Rusijos agresija nestabdo ES žaliojo kurso

Kai Europos Komisija (EK) pasiūlė „Fit for 55“ paketą Europoje, niekas nenumatė tokių aukštų energijos kainų, neįsivaizdavo, kad Rusija gali įsiveržti į Ukrainą ir kils toks brutalus karas. Tačiau Europos Parlamento (EP) nariai vieningi: šiandienos krizės tik dar kartą signalizuoja, kad žalioji pertvarka turi likti pirmajame plane.

90 ar 100 proc.?

Tikriausiai niekam nebekyla abejonių, kad iki 2050 m. pasiekti klimato neutralumą yra vienas pagrindinių ES tikslų. Šiomis dienomis Briuselyje dėmesys koncentruojamas ties teisės aktų paketu „Fit for 55“, kuriuo siekiama peržiūrėti ir atnaujinti dabartinius su klimatu, energetika ir transportu susijusius teisės aktus, siekiant iki 2030 m. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą bent 55 proc. ir gerokai anksčiau nei 2030 m. tapti nepriklausomiems nuo brangių ir aplinką teršiančių iškastinių Rusijos išteklių.

Įvairūs su žaliąja pertvarka susiję klausimai šiuo metu yra svarstomi, dėl jų balsuojama EP komitetuose, EP sesijose – daugiausia šio mėnesio – ir ES Taryboje.

Už vieną iš Žaliojo susitarimo paketų su aštuoniais tekstais EP balsuos jau kitą savaitę. Parlamentarai spręs dėl naujų CO2 išmetimo standartų automobiliams; dėl apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos (Emissions Trading System, ETS) reformų, įskaitant naujos ETS kūrimo pastatams ir transportui, taip pat dėl aviacijos, taršiosios laivybos įtraukimo į šią sistemą; dėl pasienio anglies dioksido mokesčio mechanizmo (Carbon border adjustment mechanism, CBAM) įkūrimo. Pasak Pascalio Canfino, „Renew Europe“ frakcijos nario iš Prancūzijos, tai yra pagrindiniai artimiausios plenarinės sesijos akcentai.

Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto (ENVI) pirmininkas pabrėžia, kad ypatingas dėmesys skiriamas naujiems automobilių CO2 išmetimo standartams: parlamentarai balsuos už arba prieš emisijas išmetančių automobilių pardavimų pabaigą nuo 2035 m. Daugumą artėjančių balsavimų rezultatų jau galima numanyti, kadangi EP pozicija daugeliu klausimų yra vieninga, tačiau būtent ties taršių automobilių gamybos finišu frakcijų nuomonės išsiskiria, atvirauja P.Canfinas.

„Renew Europe“, socialdemokratai, žalieji, ir kairieji palaiko EK siūlymą, numatantį, kad 100 proc. naujų automobilių, kurie bus parduodami 2035-aisiais ir vėliau, turi būti nulinių emisijų. Kita linija, kurią palaiko Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcija (EPP), ir, spėju, Identiteto ir demokratijos frakcija, kalba apie 90 proc.“, – sako P.Canfinas.

Janas Huitema – taip pat ENVI komiteto narys, agituojantis už griežtesnius naujų lengvųjų automobilių ir naujų lengvųjų komercinių transporto priemonių CO2 išmetimo standartus – primena, kad važiuojamųjų kelių transporto sektoriai sudaro 20 proc. visų ES CO2 emisijų ir šis skaičius nuolat auga.

„Jei 2050 m. norime tapti neutralūs klimatui, visi sektoriai iki 2050 m. taip pat turi tapti neutralūs klimatui. Vidutinis automobilio gyvavimo ciklas yra penkiolika metų, todėl jei norime spėti iki 2050-ųjų, turime pradėti 2035-aisiais“, – aiškina „Renew Europe“ atstovas.

„Mes nesakome, koks turi būti klimatui neutralus pasirinkimas: tai gali būti elektromobilis, vandeniliu varomas automobilis ar net degimo variklio automobilis, jei tik jis neišmeta jokių emisijų“, – priduria J.Huitema iš Nyderlandų.

Patinka net respublikonams

ES taip pat ketina tapti pirmuoju žemynu, sukursiančiu pasienio anglies dioksido mokesčio mechanizmą. Jo tikslas – užtikrinti, kad konkurentai iš trečiųjų šalių, norintys prekiauti ES rinkoje, mokėtų lygiai tokį patį aukštą taršos mokestį kaip ir ES pramonės atstovai. Šiandien vadinamasis anglies mokestis ES įmonėms siekia apie 80 eurų už toną CO2, o po reformų sieks apie 100 eurų už tą patį išmetalų kiekį.

