Briuselio karjeros laiptai lietuviams per statūs?

Pirmuoju gynybos ir kosmoso eurokomisaru trečiadienį oficialiai tapęs Andrius Kubilius Briuselyje – vienas geidžiamiausių tarptautinės žiniasklaidos pašnekovų. Šis portfelis naujas, o dabartinėmis geopolitinėmis aplinkybėmis – ir labai svarbus. Be to, Lietuvos atstovas klausymuose pasirodė ne tik kaip kompetentingas, bet ir sąmojo nestokojantis politikas.

„Ryškiausia Lietuvos žvaigždė EK iki šiol buvo Dalia Grybauskaitė, kuri, būdama mažos valstybės atstovė, sugebėjo pasiekti didelį žinomumą ir autoritetą. Dabar, tikiuosi, tai padarys A. Kubilius“, – sako EP narė Rasa Juknevičienė.

Ar A. Kubiliaus portfelis pats įtakingiausias iš lig šiol Lietuvos turėtų? Pasak R. Juknevičienės, D. Grybauskaitės, kaip finansinio programavimo ir biudžeto komisarės, vaidmuo buvo tikrai didelis. „Tačiau svarba priklauso ir nuo laikotarpio, o dabar saugumo aplinkybės į prioritetinius iškėlė gynybos komisaro portfelį. Beje, mūsų regionui atiduoti du šios srities postai – to dar nebuvo. Įvertinta mūsų šalių kompetencija, pripažinta, kad buvome teisūs nuolat akcentuodami Rusijos grėsmę“, – mano R. Juknevičienė.

Vis dėlto tarp tų dviejų Baltijos šalių atstovų estų atstovė – aukščiau: Kaja Kallas – naujoji ES užsienio politikos įgaliotinė, o A. Kubiliaus portfelis bus jai pavaldus. Estija jau dukart buvo turėjusi ir EK vicepirmininko postą, beje, abukart vicepirmininku buvo Siimas Kallas, naujosios užsienio politikos įgaliotinės tėvas. Dvi kadencijas EK vicepirmininku buvo ir latvis Valdis Dombrovskis. Lietuva tokių postų neturi ir neturėjo.

Karjera: EK Reglamentavimo patikros tarybai vadovaujantis R. Martikonis – aukščiausią europinį postą pelnęs lietuvis. / Š. Mažeikos / BNS nuotr.

Be svarbiausių postų

Naujos kadencijos EP aukščiausiuose postuose lietuvių taip pat nėra ir anksčiau nebuvo. Svarbiausias EP politinis organas – Pirmininkų sueiga, kuri atsakinga už EP darbotvarkės sudarymą, teisės aktų leidybos programą, komitetų sudėtį ir kt. Ją sudaro EP pirmininkas ir politinių frakcijų vadovai. Lietuvių čia niekada nebuvo ir nėra.

EP biuras rengia EP biudžetą, sprendžia visus administracinius, personalo klausimus. Joje – EP pirmininkas, keturiolika vicepirmininkų ir penki kvestoriai. Lietuvių čia nebuvo ir nėra, o latvis Robertas Zilė, EP vicepirmininkas, yra.

Į komitetų pirmininkų sueigą lietuviams patekti sunku, nes, pasak R. Juknevičienės, komitetų pirmininkų postai – kaip šaukimuose NBA, jais tampama laikantis tam tikros sistemos pagal narių skaičių frakcijose ir postus paprastai išsidalija didžiosios valstybės.

Vienintelė iš lietuvių tokias pareigas ėjo Vilija Blinkevičiūtė: 2017–2019 m. ji buvo Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininkė. Tačiau pats komitetas EP nėra tarp svarbiausių.

Svarbiausiuose EP postuose lietuvių dabar nėra, o ir anksčiau nebuvo. EK latviai ir estai jau turėjo, ir ne po vieną, vicepirmininką, Lietuva – nė karto.

