Į šiuos klausimus atsakymų ieškota vaiko teisių gynėjų surengtoje diskusijoje, kurioje dalyvavo vaiko teisių gynėja Augustė Šidlovskė, „Swedbank“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė ir ekonomikos mokytojas Aldas Uzdila.
Niekada nėra per anksti
„Atsakyti, nuo kada pradėti mokyti vaiką finansinio raštingumo, sudėtinga – kiekvienas vaikas yra skirtingas. Tačiau net ir mažos kasdienės pamokos yra svarbios visiems. Su savo vaiku apie pinigų vertę pradėjome kalbėti dar prieš jam pradedant lankyti pirmą klasę“, – sakė vaiko teisių gynėja A. Šidlovskė.
Finansų instituto vadovė J. Cvilikienė atkreipia dėmesį, kad jau ikimokyklinio amžiaus vaikai gali suprasti pinigų vertę, mokytis taupyti ir priimti nesudėtingus sprendimus.
„Svarbiausia – ne tiek mokyti, kiek kuo anksčiau suteikti vaikams įgūdžių, kaip tvarkytis su pinigais. Tuomet natūraliai matome, kokių žinių vaikui trūksta“, – teigė ekonomistė.
Ekonomikos mokytojas A. Uzdila pabrėžė praktinių patirčių svarbą: „Niekada nėra per anksti, kai kalbame apie vaiko ugdymą. Pavyzdžiui, jei mažas vaikas nori sūrelio, verta duoti jam pinigų, kad pats galėtų jį išsirinkti ir nusipirkti, – taip lengviau suprantama pinigų vertė.“
Meduolis ar botagas?
Diskusijos pašnekovai pastebėjo, kad kartais tėvai moka vaikams už namų ruošos darbus. A. Šidlovskė pabrėžė, kad piniginis atlygis už kasdienes pareigas neturėtų tapti pagrindine motyvacija. Anot jos, namų ruoša yra bendros atsakomybės dalis, o piniginis atlygis galėtų būti siejamas su papildomomis vaiko iniciatyvomis ar darbais.
A. Uzdila siūlė vaiko atsakomybę sieti su finansiniais padariniais – pavyzdžiui, neįvykdžius susitarimų, mažinti kišenpinigius.
Vis dėlto J. Cvilikienė šiai pozicijai nepritarė ir teigė, kad „meduolio ir botago“ principas auklėjant vaikus ne visada veiksmingas. „Kur kas prasmingiau mokėti vaikui už darbus, kuriems samdytume pagalbą, pavyzdžiui, langų valymą“, – sakė pašnekovė.
Svarbu padėti vaikams suprasti ribą tarp „noriu“ ir „reikia“, skatinti juos atsakingai dalyvauti šeimos finansiniame gyvenime.
Kiek duoti kišenpinigių?
Kalbėdami apie kišenpinigius, diskusijos dalyviai pabrėžė, kad jų dydis turėtų priklausyti nuo vaiko amžiaus, brandos ir šeimos galimybių. Jaunesniems vaikams dažnai pakanka nedidelės pinigų sumos kasdienėms išlaidoms, pavyzdžiui, pietums mokykloje. Tačiau augant poreikiai didėja – atsiranda išlaidų transportui, laisvalaikiui ar susitikimams su draugais.
J. Cvilikienė atkreipė dėmesį, kad šiuolaikiniai vaikai auga skaitmeninių atsiskaitymų aplinkoje, todėl keičiasi ir finansinio raštingumo ugdymas.
„Finansinis pasaulis kasdien tampa vis sudėtingesnis, todėl svarbu, kad vaikai jame jaustųsi saugiai. Tėvų finansinės žinios dažnai nepakankamos, todėl svarbu mokytis kartu, kalbėtis apie pinigus ir neignoruoti šios temos“, – pabrėžė finansų ekspertė.
Diskusijoje akcentuota, kad kišenpinigiai yra svarbi priemonė mokytis planuoti, priimti sprendimus ir prisiimti atsakomybę. Pabrėžta, kad galimybė klysti yra būtina mokymosi dalis, padedanti geriau suprasti finansinių sprendimų padarinius.
Svarbus tėvų pavyzdys
Vaikų ir suaugusiųjų finansinio raštingumo mokytojas taip pat pastebi dažną įprotį pirkti impulsyviai. Anot pašnekovo, ši tendencija būdinga tiek vaikams, tiek suaugusiesiems.
„Visada rekomenduoju atidėti sprendimo priėmimą. Įprastai trijų dienų atidėjimo taisyklė galioja mažesniems pirkiniams, mėnesio – didesniems. Per tą laiką turime laiko ramiai pasvarstyti: ar man tikrai to reikia?“ – patarė A. Uzdila.
Vaiko teisių gynėjai pabrėžė, kad didžiausią įtaką vaikų finansiniams įpročiams daro šeima, todėl tėvams svarbu rodyti pavyzdį: planuoti biudžetą, atskirti poreikius nuo norų, atvirai kalbėti apie pinigus ir įtraukti vaikus į kasdienius sprendimus.
Diskusijos dalyviai sutarė, kad vaikų finansinis savarankiškumas turėtų būti ugdomas palaipsniui, atsižvelgiant į jų brandą. Svarbu padėti vaikams suprasti ribą tarp „noriu“ ir „reikia“, skatinti juos atsakingai dalyvauti šeimos finansiniame gyvenime.
(be temos)
(be temos)