„Tai visai ne protekcionistinis požiūris, nes protekcionistinis požiūris būtų, jei Turkijos prekes apmokestintume brangiau, nei apmokestiname europietiškas. Mes siekiame tos pačios kainos, to pačio lygio“, – detalizuoja ENVI komiteto pirmininkas P.Canfinas.

Jis teigia, kad, nubalsavus už pasienio anglies dioksido mokesčio mechanizmą, prireiks dar trejų metų, kol bus sukurta visa sistema, tad CBAM realiai startuotų 2026 m.

Pasiūlymo dėl reglamento, nustatančio CBAM reguliavimą, pranešėjas Mohammedas Chahimas iš Nyderlandų aiškina labai paprastai: CBAM esmė – kiek CO2 išmeti gamindamas savo produkciją, tiek turi sumokėti prie ES sienos. „Manau, kad tai yra geras principas, turint omeny, kad gyvename toje pačioje planetoje: nesvarbu, kur terši – Maroke, JAV, Kinijoje ar Briuselyje“, – sako M.Chahimas.

Bendraudamas su kitų šalių atstovais jis sako jaučiantis, kad šis mechanizmas paskatins kitus pasaulio regionus sukurti panašias sistemas. „Jei aš palyginčiau praėjusių metų gruodžio mėnesio JAV atsaką į CBAM poziciją su šiandiene JAV nuomone šiuo atžvilgiu, yra 180 proc. pokytis. CBAM patinka net respublikonams“, – šypteli M.Chahimas.

Tačiau kai kurie parlamentarai – tarp jų EPP ir ENVI komiteto narys Peteris Liese mano, kad vis dėl to CBAM yra savotiškas eksperimentas, iki šiol niekada netaikytas mokestis, ir nežinia, kaip tokį naują mechanizmą priims trečiosios šalys.

Pažangos katalizatorius

Kai EK pasiūlė „Fit for 55“ paketą Europoje, niekas nenumatė tokių aukštų energijos kainų, Ukrainoje nevyko toks brutalus karas. Dabar EP diskutuojant apie Žaliojo susitarimo teisės aktus ir karo Ukrainoje padarinius susiformavo neišvengiamas bendras suvokimas, kad ES privalo tapti mažiau priklausoma nuo Rusijos iškastinio kuro.

„Ir čia tikrasis atsakymas yra dekarbonizacija, todėl mes nematome jokio susipriešinimo tarp klimato darbotvarkės ir geopolitinės darbotvarkės – priešingai“, – skeptikams atsako P.Canfinas.

P.Liese pripažįsta, kad ES institucijose yra žmonių, kurie mano, jog vykstant karui Ukrainoje ne laikas kalbėti apie „Fit for 55“ paketą. Pasak jo, galbūt karo realybėje reikia iš naujo sureguliuoti, kaip bus siekiama pagrindinių šios strategijos tikslų, bet patys tikslai nesikeičia. Jis antrina P.Canfinui, sakydamas, kad dabar atsisakyti iškastinio Rusijos kuro yra tinkamiausias laikas. Jo teigimu, įmonėms turėtų būti aišku: „Jei nesate pasiruošusios keisti savo standartų, jei teršite lygiai taip, kaip iki šiol, jūsų laukia sunkūs laikai.“

„Anglys purvinos, bet Rusijos agresija Ukrainoje dar purvinesnė, todėl reikia padaryti viską, ką galime, kad pakeistume rusiškas dujas“, – sako P.Liese.

Tačiau kartu jis žiūri ir iš kitos pusės – jo bendraminčiai EPP frakcijoje karo akivaizdoje sako nenorintys naujais ribojimais sukelti įtampos verslo pasaulyje, nes tai paprastų žmonių gyvenimą padarys gerokai brangesnį. „Visuomenei ir pramonei tai būtų šokas netinkamu metu“, – įsitikinęs P.Liese.

EPP frakcija mano, kad ne politikams spręsti, kaip dekarbonizuoti Europą. „Yra kompanijų, kurios naudoja kitas technologijos, elektrinius variklius ar, pavyzdžiui, sintetinį kurą. Mes neturėtume būti tie, kurie tam pasakys „ne“. Mes norime palikti atvirą kelią kitoms technologijoms, bet išlaikydami ambiciją išlikti neutraliems klimatui“, – tęsia P.Liese.

Neturėjome prisileisti Rusijos taip arti, kaip prisileidome. Po Krymo aneksijos dujų importas iš Rusijos ne krito, bet augo.

Vartojimo efektyvumo pokyčiai

Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto (ITRE) pirmininko pavaduotoja, socialdemokratė Lina Gálvez primena, kad reaguodama į Rusijos agresiją Ukrainoje ES nusprendė, jog iki 2022 m. lapkričio 1-osios savo dujų atsargas užpildys 80 proc. ir 90 proc. iki 2023 m.

