveik etnografinį – su šlaitiniu stogu, tik dabar jau iš naujų medžiagų. Vis dėlto dauguma profesionalų sutaria, kad iš esmės skiriasi namai mieste ir kaime. Kaime gali būti tinkami namai su šlaitiniais stogais, o mieste, laisvose jo teritorijose, labiau tinka geometrinių formų namai. „Tokia yra pažangi pasaulinė tendencija“, - neabejoja E. Miliūnas. Tačiau žmonių sąmonėje labai gajus semantinis tradicinio namo įvaizdis. Namas be stogo – kaip ir ne namas. O kur dar karti patirtis apie lietaus vandenį leidžiančius stogus? Pasekmės dėl itin prastos statybos darbų ir medžiagų kokybės sovietmečiu statytuose pastatuose šiandien yra sunkiai ištaisomos. Ne taip lengva iš karto priimti, o ir paaiškinti, kad problemos kyla ne dėl vienokios ar kitokios pastato formos, bet dėl netinkamų medžiagų naudojimo ir nekokybiškai atliktų statybos darbų. „Plokščias stogas iš tiesų yra pažangos ir tobulesnių technologijų rezultatas. Jis leidžia kur kas ekonomiškiau ir lengviau planuoti vidaus erdves ir įgyvendinti specialius efektus, pavyzdžiui, suformuoti stiklinį stogą“, - tvirtina E. Miliūnas. Jo nuomone, dar šiandien būdingo naujo lietuviško gyvenamojo namo sprendimo nėra. Yra tradiciniai kaimo etnografiniai namai, pavyzdžiui, Žirvynių, Šimonių ir kituose kaimuose. O moderni pozicija kol kas dar nėra suformuota. Nors jau yra bandymų ją formuoti.

Sublokuoti namai – klasika ar modernizmas?

„Pasaulyje vyrauja dvi pagrindinės tendencijos: vidutines pajamas turinčių žmonių namai ir aukštesnes pajamas gaunančiųjų namai kaip autoriniai darbai. Šiuo metu pas mus tie dalykai yra labai susipynę, nors iš esmės jie yra labai skirtingi. Visuomenė pradeda suprasti, kad pasistatyti autorinį namą pagal individualų architekto projektą yra labai brangu. Maišaties esama ir todėl, kad patys architektai projektuoja labai įvairiomis kainomis. Ateityje, matyt, tai turėtų išsidiferencijuoti. Jau dabar vis dažniau projektuojami standartiniai namai. Pirmas tokius namus Lietuvoje pradėjo formuoti A. Kaušpėdas. Standartinių namų tradicija labai gaji Olandijoje, neišvengiamai tai palies ir Lietuvą“, - mano E.Miliūnas. Akivaizdu, kad jau paliečia. Pastaruoju metu “Žaliajame slėnyje” pradėti statyti standartinių namų tipui priskiriami sublokuoti namai - „Moduliai“. Tai naujoviškas sprendimas Lietuvai, bet tikrai ne Europai. „Europoje tai yra visiška klasika. Vokietijoje tokie namai klestėjo jau XX a. pradžioje 1920-30 m. O Lietuvai tai nauja. Nors jau Vilniuje prieš II pasaulinį karą statyti tokio pobūdžio namai. Tai yra tradicija. Taip gyvena didžioji dalis vidutines pajamas gaunančių žmonių Europoje“, - sako E. Miliūnas. Neginčijamai didžiausias jų privalumas – tai yra mažas, bet savas žemės sklypas, taigi artimas ryšys su gamta ir kartu galimybė saugiai bei patogiai laikyti automobilį. Nors tokiems namams būdingas tankus užstatymas, vis dėlto juose išlieka tam tikras individualumas. Ir tai jau yra modernus požiūris į namų statybą.

