Kas yra anuitetas?
Pasak Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) vyr. eksperto Ernesto Einorio, anuitetas skamba kaip sudėtingas finansinis terminas, tačiau jo esmė paprasta – tai periodiniai mokėjimai, kuriuos pagal sutartį moka finansų įstaiga: „Lietuvoje su jais susiduriame, kai kaupiame antrojoje pakopoje ir sulaukiame pensinio amžiaus. Tada už antrojoje pakopoje sukauptą sumą įsigyjame periodinius mokėjimus, mokamus kas mėnesį visą likusį gyvenimą.“
„Tiesa, kitose valstybėse anuitetai siūlomi ne tik išeinant į pensiją. JAV galima įsigyti terminuotą anuitetą, mokamą, pavyzdžiui, dešimt metų, garantuojantį ir tam tikrą investicinę grąžą – t. y. per tuos dešimt metų anuiteto gavėjas gauna didesnę sumą, nei už kurią įsigijo anuitetą“, – pavyzdį pateikia E. Einoris.
Vilniaus universiteto (VU) Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto docentas dr. Algirdas Bartkus pabrėžia, kad anuitetas nėra investicija, o draudimo produktas, kuris užtikrina pajamų srautą iki pat gyvenimo pabaigos. „Plačioji visuomenė dažnai painioja anuitetą su paprasta periodine išmoka, tačiau tai yra skirtingi dalykai. Anuitetai egzistuoja ne tik pensijų sistemoje, bet ir gyvybės draudime, rentų produktuose, kai žmogus moka įmokas, kad ateityje gautų garantuotas išmokas iki gyvos galvos“, – aiškina ekonomistas.
Apdrausti nuo ilgaamžiškumo
Pensijų sistemoje anuitetai dažniausiai būna neterminuoti – mokami iki žmogaus gyvenimo pabaigos. E. Einorio teigimu, jų paskirtis – apdrausti žmogų nuo vadinamosios ilgaamžiškumo rizikos, reiškiančios, kad žmogaus pragyvenimui reikia pajamų, nesvarbu ar jam 65-eri, ar 85-eri. „Panašiai sudaryta ir „Sodros“ sistema, išmokanti pensijas žmonėms ne vienu ypu jiems tik sulaukus pensijos, bet periodinėmis išmokomis iki gyvenimo pabaigos“, – priduria jis.
Pasak LLRI eksperto, neterminuotas anuitetas praktikoje reiškia, kad ilgai gyvenantys žmonės periodinėmis išmokomis gali gauti gerokai daugiau nei suma, už kurią įsigijo anuitetą. Tačiau jis atkreipia dėmesį ir į tai, kad dalis žmonių, gyvenančių trumpiau, periodinėmis išmokomis gali nespėti atgauti savo sukauptos sumos. Vis dėlto šie pinigai neprapuola – jie panaudojami ilgaamžių išmokoms mokėti.
„Tiesa, Lietuvoje galima pasirinkti ir paveldimą anuitetą, reiškiantį, kad, žmogui nesulaukus 85-erių, likusi neišmokėta suma gali būti išmokėta jo paveldėtojams. Tačiau tai reiškia, kad paveldimas anuitetas negali būti panaudojamas ilgaamžių išmokoms mokėti – būtent dėl to, įsigijus šį anuitetą, išmokos yra mažesnės. Kas mėnesį žmogus gaus kiek mažesnes išmokas, tačiau jo ankstyvos mirties atveju likutis atiteks paveldėtojams. Finansiškai viskas turi būti apskaičiuota taip, kad sistema liktų tvari, kad ir ką žmogus pasirinktų“, – aiškina E. Einoris.
Pensijų kaupimo esmė
2025 m. priimta pensijų kaupimo reforma suteikė teisę 2026–2027 m. laikotarpiu pasitraukti iš pensijų kaupimo ir atsiimti senatvei sutaupytas lėšas. 2026 m. balandžio 15 d. pasibaigus pirmajam išmokėjimo etapui, iš pensijų sistemos pasitraukė apie 40 proc. dalyvių. E. Einoris atkreipia dėmesį, kad kartu sparčiai išaugo vartojimas – baldams išleista dvigubai daugiau nei įprastai, reikšmingai augo išlaidos juvelyrikai, telefonams, buitinei įrangai ir kitoms prekėms.
