R. Masiulis apie „Independence“ kainą: tai – komercinė paslaptis

Aprimus visaliaudinei šventei dėl atplaukusio suskystintų gamtinių dujų terminalo – puiki proga pakalbėti ne tik apie politinę šio projekto naudą, bet ir apie skaičius.

Apie tai pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su energetikos ministru Roku Masiuliu.

– Pone ministre, turbūt aišku, kad 500 mln. kubinių metrų dujų iš „Statoil“ šis terminalas neturėtų  apsiriboti. Norint mažinti savikainą, reikia didinti apimtis. Ką jūs darysite siekdami didinti apimtis? Skatinsite vartoti dujas, didinsite elektros gamybą Elektrėnuose, gal stabdysite Vilniaus ar Kauno šilumos ūkių pervedimą nuo dujų prie biokuro?

– Bet kokiu atveju negalima nieko dirbtino daryti. Reikia eiti tuo keliu, kuris yra naudingiausias vartotojams ir atneša mažiausius kaštus. Šis projektas yra įvairialypis. Pirmiausia, Lietuva tam tikrą dalį dujų importuos. Terminalas tik pradeda veikti. Žiūrėsime, gal atsiras kitokių poreikių pačioje rinkoje. Natūralių poreikių – ne dirbtinų. Kitas dalykas – mes turime kaimynus latvius ir estus, kurie turi tokią pačią priklausomybę  nuo „Gazprom“, kokią turėjome ir mes. Mes laukiame jų terminale. Manome, kad tai juos turėtų dominti. Kai bus aiški visa kainodara, kadangi ji turi būti sustatyta artimiausiu metu, terminalas pradės veikti, visi pamatys kaip jis veikia ir tada jau vartotojai žiūrės.

– Bet kuriuo atveju, sutinkate, kad norint mažinti savikainą, reikia didinti apimtis? Ir 500 mln. kubinių metrų tikrai nėra tas kiekis, kuris patenkintų jus, kaip statytojus. Kitu atveju savikaina būtų kur kas didesnė negu dujų iš „Gazprom“.

– Pirma, pats terminalo atsiradimas jau mažina bendrą dujų kainą vartotojams. Dėl to, kad mes gavome nuolaidą  iš „Gazprom“.

– Ne tik dėl terminalo. Galbūt nuolaidą gavome ir dėl terminalo, bet greičiausiai dėl bylos Stokholmo arbitraže ir didžiulio ieškinio. Bet tarkime, kad viena iš prielaidų galėtų būti ir terminalas.

– Taip, bet ta prielaida yra pakankamai stipri dėl to, kad pažiūrėjus į dabartines kainas, kuriomis mes perkame SGD ir tos, kurias mokame „Gazprom“ – jos yra labai panašios.

– Kodėl jūs nesakote tikslios kainos, ministre? Visuomenė žino kainą iš „Gazprom“ – „blogiečio“, bet nežino iš „Statoil“ – „geriečio“.

– Dėl to, kad ją reikia kasdien peržiūrėti.

– Tarkime, vakar atplaukė 100 mln. kubinių metrų dujų. Kokia kaina tų dujų, kurios dabar pumpuojamos į terminalą?

– Pagal pastarojo mėnesio svyravimus biržoje, kaina yra tarp 900 ir 1000 litų už 1000 kubinių metrų.

– Tai kaina su transportavimu? Už tiek jūs atiduosite į tinklą? Tai būtų maždaug apie 90 centų už kubinį  metrą.

– Tarp 90 centų ir 1 lito.

– Tai yra lygiai tas pats kaip ir „Gazprom“ dujos. Tai jūs sakote, kad pridėjus ir transportavimą, ir pelną, ir nuomą ir kitus dalykus kaina turėtų būti tokia?

– Taip. Dėl to ir sakau, kad iš to kainų  sutapimo galima manyti, jog dėl terminalo ta nuolaida ir galėjo atsirasti. Čia galima spekuliuoti kiek nori. Kitas dalykas, pagal terminalo valdymo kainodarą, jeigu terminalas sugeba vystyti pačių suskystintų  dujų rinką, tai yra: išpildamas suskystintas dujas į mažesnius laivelius, kurie po to užpildo kitus laivus dujomis kaip kuru; išpildamas į mažesnius laivelius, kurie atveža į krantą  ir ten perpila į sunkvežimius, konteinerius ir išvežioja suskystintas dujas kaip kurą – tai kiekvienas uždirbtas centas iš tos veiklos mažina mūsų galutinę dujų kainą.

– Už terminalą, kaip suprantu, mokama fiksuota kaina per metus, nepaisant to, kaip sugebėsime jį išnaudoti. Tai dabartinė  užduotis yra stengtis maksimaliai iš to uždirbti?

– Ne tiek uždirbti, kiek maksimaliai išnaudoti terminalą  mažinant dujų kainą. Uždirbimo galimybės yra ribotos. Kainų kontrolės komisija reguliuoja uždirbamą pelną. Ten yra nedidelė ta marža. Svarbiausia – kiek įmanoma didinti apimtis. Pavyzdžiui, Klaipėdoje pirmadienį buvo konferencija dėl suskystintų  gamtinių dujų panaudojimo, tai atsistojęs lenkų suskystintų  dujų vartotojas sakė: „Duokit man suskystintų dujų. Artimiausias terminalas yra Zebriuge už 1000 kilometrų, Klaipėda – už 300 kilometrų. Man kaštų bazė yra visiškai kitokia. Duokit dujų“. Taip kad paklausa yra, reikia žiūrėti kaip ji išsivystys. Čia tik Lenkija. Dar yra Latvija, Estija. Ta pati Lietuva. Tai – neliestos rinkos. Visas šis verslas bus iš terminalo nors tai nėra tiesioginis dujų pumpavimas į vamzdį.

