Vadovo aktualijos

Raimundas Ambrozaitis: vadovui reikia suburti komandą

Vakarų skirstomųjų tinklų bendrovės Klaipėdos regionui Raimundas Ambrozaitis vadovauja pusmetį. Kilęs iš Raseinių, aukštuosius mokslus baigęs Kaune, didesnę gyvenimo dalį praleido Šilutėje. Ten iki šiol gyvena jo šeima. Kaipgi pasisekė provincijoje dirbusiam inžinieriui patekti į gana atsakingas pareigas vienoje didžiausių šalies kompanijų? Kokios asmeninės jo savybės ar vadybos sugebėjimai patraukė prieš metus privatizuotų elektros skirstomųjų tinklų savininkų dėmesį? R.Ambrozaitis pasakojo:

- Šilutėje praėjo didieji mano gyvenimo universitetai. Baigęs Kauno politechnikos universitetą, Šilutėje pradėjau dirbti sąjunginio pavaldumo Hidraulinių pavarų gamykloje. Pradėjau nuo meistro, aptarnaujančio elektros įrenginius. Vėliau dirbau Šilutės sūrių įmonės vyriausiuoju energetiku, atsakiau už visą elektros ir šilumos ūkį. Kai įmonė plėtėsi, teko dirbti ir daugelį kitų darbų.

Prieš dešimtmetį mane pakvietė dirbti į „Lietuvos energijos“ Klaipėdos filialo Šilutės skyrių inspektoriumi. Po penkerių metų tapau techninės grupės vadovu, tada reikėjo jau visa galva pasinerti į elektros tiekimo reikalus.

O praėjusių metų rudenį man pasiūlė Šilutės skyriaus viršininko pareigas. Nuo šių metų gegužės vadovauju Vakarų skirstomųjų tinklų Klaipėdos regionui.

Gyvenimo universitetas

- Mano, kaip vadybininko, patirtis atėjo dirbant. Man atrodo, kad jau vidurinėje mokykloje, dalyvaujant mokinių komiteto veikloje, vėliau – vadovaujant KPI studentų bendrabučiui, buvo galimybių pasireikšti, organizuoti įvairias šventes ir pramogas. Man beveik visada pavykdavo suburti žmones, įtikinti juos siekti įvairių tikslų. Žmonių charakterių pažinimas, sugebėjimas tinkamai reguliuoti tarpusavio santykius man visada buvo svarbūs. Vadovui reikia žinoti, kada žmones pagirti ar peikti, kam pakanka geranoriško patarimo, o kam – kietesnio kumščio. O dar vienas svarbiausių uždavinių – aplinkui save suburti bendraminčių komandą.

Yra ir dar viena medalio pusė – sugebėti išklausyti kitus. Reikia įsigilinti, ką kalba žmogus, kas jį jaudina. Argi nebūna, kad vienas kalba, o kitas jo lyg ir negirdi, nesupranta. Negerai, jeigu du žmonės negali tarpusavyje susikalbėti ir susitarti.

Bet kokį darbą geriau dirbti draugiškoje ir tarpusavio supratimo aplinkoje, negu piktoje, kupinoje paslėptos ar atviros neapykantos. Dirbant kartu reikia išsamiai išsiaiškinti įvairius niuansus, detales, tada seksis geriau.

Skiriasi požiūriai

- Anksčiau dirbęs valstybinėje įmonėje, o dabar – privačioje kompanijoje, aiškiai matau darbo pobūdžio skirtumus. Valstybinėje įmonėje neretai būdavo, kad darbuotojai galėjo dirbti atmestinai, kiti apskritai ateidavo tik atlyginimo pasiimti. Nors elektros perdavimo tinklų veiklą griežtai reguliuoja įvairūs valstybiniai normatyvai, instrukcijos, sprendimai ir kiti dokumentai, tačiau požiūris į darbą – jau visai kitoks. Privatus kapitalas kruopščiai skaičiuoja pelną, galimas investicijas, pirkimus ir pardavimus. Privačioje kompanijoje yra geresnis supratimas, kad tik mes patys užsidirbame atlyginimą. Tiesa, atsainus požiūris į darbą jau baigia išnykti ir valstybinėse įmonėse.

Elektros tinklų įmonėje darbas ypač atsakingas. Darbas čia man kiek primena laikus, kai dirbau sūrių įmonėje. Jeigu ten kas atsitikdavo – vieni nuostoliai: pienas juk surūgsta, jis nelauks, kol kas nors kada nors pataisys neveikiantį įrenginį. Elektros energijos perdavimas – dar atsakingesnis: bet kuri rimtesnė avarija tuoj paliečia tūkstančius žmonių. Visi supranta, kad technika yra technika, ji neišvengiamai genda. Tačiau mūsų tarnybos tam ir dirba, kad ekstremalių įvykių būtų kuo mažiau, o jiems įvykus pasekmės būtų kuo švelnesnės.

Elektros patogumai

- Nepasakysiu originaliai, tačiau visi žino, kiek naudos ir patogumų mūsų buičiai duoda elektra. Kažkada, kai po Lietuvą išsišakojo elektros tinklai, buvo vadovaujamasi žinomu šūkiu apie visos šalies elektrifikaciją. Tačiau kokie tada buvo žmonių poreikiai? Namuose, būstuose retai galėjai pamatyti televizorių, apie automatines skalbimo mašinas, kitus patogius buitinius prietaisus, įrankius nedaug kas ir žinojo. Dabar elektros energijos naudojimas vis didėja, o galimybės tiekti pageidaujamą galingumą yra gana ribotos. Todėl elektros perdavimo tinklų laukia neišvengiama modernizacija, rekonstrukcija.

Šia prasme mes pastebimai atsiliekame nuo Vakarų Europos, o visi elektrotechniniai įrenginiai yra labai brangūs. Tik buvusioje Sovietų Sąjungoje jie kainavo pigiau. Manau, kad, norint užtikrinti kokybišką elektros tiekimą, didelės investicijos į elektros ūkį bus neišvengiamos.

Skaitiklių trūkumai

- Man suprantami ir žinomi žmonių nusiskundimai dėl daugiatarifių elektros skaitiklių - atseit, jie meluoja švenčių dienas, nesutampa vasaros ir žiemos laikas. Tačiau buitiniai vartotojai dažnai painioja skirtingas sąvokas ir mūsų įsipareigojimus. Vieni tarifai taikomi pramonės vartotojams, įstaigoms, kiti – asmenims. Todėl skiriasi ir apskaitos prietaisai: vieni – komerciniams vartotojams, kiti – buitiniams. Buities vartotojams skaičiuojamos kalendorinės dienos, o elektros skaitikliai atskiria tik darbo ir švenčių dienas. Į švenčių dienas patenka šeštadieniai ir sekmadieniai. Jeigu kokios nors šventės diena nėra šeštadienis ar sekmadienis, tai ji laikoma darbo diena. Tačiau ta aplinkybė aptarta sutartyse. Buitiniuose elektros skaitikliuose nesutampa ir viena valanda taikant vasaros ir žiemos laiką.