„Tai puikiai iliustruoja ekonomikoje dažnai įvardijamą laiko pirmenybės principą, reiškiantį, kad žmonės teikia pirmenybę vartojimui šiandien, o ne ateityje. Retas nori galvoti apie savo finansinę padėtį sulaukus 80-ies, kai vos kelių mygtukų paspaudimais tuoj pat gali įsigyti svajonių kelionę į Italiją. Visgi, išleidus santaupas ir susidūrus su finansiniais sunkumais, kad ir darbo užmokesčio netekimu, išėjęs į pensiją turbūt neretas pasigaili savo jaunystės kvailystės paišlaidavimų“, – sako LLRI ekspertas.
„Tas pats laiko pirmenybės principas galioja ir žmogui sulaukus 65-erių: išmokėjus lėšas vienu ypu, neretam kiltų pagunda, o gal ir objektyvus poreikis greitai visas išleisti. Būtent todėl ir antrosios pakopos anuitetai, kaip ir „Sodra“, moka pensijas kas mėnesį, o ne viena didele suma tik išėjus į pensiją“, – aiškina jis.
A. Bartkaus teigimu, anuitetas apskritai yra pensijų kaupimo esmė: „Kaupiama tik tam, kad būtų sukaupta reikiama pinigų suma, kad būtų galima įsigyti anuitetą, nes be anuiteto tai jau nebe kaupimas senatvei, o investicinis fondas, kuriam nereikalinga jokia subsidija iš valstybės biudžeto.“
„Šiuo metu žmogus senatvei atideda 3 proc. savo uždirbamų pajamų ir kaip paskatinimą už gerą elgesį gauna 1,5 proc. vidutinio darbo užmokesčio dydžio (VDU) subsidiją iš valstybės biudžeto, – primena ekonomistas. – Anuitetas yra pensijų kaupimo esmė. Kaupiama ne tam, kad žmogus vienu metu gautų didelę sumą, o tam, kad senatvėje turėtų nuolatinį pajamų srautą, kuris nesibaigtų jam sulaukus 80, 90 ar 100 metų.“
A. Bartkus tikina, kad panaikinus privalomą anuitetą valstybės subsidija prarastų prasmę, kaupimas taptų tiesiog investiciniu fondu, o subsidija virstų premija vienkartinėms išlaidoms, o ne senatvės pajamoms.
„Sodros“ rezervas tik nustumia problemą į ateitį, bet jos nepašalina. Antroji pakopa leidžia gyventojams kaupti nuosavą kapitalą, kuris priklauso tik nuo sumokėtų įmokų ir investicinės grąžos.
Prieštarauja logikai
Prezidentūra siūlo tokį variantą, kad, atsisakius įpareigojimo įsigyti privalomą pensijų anuitetą, būtų galima nustatyti laikotarpį (pavyzdžiui, penkiolikos metų), per kurį gyventojai galėtų lygiomis dalimis atsiimti antrojoje pakopoje sukauptas lėšas. Tai esą privataus kaupimo pensijai sistemą darytų patrauklesnę. A. Bartkus mano, kad šis pasiūlymas prieštarauja draudimo turiniui: „Kaupimas senatvei yra apsidraudimas nuo ilgaamžiškumo rizikos. Ilgėjant gyvenimo trukmei su šia rizika susidurs vis daugiau ir daugiau gyventojų, tad visų lėšų atsiėmimas per fiksuotą laiko intervalą irgi prieštarauja idėjai apsidrausti nuo ilgaamžiškumo.“
Vis dėlto E. Einoris mano, kad būtų galima svarstyti anuitetų pokyčius. „Daliai gyventojų neterminuoti anuitetai galbūt atrodo sunkiai suprantami ir nekeliantys pasitikėjimo. Reikėtų išsiaiškinti, ar jiems nebūtų patrauklesnis terminuotas anuitetas. Jo trukmė galėtų būti susieta su vidutine gyvenimo trukme išėjus į pensiją – Lietuvoje vyrams ji viršija penkiolika, o moterims – dvidešimt metų. Žmogui mirus anksčiau, neišmokėta suma galėtų būti paveldima, – svarsto LLRI ekspertas. – Susiejus anuiteto trukmę su vidutine gyvenimo trukme, daugumai gyventojų jis būtų mokamas iki gyvenimo galo (nes toks yra vidurkis), tačiau dalis, pasibaigus anuitetų išmokoms, gautų tik „Sodros“ pensiją ir susidurtų su pajamų sumažėjimu. Dėl to tokius pokyčius derėtų labai gerai išdiskutuoti išsiaiškinant, ar jie išties paskatintų daugiau žmonių kaupti.“
E. Einoris neslepia apmaudo, kad, reformuojant antrąją pensijų pakopą ir suteikiant galimybę iš jos pasitraukti, praleista galimybė paskatinti liekančius sistemoje kaupti daugiau. Šiuo metu, mokant didesnę nei 3 proc. darbo užmokesčio siekiančią įmoką į pensijų fondus, iš apmokestinamųjų pajamų leidžiama atskaičiuoti 1 500 eurų per metus, bet ne daugiau nei 25 proc. apmokestinamųjų pajamų. Tai leidžia susigrąžinti 300 eurų gyventojų pajamų mokesčio.