Tačiau, pasak R. Juknevičienės, svarbūs ir tie postai, kurių viešai nematyti: „Taip, komitetų pirmininkus kalbina televizijos, jie matomi, bet kai kur jie mažiau svarbūs nei komitetų koordinatoriai, kuriuos paskiria kiekviena frakcija ir kurie atsakingi už veiklos turinį, nustato gaires, formuoja darbotvarkę. Pavyzdžiui, dėl eurokomisarų patvirtinimo ar atmetimo klausymų metu balsuoja jie, o ne komitetų pirmininkai.“ R. Juknevičienė nuo Liaudies partijos frakcijos išrinkta Saugumo ir gynybos pakomitečio (kuris netrukus taps komitetu) vicekoordinatore.

Teisės reikalų komiteto koordinatoriumi nuo liberalų „Atnaujinkime Europą“ frakcijos tapo Dainius Žalimas, o Vytenis Andriukaitis – Socialistų ir demokratų frakcijos koordinatoriumi visuomenės sveikatos pakomitetyje.

Vertinant įtaką, koordinatoriaus postas yra gerokai svarbesnis nei komitetų pirmininko pavaduotojų, kurie politikos neformuoja, o tik pirmininkauja posėdžiams, kai nėra pirmininko. D. Žalimas dabar yra Moterų teisių ir lyčių lygybės, o Virginijus Sinkevičius – Transporto ir turizmo komitetų vicepirmininkai. Tačiau V. Sinkevičius, nors buvo eurokomisaras ką tik pasibaigusią kadenciją, o jų EP nėra tiek jau daug ir jie paprastai vertinami, netapo savo politinės grupės koordinatoriumi šiame komitete, nors konkurencija palyginti nedidelė – jo grupėje yra tik 53 EP nariai.

Iš diplomatijos: K. Sadauskas treti metai yra EK Jūrinių reikalų ir žuvininkystės generalinio direktoriaus pavaduotojas. Karjerą jis pradėjo nuo Lietuvos URM. /  V. Skaraičio / BNS nuotr.

Pripažinimą EP reiškia ir tapti svarbių teisės aktų pagrindiniais arba šešėliniais pranešėjais. Tačiau, įtakingo leidinio „Politico“ skaičiavimu, praėjusią kadenciją Lietuvos atstovai pagal tai buvo paskutiniai. Daugiausia kartų iš lietuvių ši svarbi misija buvo patikėta P. Auštrevičiui – keturiskart jis buvo pagrindinis ir aštuonis – šešėlinis pranešėjas.

Vis dėlto aukščiausiai pakilusi gal buvo R. Juknevičienė, kai praėjusios kadencijos antrąją pusę buvo išrinkta didžiausios ir įtakingiausios EP Europos liaudies frakcijos vicepirmininke, atsakinga už užsienio politikos formavimą. Lietuviai europarlamentarai yra buvę frakcijų vicepirmininkais, bet mažesnių ir mažiau įtakingų.

„Didelėje frakcijoje tikrai nelengva pasiekti tokią pareigybę, būna didžiulė konkurencija. Negaliu girtis, kad buvau ypatinga, bet viduryje kadencijos, kai dėl visų pareigų EP perbalsuojama, ligtolinė vicepirmininkė nutarė nebekandidatuoti. Šiaurės ir Baltijos šalių atstovai susibūrėme, pasitarėme ir, kadangi mano biografija susijusi su saugumu, gynyba, užsienio politika, be to, siekiama, kad bent 30 proc. vadovaujamų postų užimtų moterys, nutarta paremti mane. Tačiau kandidatų buvo daugiau nei postų, tad teko atlaikyti konkurenciją“, – pasakoja R. Juknevičienė.

Ji pabrėžia, kad postus europarlamentarai pelno ne pagal šalį, o pagal aktyvumą, biografiją, ką jau yra nuveikę, veiklą politinėse grupėse.

Daug, bet eilinių

Tarp Briuselio karjeros valdininkų lietuvių – tikrai nemažai. Ką tik Europos Audito Rūmų paskelbtoje analizėje apie ES institucijų darbuotojus palygintas ir jų geografinis pasiskirstymas. Valstybėms pagal gyventojų skaičių tenkantį orientacinį rodiklį visos trys Baltijos šalys viršija, o tarp 27-ių ES šalių Estija yra trečia, Lietuva – šešta, Latvija – septinta. Pirmauja Belgija, ir tai natūralu, nes čia įsikūrę daug ES institucijų, o paskutinės šalys šiame sąraše – Vokietija ir Nyderlandai.

