Kartais mokiniai, iš arti susipažinę su trokštama profesija, supranta, kad apie ją buvo susikūrę iliuziją. Taip teigia profesinės savanorystės iniciatyvos „Kam to reikia?!“ direktorė Živilė Drėgvaitė. „Ne visada, susipažinus su profesija, pasiteisina lūkestis, kad ji idealiai tinka“, – tikina ji.

Kad moksleivių pasirinkimai būtų labiau apgalvoti, prieš pat egzaminų ir stojimų karštinę aktyviausios Lietuvos įmonės visą savaitę mokinius kviečia pabūti „šešėliais“ – kartu su įmonių darbuotojais praleisti dieną darbe.

– Ką „šešėliavimas“ duoda moksleiviui? Ar jie atlieka kokias konkrečias užduotis, ar tik sekioja paskui darbuotoją įmonėje ir stebi?

– Pagrindinis „šešėliavimo“ principas yra stebėti ir susipažinti su tam tikros srities atstovo darbo diena ir užduotimis, kokias jis atlieka darbo metu, ir suprasti, ką reiškia būti vienos ar kitos srities specialistu. Iš tikrųjų kiekvienas darbuotojas, pasikvietęs moksleivius praleisti dieną su juo darbe, tą dieną organizuoja labai skirtingai. Bet mūsų tikslas – kad tas darbuotojas parodytų kuo įvairesnę profesiją. Svarbu, kad jie moksleivius ne tik pasiimtų į susitikimus arba parodytų jiems kasdienius darbus, bet ir leistų prisiliesti prie atliekamų užduočių, galbūt net duoti jas atlikti patiems moksleiviams.

– Kokios įmonės prisijungia prie šios iniciatyvos?

– Šiandien jau yra 30 organizacijų, kurios įsitraukė į šią iniciatyvą. Tikėkimės, kad per savaitę jų bus dar daugiau.

Organizacijos yra labai įvairios. Galbūt gamybinių įmonių neturime tiek daug, kiek tikėjomės ir norėtume turėti. Dalyvauja „Kauno grūdai“, „Antalis“, įsitraukė muziejai – Energetikos ir technikos muziejus, taip pat Valdovų rūmai. Mūsų iniciatyvoje dažnai būna aktyvios ir informacinių technologinių kompanijos. Tai – „CSC Baltic“ „Calledcredit Operations“. Taip pat šią savaitę bus aktyvios ir valstybinės institucijos: „SoDra“, policija, Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT), jaunimo darbo centrai, kurie pasakos, mokiniams pristatys labai įvairų profesijų spektrą.

– Kaip moksleiviai patenka į tokias iniciatyvas? Ar jie patys pasirenka, kur norėtų „šešėliauti“, ar jiems rekomenduojama?

– Viskas vyksta mūsų internetinėje svetainėje kamtoreikia.lt. Mes skatiname, kad ten įvairių organizacijų atstovai, kurie nori pasikviesti moksleivius, registruotų savo projektus. Tai reiškia, kad jie sutinka, jog moksleivis ateitų pas juos praleisti darbo dieną. Tuomet mokytojai mokyklose apklausia mokinius, kas iš jų tokioje iniciatyvoje norėtų sudalyvauti, nes tai negali būti privaloma. Mokiniai išsako savo norus, kokioje maždaug srityje norėtų praleisti darbo dieną, kokiam specialistui norėtų atstovauti. Tuomet jau mokytojai renkasi tų atstovų projektus ir susiderina detales: laiką, datą, kiek mokinių ateis pas specialistą ir pan. Taigi mokytojai atsakingi už mokinių parinkimą ir paskirstymą, į kokią organizaciją jie keliaus.

– Tai ne pirmus metus vykstanti iniciatyva. Ar ji pasiteisina? Koks grįžtamasis ryšys? Ką sako įmonių atstovai, ar paskui moksleiviai į tas įmones grįžta?

– Būna labai įvairiai. Esame turėję ne vieną atvejį, kai moksleivis grįžta į organizaciją. Pati iniciatyva „Kam to reikia?!“ jau gyvuoja trečius mokslo metus. Tiek iš įmonių, jų darbuotojų, tiek iš mokytojų ir mokinių girdime tikrai daug labai gerų atsiliepimų. Per trejus metus tokių susitikimų jau yra įvykę apie 1900.

Turbūt ypač svarbu, koks grįžtamasis ryšys iš mokinių. Jis būna labai įvairus. Ne visada, susipažinus su profesija, pasiteisina lūkestis, kad ji idealiai tinka, kaip manyta. Kartais ta iliuzija apie profesiją, kurią moksleiviai būna susidarę, išsisklaido, nes tam tikrų specialistų darbo diena susideda ir iš labai monotoniškų darbų. Pavyzdžiui, mokiniams gali atrodyti, kad reklamos atstovas tik kuria reklaminius filmukus įmonėms, bet didžioji jo darbo dalis susideda iš labai atsakingų dalykų, pavyzdžiui, lentelių pildymo. Žodžiu, daug monotoniško darbo. Kartais mokiniai tai pamato ir supranta, kad profesiją jie įsivaizdavo visai kitaip. Ir galbūt tada jie pradeda galvoti visai apie kitą sritį.