– Grįžtant prie jūsų minėtos kainos mažmeninėje rinkoje. Ar jūs pasakėte tą kainą su laivo nuoma, esant 500 mln. kubinių metrų apimtims per metus? Kaip gaunasi ta kaina, kurią pasakėte?

– Tai yra visi terminalo kaštai: laivas-saugykla, pastatyta krantinė, vamzdynas, personalo išlaikymas. Visi terminalo kaštai išdėlioti ant numatomo dujų vartojimo.

– O koks yra numatomas dujų vartojimas?

– Visa Lietuva.

– Jeigu Lietuva viską įsivežtų per terminalą?

– Taip.

– Bet Lietuva kol kas juk neįsiveža visko per terminalą, vadinasi, kaina bus kur kas didesnė?

– Bet Lietuva visko neįsiveža ir iš „Gazprom“. Taisyklės turi būti vienodos. Negalima pasirinkti tik terminalo ir ant jo visus kaštus kabinti. Reikia žiūrėti logiškai – kiekvienas šaltinis turi turėti lygias žaidimo taisykles. Būtent tokios dabar ir yra.

– Atidėkime „Achemos“ poreikius į šalį. Lietuvos ūkio ir buitinių vartotojų vartojimas yra apie 2,5 mlrd. kubinių metrų dujų kasmet. Tarkime, kad terminalas atsiveža pusę to kiekio – kiek daugiau nei 1 mlrd. kubinių metrų. Kokia tuomet būtų reali kaina?

– Pavyzdžiui, dabar jos kainuoja tiek pat, kiek „Gazprom“ tiekiamų dujų. Ir tuomet jos kainuos tiek pat. Už kokią kainą pirksime, už tokią ir parduosime. Kainodara skaičiuojama tokiu principu: kiekvieno infrastruktūrinio objekto suvartojimas yra išdėliojamas ant viso objekto. Nėra taip, kad kainodara kažkaip būtų dalinama – „Gazprom“ tiek, kitam tiek. Yra bendras vamzdyno panaudojimo mokestis. Į jį įeina visų infrastruktūros dalių dedamosios.

– Tai nepaisant to ar iš „Gazprom“, ar iš SGD yra gaunamos dujos, visi sumoka už SGD terminalą?

– Taip. Kaip sumoka ir už kitas infrastruktūros dalis, kurios yra skirtos „Gazprom“ dujų tiekimui.

– Kitas dalykas, dėl kurio aktyviai diskutuojama – laivo nuoma. Priimant šį sprendimą jūs vadovavote „Klaipėdos naftai“ ir būtent jūs šį sprendimą priėmėte – ne pirkti, o nuomotis. Norvegijos kompanija, iš kurios nuomojamas laivas, yra nurodžiusi, kad dėl šio sandorio su „Klaipėdos nafta“ kasmet turės apie 50 mln. dolerių EBITDA kasmet. Gal vis dėlto Lietuvai vertėjo pirkti, jeigu norvegai kasmet taip gerai uždirba iš kontrakto su „Klaipėdos nafta“?

– Pelnas ne toks ten ir didelis. Yra amortizacija, investicijos, kapitalo kaštai ir panašiai. Jeigu mes būtume norėję pirkti tą terminalą, būtume turėję prieš tai surinkti visą inžinierių komandą, kuri suprojektuotų tam tikrus įrenginius. Pirkti gali tik tai laivą. Negali pirkti laivo-saugyklos. Laivai-saugyklos yra projektuojami ir statomi atskirai. Mes nupirkę tik laivą dar turėtume suprojektuoti išdujinimo įrenginį, specialią laivo konstrukciją skirtą šaltam klimatui ir daugybę kitų dalykų. Vien reikiamos specialistų  komandos surinkimas mums būtų kainavęs apie 60 mln. litų, bet dar klausimas ar būtų pavykę surinkti, nes SGD tinklas nuolat plečiasi ir tokių specialistų poreikis vis auga. Be to, visas rizikas taip pat turėtume prisiimti mes. Viską pasvėrus nuomotis laivą yra labai logiškas sprendimas. Pirkti tokį laivą, kokį dabar turime Klaipėdoje, neturėjome jokios galimybės, nes tokie laivai yra tik nuomojami. Mes vieninteliai pasaulyje išsiderėjome galimybę laivą-saugyklą vėliau įsigyti. Net jei būtų buvusi galimybė tokį objektą pirkti ir po to projektuoti, mano sprendimas būtų buvęs toks pats – nuomoti.

– Kodėl visuomenei nėra žinoma, kiek tas laivas kainuoja? Už kiek bus galima jį įsigyti?

– Jeigu aš galėčiau, drąsiai pasakyčiau, nes ta kaina nėra bloga. Bet mūsų partneriai norvegai prašė jos neatskleisti, nes jie daug kur stato tokius terminalus. Tuomet visi kiti žinotų kaip galima su jais derėtis ir ką galima išsiderėti. Reikia suprasti, kad tai yra tiesiog komercinė paslaptis. Galiu tik tiek pasakyti, kad išpirkus tą laivą terminalo sąnaudos sumažėtų apie 50 proc.