Tačiau, vertinant pagal rangą, lietuvių daug tarp žemiausio, tačiau tarp aukščiausių jau atsiliekame nuo mums pagal šalies dydį tenkančios vidutinės normos, latviai atsilieka kiek mažiau nei mes. Tai būdinga visoms ne ES senbuvėms, tačiau, pavyzdžiui, estai nuo orientacinio rodiklio atsilieka minimaliai. Beje, vokiečiai ir čia paskutiniai, matyt, juos mažai domina karjera ES institucijose.

Štai EP tarp karjeros valdininkų lietuvių yra, tačiau tarp esminius sprendimus iš biurokratinės pusės priimančių – generalinių direktorių, žmonių aplink EP pirmininkę, generalinio sekretoriaus ir jo aplinkos – lietuvių nematyti.

EK generaliniame sekretoriate – šalia Ursulos von der Leyen – tarp penkių pavardžių yra po vieną lietuvišką ir latvišką. Latvė Ilzė Juhansonė užima aukščiausią postą: nuo 2020-ųjų ji – generalinė sekretorė. Rytis Martikonis nuo

2022 m. vadovauja Reglamentavimo patikros tarybai.

Lietuvio vadovaujamas padalinys teisėkūroje labai svarbus. R. Martikonis aiškina: „Darbu su poveikio vertinimo patikra. Tai teisėkūros dalis, galima sakyti, pati jo pradžia. Kiekvienam EK teisės akto pasiūlymui rengiama išsami poveikio analizė, siekiant užtikrinti jo kokybę. Prieš teikiant siūlymą EK posėdyje ta analizė turi gauti pritarimą iš Reglamentavimo patikros tarybos, kuriai pirmininkauju.“

Taryba svarsto ir siekia, kad problemos būtų deramai nusakytos, išlaidos ir nauda kuo išsamiau parodytos, ne vienas sprendimo variantas būtų apsvarstytas ir t. t. Nemažai dėmesio skirta ir biurokratinės naštos mažinimo priemonėms, konkurencingumo patikrai.

EK direktoratai privalo į šios tarybos rekomendacijas atsižvelgti.

„Žodžiu, mano apžvalgos laukas platus – nuo energetinio efektyvumo taisyklių ar vidaus reikalų ir teisingumo temų iki didžiausių ES finansinių fondų vertinimo kokybės“, – pasakoja R. Martikonis.

Trajektorija: EK Mokslo inovacijų ir politikos formavimo direktorė J. Butkevičienė trylika metų dirbo ekonomiste Jungtinėse Tautose, o nuo 2007-ųjų kilo karjeros laiptais EK. / EK nuotr.

Aukščiausia europinė karjera

57-erių kaunietis – aukščiausią europinį postą pelnęs lietuvis. Beje, toks jis buvo ir iki dabartinių pareigų, kai nuo 2012-ųjų buvo EK vertimų raštu direktorato generalinis direktorius.

Kaip užkopti Briuselio laiptais taip aukštai? „Europos ir Lietuvos administracija – susisiekiantys indai: darbas Lietuvos valstybės tarnyboje, kaip ir darbas Europos institucijose, yra tos pačios prigimties – tai viešasis interesas. Kelių į vienas ar kitas pareigas yra daug. Mano – nuo žemiausių laiptelių Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje (URM) iki centrinio EK aparato“, – pasakoja R. Martikonis.

Vilniaus universitete baigęs teisę, nuo 1992 m. jis laiptelis po laiptelio URM kilo iki viceministro, nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus. R. Martikonis – bene vienintelis Lietuvos diplomatas, dalyvavęs visuose Lietuvos stojimo į ES etapuose: 1992 m. dirbo kuriant pirmąjį URM padalinį, skirtą Lietuvos integracijai į ES, svariai prisidėjo prie sklandžios derybų dėl narystės ES eigos ir sėkmingo jų baigimo. 2004–2010 m. R. Martikonis buvo Lietuvos nuolatinis atstovas ES. Nuo 2011-ųjų karjeros laiptais jis ėmė kilti jau EK.