„Visgi įstatyme įtvirtintas 1 500 eurų dydis ilgus metus nesikeitė, nes nebuvo indeksuojamas, tad dėl infliacijos nuvertėjo. LLRI siūlo didinti šios mokestinės paskatos veiksmingumą ir susieti ją su VDU – šiemet tai leistų iš apmokestinamųjų pajamų atskaičiuoti apie 6 936 eurus per metus. Didesnio masto mokestinė atskaita paskatintų likusius kaupime mokėti didesnes įmokas, o dalį pasitraukusiųjų – grįžti į kaupimo sistemą dėl pagerėjusių sąlygų“, – tikina E. Einoris.
Dirbtinis rezervas?
Pasak A. Bartkaus, valstybinio socialinio draudimo sistemai anuitetų atsisakymas neturėtų jokio poveikio, nes „Sodra“ yra tik techninį administracinį darbą atliekanti institucija. „Kas gi iš tiesų būtų paveikti? Tik gyventojai, o ne „Sodra“. Žmonės turėtų daugiau laisvės, tačiau ir daugiau rizikos, ir dėl to jie būtų mažiau finansiškai apsaugoti nuo ilgaamžiškumo. Kaupimas yra socialinės politikos klausimas, o ne „Sodros“ finansų klausimas“, – pabrėžia ekonomistas.
Prezidentūra taip pat siūlo pensijoms didinti skirti bent 20 proc. „Sodros“ biudžeto perviršio. Tačiau A. Bartkus atkreipia dėmesį, kad „Sodros“ rezervas atsirado ne dėl to, kad socialinio draudimo sistema yra ypač efektyvi, o dėl to, kad jai buvo leista dirbtiniu būdu šį rezervą sukaupti.
„Prasidėjus 2008 m. finansų krizei, tuo metu turėtas socialinio draudimo sistemos rezervas išnyko. Su kiekvienais paskesniais metais „Sodros“ skola augo, kol 2015 m. pasiekė piką viršydama 4 mlrd. eurų. Skola tais metais sistemos išlaidas viršijo daugiau nei 20 proc. Beveik dešimt metų socialinio draudimo sistemai reikėjo skolintis, kad ji sugebėtų įgyvendinti savo įsipareigojimus. Tuo metu greta žodžio „Sodra“ žiniasklaida vartojo žodį „bankrotas“, – primena VU ekonomistas. – Kas gi nutiko? 2018 m. 3,7 mlrd. eurų „Sodros“ skolos buvo perkelta į valstybės biudžetą, taip sudarant galimybę socialinio draudimo sistemai gyvenimą pradėti nuo tuščio lapo. Pasiskolinti pinigai senjorų, ligonių, darbo neturinčių ir kitų poreikiams tenkinti buvo paimti iš krašto apsaugos, švietimo, vidaus tvarkos palaikymo, energetikos ir kitų sričių.“
„Normalioje situacijoje, socialinio draudimo skolas palikus pačiai sistemai, net su 1 proc. palūkanomis, „Sodra“ iki dabar būtų nepabaigusi grąžinti skolų. Todėl „Sodros“ rezervas yra sudėtingesnio visų kitų gyvenimo sričių finansavimo padarinys“, – teigia A. Bartkus.
Anot jo, 2026 m. valstybės biudžete faktinės išlaidos pajamas viršijo daugiau nei 28 proc., tad, esant tokiai įtemptai situacijai, „Sodros“ rezervą reikia naudoti pagal paskirtį: kaupti tiems laikams, kai jo prireiks, t. y. tokiam laikmečiui, kai surenkamų einamųjų metų įmokų nepakaks įsipareigojimams įgyvendinti.
