Prekybininkų kontroliuoti nenori

Konkurencijos taryba nesirengia eiti kaimynų latvių pėdomis ir kištis į prekybos tinklų ir tiekėjų santykius.

Tektų reguliuoti kainas

„Konkurencijos taryba negali kištis į komercinius sandorius, tam yra sutarčių teisė ir Civilinis kodeksas“, – per susitikimą su Lietuvos pramonininkų konfederacijos nariais kalbėjo Konkurencijos tarybos pirmininkas Rimantas Stanikūnas. Taip jis atsakė į klausimą, ar nereikėtų Konkurencijos tarybai domėtis prekybininkų diktatu tiekėjų atžvilgiu ir pasekti Latvijos pavyzdžiu.

Latvijoje prieš kurį laiką buvo priimtas įstatymas, kuris vietos Konkurencijos tarybai suteikė teisę aktyviau nagrinėti prekių tiekėjų ir prekybos tinklų operatorių sandorius. Latvijos konkurencijos taryba gali vertinti, ar tiekėjų ir prekybos tinklų pirkimo–pardavimo sandoriai sąžiningi, kad tiekėjams nebūtų keliamos papildomos sąlygos ar reikalaujama mokesčių už patekimą į tinklą, naujų produktų įvedimą, produktų vietą lentynose ir t. t.

„Nesakome, kad nėra problemų, ko gera, jų yra. Tačiau latvių variantas taip pat nėra geras, nes veda į kainų reguliavimą. Tarkime, Konkurencijos taryba tikrintų sandorius, taigi ir tai, kaip taikomos įvairios nuolaidos. Vadinasi, mes turime pasakyti, kad nuolaidos geros ar blogos? Jei jas kontroliuosime, kitas žingsnis – kainų reguliavimas. Man atrodo priimtinesnis Jungtinės Karalystės sąžiningos prekybos kodeksas, kuris numato, kad tiekėjų ir prekybos tinklų sandorius vertina nepriklausomas teisininkas“, – siūlė R.Stanikūnas.

Skundžiasi tik neoficialiai

Latvijoje oficialiai draudžiami prekybininkų reikalavimai tiekėjams – vieša paslaptis Lietuvoje. Tiekėjai apie savo bėdas dažniau kalba neoficialiai, kartais prasitaria žiniasklaidai, tačiau į valstybės institucijas kreiptis vengia.

„Šiandien, mūsų supratimu, tam tikrų rūpesčių tiekėjai ir prekybos tinklai turi, tačiau iki šiol negavome nė vieno tiekėjo skundo, kad kas nors sakytų, jog negali patekti į prekybos tinklus ar yra kitaip diskriminuojamas“, – kalbėjo R.Stanikūnas ir ragino tiekėjus kreiptis į tarybą anonimiškai.

Prieš porą metų iniciatyvos priimti tokį patį kaip Latvijoje įstatymą ėmėsi Ūkio ministerija, tačiau pristigo ūpo. Specialaus įstatymo ar teisės aktų pataisų, reguliuojančių prekybininkų ir tiekėjų santykius, neatsirado, vietoj jo gimė Gero elgesio kodeksas –

dar viena prekybininkų gudrybė norint išvengti įstatymo raidės. Jo nebesilaikyti pirmoji nusprendė „Maxima LT“. Kodeksas ir geri norai žlugo esą todėl, kad trukdė konkuruoti ir mažinti kainas – puikus populistinis pasiaiškinimas.

Išlošia tiekėjai ir pirkėjai

Konkurencijos tarybos pirmininkas aiškino, kad nė vienas prekybos tinklas Lietuvoje šiuo metu neužima dominuojamos padėties, tarp atskirų tinklų nėra slaptų susitarimų, dėl to nenukenčia nei vartotojai, nei tiekėjai. Dėl to nėra pagrindo pritaikyti Konkurencijos įstatymo nuostatus prekybos tinklų atžvilgiu.

„Tiekėjai puola į prekybos tinklus kaip bitės prie medaus. Ir tai suprantama, tinklai parduoda daug produkcijos, o tiekėjai taip užsitikrina, kad ji bus realizuota. Pagrindinis Konkurencijos įstatymo tikslas – nauda vartotojams. Jie gali nuvažiuoti į didelį prekybos centrą, įsigyti daug įvairių prekių vienoje vietoje ir už mažesnę kainą nei kur nors parduotuvėje už kampo“, – didžiulių prekybos centrų pranašumus vardijo pašnekovas.