Į Briuselį – iš Niujorko

Dar vienas lietuvis, einantis  aukštas pareigas EK, – Kęstutis Sadauskas. Treti metai jis – EK Jūrinių reikalų ir žuvininkystės generalinio direktoriaus pavaduotojas. Kaip ir R. Martikonis, karjerą pradėjo nuo Lietuvos URM, dirbo Lietuvos atstovybėje prie ES, 2006–2010 m. vadovavo EK atstovybei Lietuvoje, paskui buvo mūsų eurokomisaro Algirdo Šemetos kabineto vadovu. 2014-aisiais tapo EK Žiedinės ekonomikos ir žaliojo augimo direktorato vadovu.

Vienu laipteliu žemiau nei generalinio direktoriaus pavaduotojai – direktoratams vadovaujantys direktoriai. Čia taip pat yra lietuviška pavardė: Jolita Butkevičienė – Jungtinių tyrimų centro Mokslo inovacijų ir politikos formavimo direktorė.

Jos kilimo aukštyn trajektorija kiek kitokia nei Lietuvoje diplomatinę karjerą padariusių

R. Martikonio ir K. Sadausko: ji – tarptautinės karjeros valdininkė. Lietuvai atgavus nepriklausomybę J. Butkevičienė išvyko studijuoti ekonomikos į Bindhamtono universitetą Niujorke. Nuo 1993-iųjų trylika metų dirbo ekonomiste Jungtinėse Tautose, o nuo 2007-ųjų kilo karjeros laiptais EK. Vienuolika metų vadovavo Lotynų Amerikos ir Karibų tarptautinio bendradarbiavimo direktoratui, dabar trečius – ES mokslo inovacijų ir politikos formavimui.

Pagal gyventojų skaičių valstybėms tenkantį orientacinį rodiklį lietuvių ES institucijose dirba daug, bet, matuojant pagal rangą, kuo aukščiau, tuo jų mažiau, rodo Europos audito rūmų analizė.

Yra lietuvių, užimančių aukštus postus, ir kitose europinėse institucijoje, pavyzdžiui, Gediminas Navickas – Europos išorės veiksmų tarnybos generalinio sekretoriaus biuro vadovas.

Kodėl mūsų mažiau

Vis dėlto kodėl užimančių aukštus tiek politinius, tiek ir karjeros europinius postus lietuvių mažiau nei dar už mus mažesnės Latvijos atstovų?

Briuselio koridorių žinovai vardija ne vieną priežastį. Į EP Lietuvos europarlamentarai vis dar žiūri kaip į tarptautinę organizaciją, kurioje jie atstovauja Lietuvos užsienio politikos interesams. Taip, EP turi ir užsienio politikos dalį, tačiau realios galios šioje srityje nelabai didelės ir dažniausiai apsiriboja rezoliucijomis ir pasmerkimais. Vakarų valstybėse EP – visų pirma tai, kur jis turi daug galių: ES teisės aktų leidyboje, priimant biudžetą, prižiūrint EK veiklą.

Lietuviai europarlamentarai vis dar mano, kad užtenka atskristi į sesijas, dalyvauti komitetų posėdžiuose. Tik po kurio laiko supranta, kad beveik visų EP balsavimų sesijose rezultatas aiškus iš anksto, nes tai, kad klausimas atsirado darbotvarkėje, jau yra tam tikro anksčiau pasiekto kompromiso rezultatas, o realią įtaką gali turėti, jei dalyvauji rengiant ir derantis dėl to kompromiso iki balsavimo.

EP ir dėl postų, dėl pranešėjų statuso reikia pasistengti, nes jų yra mažiau nei europarlamentarų. Tačiau tokie faktoriai kaip nenoras gyventi ir ilgiau būti Briuselyje, dažnai – ir vyresnis amžius, menkesnis kalbų mokėjimas neprisideda prie lietuvių sėkmės.

Dar viena problema – menkas Lietuvos partijų įsitraukimas į europinių partijų politiką. Tai daro Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, tačiau kitos Lietuvos partijos – nedaug arba visai nieko. Lietuva šiuo požiūriu atrodo keistai.

Štai D. Grybauskaitei baigus prezidento kadenciją pranašauta europinė karjera. Tačiau

postus ten dalijamasi partijų šeimose, o ji – nepartinė. Mūsų buvęs eurokomisaras V. Sinkevičius viduryje kadencijos metė partiją, kuri jį pasiūlė į EK. Į ES Tarybą važiuoja nepartinis prezidentas, nors daug kas ten suderinama kuluaruose per politines šeimas.