„Tam, kad 2008–2015 m. nebūtų reikėję skolintis, „Sodros“ rezervas 2008 m. būtų turėjęs 10 proc. viršyti metinę 2008 m. išlaidų sumą. Dabartinis socialinio draudimo sistemos rezervas, sudarantis daugiau nei 4 mlrd. eurų, apima tik maždaug pusę metinių išlaidų, tad jo pakaktų tik perpus lengvesnei krizei nei 2008 m. atlaikyti. „Sodros“ rezervas nėra laisvi pinigai, o praeities skolų perkėlimo padarinys: jis nėra perteklinis. Šis rezervas yra būtinas socialinio draudimo sistemos stabilizavimo mechanizmas, todėl naudoti jį pensijoms didinti yra finansiškai neatsakinga“, – tvirtina ekonomistas.
Pasitikėjimą didintų aiški žinutė, kad sistema nebus kasmet keičiama, finansinis švietimas, skaidri komunikacija apie riziką ir grąžą, anuitetų vaidmens paaiškinimas ir nuosekli valstybės politika, o ne kasmečiai politiniai eksperimentai.
Iškreiptas vaizdas
E. Einoris taip pat atkreipia dėmesį, kad nors žiniasklaidoje vis pasigirsta politikų siūlymų panaudoti neva rekordinį „Sodros“ rezervą spartesniam pensijų indeksavimui, šis rezervas iš tikrųjų nedidelis – jis perpus mažesnis nei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) vidurkis: šiandien Lietuva turi sukaupusi apie 5,3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) dydžio rezervą, o Suomijoje rezervas siekia 35,3 proc. jos BVP, Švedijoje – 33,3 proc. BVP.
LLRI ekspertas taip pat sako, kad „Sodros“ rezervo paskirtis pirmiausia yra užtikrinti nuoseklų pensijų mokėjimą ištikus krizei, pavyzdžiui, kaip 2009 m.: „Jei Lietuva būtų turėjusi sukaupusi rezervą, turbūt nebūtų reikėję nei mažinti jų dydžio, nei skolintis aukštomis palūkanomis.“
Kita rezervo paskirtis – padėti atremti prastėjančią demografinę situaciją: Lietuvoje vyresnio amžiaus žmonių, gaunančių pensiją, daugėja, o dirbančių, mokančių „Sodros“ įmokas, mažėja. „Ateityje, kai pensijoms nebepakaks darbuotojų įmokų, kurį laiką skirtumą padengti padės sukauptas rezervas. Dėl to šiandien būtų racionaliausia jo neliesti“, – sako E. Einoris.
„Visgi pagrindinis sprendimas, leidžiantis atliepti demografinius iššūkius, – pensijų kaupimo stiprinimas. „Sodros“ rezervas tik nustumia problemą į ateitį, bet jos nepašalina. Antroji pakopa leidžia gyventojams kaupti nuosavą kapitalą, kuris priklauso tik nuo sumokėtų įmokų ir investicinės grąžos“, – teigia LLRI ekspertas.
Nerimaujantiems, kad dėl aktyvaus kaupiančiųjų pasitraukimo antroji pakopa galiausiai gali žlugti, atsako, kad taip nebus, nes dauguma gyventojų visgi liko dalyvauti sistemoje. „Pensijų fondų valdomo turto vertė grįžo maždaug į tą lygį, kuriame buvo 2023 m. viduryje. Tad liekantiems kaupti ar svarstantiems jį pradėti sąlygos iš esmės nė kiek nepablogėjo. Po reformos daliai žmonių pradėti kaupti gali būti dar patraukliau, nes atsirado galimybė vieną kartą gyvenime atsiimti dalį sumos, taip pat ilgesniam laikotarpiui sustabdyti įmokas“, – sako E. Einoris.
A. Bartkus pabrėžia, kad visuomenės pasitikėjimą mažina ne pati sistema, o neapibrėžtumas, nuolatinės diskusijos apie reformas, politiniai siūlymai, keičiantys sistemos logiką ir klaidingi lūkesčiai dėl grąžos. „Pasitikėjimą didintų aiški žinutė, kad sistema nebus kasmet keičiama, finansinis švietimas, skaidri komunikacija apie riziką ir grąžą, anuitetų vaidmens paaiškinimas ir nuosekli valstybės politika, o ne kasmečiai politiniai eksperimentai, – teigia ekonomistas. – Manau, racionalus sprendimų priėmėjas turėtų kelti sau užduotį sustabdyti tolesnį pasitraukimą iš pensijų fondų.“
(be temos)