Skonio ir kokybės santykiai

Iš kelionių po Olandiją ryškėja išties kitoks žmonių požiūris į architektūrą. Atrodo, kad jie visi turi nepriekaištingą skonį, o pasitikėjimas architektu – ginčų nekeliantis klausimas. Ar architektas galėtų palyginti Olandiją su Lietuva? „Nelyginami dalykai....geriau lyginti su estais, kurių kultūra yra pažangi. Jie yra toli mus palikę požiūrio prasme. Pavyzdžiui, klodami pamatus, iš karto galvoja apie veją. O tai daug ką pasako. Mes esame paveikti stačiatikių religijos, tebėra artima slaviška, rusiška popkultūra. O estai tuo tarpu po reformacijos yra racionalesni, vakarietiškesni. Mes esame paveikti bizantiškos, rytų kultūros. Jai yra būdingas puošnumas, pompastiškumas, plastika. Įsižiūrėkime į barokinį Vilnių. Mūsų kaimynai yra slavai. Estams šiuo požiūriu yra lengviau, jie turi pašonėje brolius suomius. Tai viena priežasčių, dėl ko mūsų estetinis skonis atsilieka. Tuo tarpu Klaipėdos krašte turime racionalesnį požiūrį – čia vyrauja lakoniškesnė vokiška architektūra. Ir šiandien Klaipėdos architektūra yra labai pažangi. Gal čia lemia žemaitiškas charakteris? - sako E. Miliūnas. Sunku nesutikti su išsakytomis mintimis. Čia puikiai dera Jono Meko, meninio judėjimo “Fluxus” autoriaus, nustebinusio visko mačiusį Niujorką, išsakyta mintis apie tai, kad konservatyvumas ir savitumas yra geriau už bet kokį avangardą, kaip tikroji prielaida sukurti ką nors nauja ir kitokį. Sunku ginčytis dėl skonio arba dėl to, ar lenktos linijos daug blogiau už tiesias, o puošnumas - už minimalizmą. Akivaizdu, kad viską lemia kokybė, architektūros vientisumas ir atitinkamas profesinis lygis: skoningumas, pažangumas, formos atitikimas funkcijai.

“Žaliojo slėnio” pavyzdžiu

„Pastebėčiau, kad mūsų klientai iš tiesų labai keičiasi, darosi labiau išprusę. Galima išskirti dvi grupes – tokius, kurie žvelgia į Europą, Skandinaviją, ir tokius, kurie savo idealus sieja su amerikietiška kultūra. Būsimieji statytojai, išsilavinę, keliaujantys žmonės, nebeturi pretenzijų statytis didžiulius namus. Architektūrine prasme “Žaliasis slėnis” - žingsnis į priekį. Ne viskas, žinoma, vyksta taip gerai, kaip norėtųsi, bet tai natūralu. Mintyse gyva vizija, kad reikia išsaugoti koncepcinį komplekso vientisumą, vieningas medžiagas. Kiekvienas architektas, siekdamas išsiskirti, sutinka, kad geros architektūros prielaida yra panašumas, vientisumas, ,,skambėjimas“. Labai svarbu, kad žmonėms atsiranda poreikis, jog namai tarpusavyje gerai atrodytų. Jiems rūpi, kokia bus aplinka, kas bus kaimynai. Tai yra labai pozityvu“, - mano E. Miliūnas. “Žaliasis slėnis” – naujas, dinamiškai besivystantis gyvenamųjų namų rajonas. Unikali gamtinė erdvė sudaro prielaidą kurtis atskiriems gyvenvietės kvartalėliams – “Ringelio parkas”, “Kubai”, “Moduliai”, “Žvejonė”, “Danė”. Tai užtikrina platų pasirinkimą, atitinkantį poreikius.

Privalumai ir trūkumai

Kokie yra “Žaliojo slėnio” privalumai projekto vyriausiojo architekto akimis? „Entuziazmas, jaunystė, idealizmas“, - atsako E. Miliūnas. O trūkumai? „Tie patys...“ Tokie gyvenamojo būsto projektai Lietuvoje dar tik žengia pirmuosius žingsnius. “Žaliasis slėnis” – vienas pirmųjų bandymų įgyvendinti pasaulyje plėtojamą „miesto mieste“ idėją, kurios pagrindas – vieninga ir pažangi architektūra. Vilniuje panašiu principu pradėtas formuoti prestižinis „Laurų“ kvartalas, Kaune – universalus „Fredos miestelis“ ir dar keletas panašių. Projektų veikimo ir įgyvendinimo mechanizmas visur skiriasi. Taip pat skiriasi tikslinis segmentas, organizavimo ir tvarkymo metodai. Sėkmės formulės šiandien dar nėra. Specifinė rinka Lietuvoje reikalauja specifinių sprendimų. Kaip ten bebūtų, architektūrine, urbanistine ir socialine prasme tokių projektų gimimas yra ne tik svarbus, bet ir pažangus, todėl skatintinas. Svarbu, kad organizatoriams pavyktų perprasti augančio organizmo principus, architektai kokybiškai ir racionaliai projektuotų, o iš viso to daugiausiai laimėtų užsakovai ir klientai. Tačiau dar svarbiau, kad, ieškant unikalaus naujo lietuviško namo sprendimo, būtų suprastos pačios gyvensenos formuluotės. Taip, kaip nostalgiškai stebime arbatos gėrimo ceremoniją Japonijoje, taip neabejotinai, galima surasti lietuviams būdingų ritualų, atliepiančių jų gyvenimo ritmą ir eigą. Jei architektūra turi tautybę, tai jos vertybė slypi būtent čia.