Pareigos: aukščiausiai EP pakilusi gal buvo R. Juknevičienė, pusę praėjusios kadencijos buvusi didžiausios EP Europos liaudies frakcijos vicepirmininke. /  L. Balandžio / BNS nuotr.

Postas – ne savitikslis

Kodėl šalims svarbu turėti savo atstovų aukštuose europiniuose postuose? „Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius yra sakęs, kad apie 70–80 proc. mūsų gyvenimo, ir ne tik verslo, priklauso nuo ES, o ne Lietuvos sprendimų, ir jis absoliučiai teisus. Dabar dar prisidėjo ir saugumo klausimai. Tad tikrai svarbu, kas lemia šiuos sprendimus“, – neabejoja europarlamentarė R. Juknevičienė.

Taip, europinėse institucijose politiniai postai gaunami ne pagal valstybes, o pagal partines šeimas, o karjeros pareigos – pagal kompetenciją. Tačiau postų šalys nori turėti ir jų siekia.

R. Juknevičienė primena, kad, žinoma, siekiama skaidrumo, pavyzdžiui, eurokomisarai negali iš savo šalies įdarbinti tiek žmonių, kiek nori, yra numatyta tam tikrų kvotų.

Tačiau kodėl tuomet aukštų karjeros valdininkų postų EP ir EK net latviai turi daugiau nei mes? „Turbūt vieni kitus padrąsino, parodė kryptį, skatino kandidatuoti į atsilaisvinančias pareigybes. Mūsų iki tol dirbę komisarai irgi galėjo tai daryti. Tai nereiškia kokios nors korupcijos – tiesiog reikia šiam darbui tinkamus žmones paraginti dalyvauti konkursuose, juolab kai dabar jau daug jaunų žmonių baigę geriausius pasaulio universitetus, moka kalbų“, – mano R. Juknevičienė.

Iš savo patirties ji sako, kad aukštesnės politinės pareigos suteikia daugiau žinomumo, ir ne tik pačiam politikui, bet ir jo atstovaujamai šaliai. Būdama frakcijos vicepirmininke, ji buvo dažnai kalbinama užsienio žurnalistų ir jie visada paminėdavo, kad politikė yra iš Lietuvos.

Aukščiausio tarp lietuvių karjeros pareigūno EK R. Martikonio įsitikinimu, postai nėra koks savitikslis dalykas. „Viskas priklauso nuo to, kiek viena ar kita šalis stengiasi savo interesus realizuoti ir per ES institucijas. Lietuva yra Europos politikos dalyvė, taip pat ir Europos institucijų dalininkė. EK ar Teismas, Taryba ar Europos Centrinis Bankas – nekalbant apie didžiosios politikos dalykus – sprendžia ir kiekvienam mūsų svarbius klausimus, ta prasme tos institucijos yra mūsų – ir lietuvių, ne tik didžiųjų valstybių – vokiečių ar prancūzų“, – primena R. Martikonis.

Pasak jo, europinėse institucijose dirba tikrai nemažai žmonių iš Lietuvos. Toli gražu ne visada lemia postų aukštumas – įtaka gali būti ne tik formali. „Gerai pradėtas darbas – vienų ar kitų interesų atspindėjimas žemiausiu lygiu – dažnai gali būti daugiau nei pusė darbo. Kuo toliau sprendimo priėmimas pasistūmėjęs, tuo sudėtingiau jam daryti įtaką“, – sako R. Martikonis.

Europarlamentaro Petro Auštrevičiaus įsitikinimu, valstybių varžytuvės dėl postų ar atsakomybės sričių tikrai nėra beprasmis dalykas ar tuščios garbės vaikymasis. Juolab kiekviena valstybė turi savo ypatingą interesą: vienoms tai yra ekonomika, kitoms – saugumas, trečioms – kaimynystės aspektai.

„Užsidarome mažoje provincijoje, mūsų siekiai menki, nematome didesnio žaidimo, nesuteikiame sau sparnų ką nors padaryti europiniu mastu. Jei taip mąstytų dauguma europiečių, gyventume labai nuobodžioje kasdienybėje“, – mano P. Auštrevičius.