To paties ITRE komiteto atstovas Christianas Ehleris pabrėžia, kad karo akivaizdoje reikia būti budriems ir vadovautis realistišku žvilgsniu, be to, nepamiršti, kad stiprioji ES jėga nėra karinė.

EPP frakcijos narys akcentuoja energetikos infrastruktūros klausimus žemyne. Kaip pavyzdį jis pateikia suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) vajų.

„Žinoma, mano šalies Vokietijos apetitas dujoms didelis arba kitaip – didelis poreikis kažkuo pakeisti rusiškas dujas, bet žinome, kad milžiniškų sausumos (dujų) pajėgumų yra Ispanijoje (…) ir mes vis dar neturime infrastruktūros tarp Pirėnų pusiasalio ir Prancūzijos bei Centrinės Eurpos“, – sako Ch.Ehleris ir priduria, kad teisės aktuose, už kuriuos reikės balsuoti kitą savaitę, jis pasigedo būtent šių problemų sprendimo būdų.

Tačiau krizes, su kuriomis šiandien susiduria ES, padėti išspręsti gali ir energijos vartojimo efektyvumo gerinimas. „Remiantis Tarptautine energetikos agentūra, jei mes norime tapti klimatui neutralūs, 44 proc. šių sumažinimų turi vykti per energijos vartojimo efektyvumo pokyčius. Vadinasi, iš esmės turime vartoti mažiau energijos“, – aiškina pasiūlymo dėl energijos vartojimo efektyvumo direktyvos pranešėjas EP Nielsas Fuglsangas.

„Manau, kad Europos energetikos politika buvo bloga, turint omenyje, kokie priklausomi nuo išorės jėgų esame. Neturėjome prisileisti Rusijos taip arti, kaip prisileidome. Po Krymo aneksijos dujų importas iš Rusijos ne krito, bet augo. Manau, kad visi supranta, jog geriau vėliau, nei niekada, bet tai turi pasikeisti ir tai turi įvykti greitai“, – nebejoja socialdemokratų atstovas iš Danijos.

Šiuo metu vyksta derybos dėl įvairių energetikos politikos pokyčių, skirtingos politinės grupės pateikė bent 100 pataisų.

Sutaupyti per renovaciją

Kalbant apie energinį efektyvumą, pastatų vaidmuo išskirtinis. „Žinome, kad pastatai ES sunaudoja 40 proc. energijos ir yra atsakingi už 36 proc. šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų. Jei pagreitinsime pastatų renovaciją, galime daug pasiekti“, – sako ITRE komiteto narys ir pasiūlymo dėl pastatų energinio naudingumo direktyvos pranešėjas Ciaránas Cuffe'as.

„Tačiau šiuo metu Europoje renovuojama apie 1 proc. pastatų per metus, norime šį skaičių padidinti iki 3 proc. per metus“, – priduria Žaliųjų atstovas EP.

Studijos rodo, kad 25–45 proc. iškastinio Rusijos kuro, kurį importuoja ES, gali būti sutaupoma renovacijos pastangomis. Tačiau renovacija – brangus malonumas, supranta C.Cuffe'as, todėl jis pabrėžia, kad reikia užtikrinti socialiai pažeidžiamų asmenų galimybes ir teises tai pasiekti.

Finansiniai resursai – kitas išskirtinai svarbus Žaliojo susitarimo aspektas, nes šios darbotvarkės teisės aktai sunkiai įsivaizduojami be šalia koja kojon žengiančio solidaus finansavimo. Čia iškyla ir taksonomijos, arba visoje ES taikomos aplinkos atžvilgiu tvarios veiklos klasifikavimo, sistema.

„Su taksonomija mes pateikiame aiškų gidą, kur privačių investuotojų pinigai turėtų keliauti. Taksonomija pažymi, kas yra žalioji investicija. Tai nėra kitų investicijų uždraudimas, bet tai yra pažymėjimas, ką mes laikome žaliąja investicija“, – apie šį klasifikatorių aiškina ENVI komiteto vicepirmininkas Basas Eickhoutas.

„Yra sakančių, kad štai „mes nesame taksonomijos sąraše“, bet tai nereiškia, kad negalima to finansuoti – jūs tiesiog negalite tikinti, kad tai yra žalioji investicija. Tai svarbu dėl žaliojo smegenų plovimo (angl. greenwashing), nes pasaulyje turime daug finansinių žaidėjų, kurie sako, kad daro žalius dalykus, bet gana dažnai pasirodo, kad taip nėra“, – priduria B.Eickhoutas.