Pinigai – už dyką: didžiausia svajonė ar kelias į pražūtį?

– Skamba utopiškai, bet ar toks modelis realus Lietuvoje?

– Atrodo labai patrauklus dalykas, nes galėtume neiti į darbą, turėtume garantuotą maistą, pastogę, drabužių, šilumą. Žinoma, kad žmonėms tai patrauklu. Tačiau pastaruoju metu esame išbandę, kuo baigiasi masinė pinigų emisija. Išmokos galėtų būti ne tik po 500 eurų, galėtų būti ir po 1 ar 2 tūkst. eurų. Tačiau kuo virs tie pinigai? Kainos neišvengiamai pradės augti, santaupos ištirps ir galiausiai už tuos 2 tūkst. eurų nieko negalėsime įsigyti. Dar didesnė problema – žmonės, kurie gaus tas pajamas, norės vartoti. Tačiau kas sukurs tas gerybes, duoną, kurią norės valgyti, namus, kuriuose norės gyventi. Kas tai sukurs? Tai seniai išbandytas dalykas: jeigu pinigai nepadengti jokiomis žmonių pastangomis, darbu, sukurtomis gėrybės, jie ilgainiui bus nieko verti.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ir žmonės norės vis daugiau.

– Tai ypač pavojinga, nes tai taps politinės rinkos preke, politikai konkuruos tarpusavyje, kas pažadės daugiau. Žmonės turi nepasotinamumą, taigi, pradėję nuo 500, kitąmet norės 600 eurų ir daugiau. Žmonių tikslai atsigręžia nuo kompetencijų įgijimo, profesinio tobulėjimo, mokymosi, nuolatinių pastangų, nes gyvenimas – tai nuolatinė pastanga. Tuomet žmonės atsiveria į lengvą garantuotą būtį ir gali sumišti gyvenime.

– Ši idėja pagrįsta savotiška nauda. Ji juk turi būti kažkuo naudinga, negali būti visiškai utopija.

– Dažniausiai grindžiama tuo, kad leistų pakeisti daugybę dabar egzistuojančių išmokų – pensijų, vaiko pinigų, nedarbo išmokų. Kad visa tai būtų pakeista viena bendra išmoka, taip sumažintume biurokratiją. Tačiau būdami realistai suprantame, kad galiausiai baigtųsi tuo, jog išmoka atsirastų šalia visų kitų esančių išmokų, nes tikrai politikai nedrįs atsisakyti konkrečių išmokų. Taigi, liks ir biurokratija, ir bendra išmoka, dalijama visiems.

– Universalios bazinės pajamos buvo įvestos kaip eksperimentas keliose šalyse. Pastebėta, kad žmonės tapo laimingesni, tačiau apie jokias kitas naudas nekalbėta. Gal jūs galite plačiau pakomentuoti?

– Bet koks fragmentinis eksperimentas neleidžia daryti išvadų apie tai, kaip veiktų visa ekosistema, pasikeistų žmonių motyvacija, kapitalo pasiskirstymas ir pan. Žmonių laimė – fragmentinis dalykas. Instituto tyrimai leidžia kalbėti apie žmogaus nepasitenkinimą, nevisavertiškumą kaip apie fenomeną, kuris visuomet su mumis. Jei panaikina materialinį nepriteklių, stoką, nepriteklius pasislenka ir žmogų gali ištikti krizė pavojingesnėse srityse – egzistencinė, psichologiniai išbandymai. Reikia ilgesnio eksperimento, kad tokie dalykai būtų regimi. Norėtųsi palinkėti, kad Lietuva savo ateitį ir jaunimą sietų su mokymusi, darbu, tarnavimu vieni kitiems. Tai veda į išsipildymą.

Kalbant apie ES, kai turime bendrą eurą, tai taip pat galėtų būti pavojinga konkurencija. Kai viena šalis įsiveda tas pajamas, tačiau infliaciniai procesai pasiskirstytų visose šalyse, atsirastų konkurencija ne tik tarp vietinių politikų, bet ir tarp ES šalių. Tie, kurie pirmiau išmokėtų, taptų santykiniais laimėtojais, tačiau ekonomine prasme tai būtų labai pavojingos lenktynės.