R. Lazutka: apie švedišką gerovę Lietuvai nėra ko svajoti

Valdantieji ir net opozicijos lyderis Andrius Kubilius teigia, jog švediškas gerovės valstybės modelis yra bene pagrindinis Lietuvos siekis. Tačiau ekonomistas Romas Lazutka teigia, kad apie švedišką gerovę nė svajoti nėra ko, mat ši kainuoja per brangiai, be to, Lietuvoje egzistuoja ir stiprios interesų grupės, kurioms toks valstybės modelis – nepalankus.

„Švediško gerovės valstybės modelio siekis yra suformuluojamas nežinant viso paveikslo. Lietuvoje kalbėti apie Švediją nėra rimta, o apie ją svajoti neverta. Gerovės valstybė, ypač tokia dosni, kaip Švedijoje, kainuoja. Valstybės įsikišimas į ekonomiką – didžiulis: renkami labai dideli mokesčiai, kad būtų galima finansuoti paslaugas ir išmokas.

Ar mes pasiruošę didinti mokesčius tiek, kad valstybė surinktų dvigubai daugiau, nei dabar? Dauguma ypač įtakingų politikų, kai jie gauna valdžią,  pasakytų, kad ne. Pas mus politikai dažnai pažada, kad didins atlyginimus ar kitas valstybės išmokas ir tuo pat metu mažins mokesčius. Tai yra šizofrenija“, – tvirtina ekonomistas.

Požiūris, kad gerovės valstybės siekis yra būdingas tik kairiesiems, ekonomisto teigimu, yra klaidingas: daugybėje šalių yra gerovės valstybės, o jų pagrindai neišardomi ir tuomet, kai į valdžią ateina dešinieji. Tačiau pas mus politinė kairė ir dešinė, R. Lazutkos teigimu, apskritai nėra adekvati, o dešiniųjų lyderio A. Kubiliaus kalbos apie švedišką gerovės kryptį nėra rimtos. Tie pasisakymai, anot ekonomisto, greičiau yra susiję su populiarumo siekiu esant opozicijoje.

R. Lazutka nuolatinį gerovės valstybės tapatinimą su Švedija, Šiaurės Europa laiko nesusipratimu.  Ekonomistas taip pat atkreipia dėmesį ir į Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje funkcionuojančius gerovės valstybės modelius. Kiekvienam iš tų modelių būdingas tam tikras finansavimo dydis. Britiškas reikalauja mažiausiai, vokiškas – šiek tiek daugiau, o Švediškas – daugiausiai.

Anot R. Lazutkos, Lietuva, įvairias valstybės išmokas finansuodama mažiau nei britai, neturi jokio pagrindo ambicijoms kurti švedišką gerovę, tačiau galėtų orientuotis bent į kuklesnius gerovės valstybės modelius, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos, išsprendusi problemas, kurioms esant joks gerovės valstybės modelis funkcionuoti negali.

Gerovės valstybė. Lietuviška versija

Ekonomistas pastebi, kad gerovės valstybės elementų turi ir Lietuva: čia egzistuoja gerovės valstybei būdinga rinkos ekonomika, derinama su demokratine sistema. Tačiau ir viena, ir kita veikia prastai, problemos išsikerojusios ir visuose trijuose gerovės valstybės „banginiuose“ – pensijų sistemoje, švietime ir sveikatos apsaugoje.

„Lietuvoje egzistuojančius gerovės valstybės elementus reikia nuosekliai tvarkyti. Pradedant, tarkime, „Sodra“. Nėra civilizuotos šalies be „Sodros“ sistemos. Visuomenėje neturi būti platinamas supratimas, kad „Sodra“ yra pasmerkta. Tačiau tai daro netgi valdžia vadinamąja pensijų reforma, sustiprinančia baimę, kad „Sodra“ išnyks, o gelbėtis reikia privačiame fonde“, – įsitikinęs R. Lazutka.

Didžiausia yda sveikatos apsaugos sistemoje, trukdanti Lietuvai būti panašiai į gerovės valstybę, anot R. Lazutkos, yra kyšiai. Į ligonių ir gydytojų kraują įaugusią praktiką taip „atsidėkoti“ už gydymą ekonomistas vadina sovietmečio palikimu. Jo teigimu, tik valstybė gali sutvarkyti sveikatos apsaugą, todėl mūsų politikos lyderiai turėtų nustoti šnekėti, kad privačios gydymo įstaigos išspręs Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos problemas.

Kalbėdamas apie Lietuvos švietimo sistemą, R. Lazutka teigia galintis pasidžiaugti dėl vieno: vidurinis išsilavinimas – prieinamas visiems. Tačiau kitose srityse gerovės maža: ikimokyklinio ugdymo tinklas neišvystytas, aukštojo mokslo sistema nėra socialiai teisinga.

„Šiuolaikinė gerovės valstybė yra orientuota į vaikų ugdymą iki mokyklos. Labai daug tyrimų rodo, kad žmogaus pasiekimams labai svarbu tai, ką ir kaip jis veikia ikimokykliniu periodu, kokiomis sąlygomis auga. Skandinaviškas modelis turi pranašumų, nes ten, siekiant visuomenės užimtumo, labai geras išvystytas ikimokyklinio amžiaus vaikų priežiūros ir ugdymo tinklas. Lietuvoje, ypač Vilniuje, tai yra didžiulė problema: čia mama pati turi prižiūrėti vaiką arba eiti į darbą ir kone visą savo algą atiduoti už privatų darželį“, – apgailestauja ekonomistas.