Nuo lito iki euro: vienas kainas mato žmonės, kitas – valdžia

Beveik įpusėjo penktieji metai, kai įvestas euras. Prieš 2015-uosius įvairaus rango politikai tvirtino, kad dėl valiutos pakeitimo "tikrai niekas nebrangs". Statistikos departamentas skaičiuoja, kad drastiškai "tikrai niekas nebrango", vidutiniškai vos 10 proc. Tačiau žmonės palyginę 2014-ųjų gegužės ir šių metų to paties mėnesio parduotuvių kainų bukletus, sako, kad daug kas nepalyginamai brangiau.

Valdiškoji statistika

Statistikos departamentas kiekvieną mėnesį fiksuoja prekių ir paslaugų, suskirstytų į 12 kategorijų, kainas. Jų bendras lygis, vos įvedus eurą 2015 m., pradėjo kilti jau pirmąjį tų metų ketvirtį (1,23 proc.), nors teoriškai neturėjo to nutikti. Mat dar visą pusmetį kainos verčiant litus į eurus (1 euras = 3,4528 lito) turėjo būti apvalinamos į pirkėjui naudingą pusę. Jų kilimas sustojo 2015-ųjų antroje pusėje, iki 2016 m. pirmąjį ketvirtį net sumažėjo iki 0,16 proc. lyginant su paskutinėmis lito dienomis. Tačiau vėliau kiekvienais metais kainos pamažu kilo, o dabar bendras pabrangimas nuo 2015 m. pradžios, Statistikos departamento skaičiavimais, siekia 10,32 proc.

Vertinant pagal atskiras kategorijas, euro cirkuliacijos metais labiausiai – 26,2 proc. – pabrango restoranų ir viešbučių paslaugos. Alkoholis ir tabakas – 22,3 proc., poilsis ir kultūra – 13,83 proc., švietimas – 11,08 proc. Pigo tik ryšių paslaugos – beveik 6,1 proc.

Realioji statistika

Vis dėlto žmonės stebi kitokius kainų pokyčius. Prieš dvejus metus Lietuvą sujudino neregėtų kainų "kalafiorų skandalas". Visuomenė net planavo rengti trijų dienų parduotuvių boikotą. Žmonių nepasitenkinimą pabudino socialiniuose tinkluose paskelbtas žinomo atlikėjo Marijono Mikutavičiaus įrašas apie prekybos centre pastebėtą žiedinių kopūstą (kalafiorų) kainą: vieno kaina tada pasiekė kosminį lygį – 3,99 euro. Dabar šis lygis kritęs perpus, gegužės 22-ąją prie žiedinių kopūstų švietė 1,99 euro etiketė.

Kaip keitėsi kitos ne akcinės kainos nuo 2014-ųjų gegužės Lietuvos prekybos centruose? Tarkime 0,5 kg pakuotė maltos kavos "Jacobs" pabrango 32 proc. – nuo 3,76 euro iki 4,99. 1 l butelis saulėgrąžų aliejaus "Natura" vietoj 1,69 euro dabar kainuoja 2,68 euro (59 proc. daugiau), "Rokiškio naminės" grietinės 400 g indelis vietoj 1,33 euro kainuoja 1,75 euro (24 proc. daugiau), 0,7 l stiklainis konservuotų žirnelių vietoj 1,03 euro kainuoja 1,59 euro ( 53 proc. daugiau), 1 kg kiaulienos sprandinės be kaulo vietoj 3,19 euro kainuoja 4,59 euro (44,9 proc. daugiau).

Kuo tikėti?

"Yra sričių, kurios ryškiausiai rodo kainų pokytį. Tai turgus ir paslaugos, – paklaustas, kurios kainos atspindi tikrąją padėtį, "Kauno dienai" atsakė Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius Gediminas Navaitis. – Ypač turgus, kuris kad ir koks būtų, kad ir kokių grupių kontroliuojamas, simboliškai atstovauja rinką. Pabrangimą galima apskaičiuoti bet kurią turgaus kainą pavertus į litus.

Šiandien girdime, kad lietuviškos braškės, kai jos pasirodys, kainuos maždaug 10 eurų. Bet juk ar kada jos kainavo 34 litus?

Šiandien girdime, kad lietuviškos braškės, kai jos pasirodys, kainuos maždaug 10 eurų. Bet juk ar kada jos kainavo 34 litus? Tokios kainos niekada nė įsivaizduoti nebuvo galima. Aišku, ekonomistai pasakys, kad tai yra viena kaina, ištraukta iš konteksto."

Tačiau prof. G.Navaitis mano, kad nereikėtų įsitraukti į ginčą dėl statistikos. Statistikos departamentas mini savas kainas, o ne tas, kurias mes visi matome. Didelė tautos dalis bando gretinti savo potyrius, pastebėjimus su oficialiąja statistika. Anot jo, apie tai galima su humoru pasakyti, kad esame tarsi disertacijos gynime ir svarstome tyrimo metodologiją. Tai – ir liūdna, ir juokinga, kad tiek daug žmonių vienu metu diskutuoja apie socialinių ir ekonominių tyrimų metodologiją. Akivaizdu, oficialioji statistika pradėjo smarkiai neatitikti gyvenimiškos patirties.

"Pagrindinis matas, pagal kurį Lietuva bando gyventi ir apskaičiuoti, tai, kas su ja vyksta, – sakė Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius. – Esminis principas – jeigu nematuosi, tai ir nevaldysi. Reikia matuoti tą reiškinį, kurį valdai. Taigi pagrindinis matas, kuriuo viską skaičiuojame yra bendrojo vidaus produkto (BVP) dalis, tenkanti vienam gyventojui. Jis lyginamas su kitomis šalimis, kartais džiaugiamės rezultatais, kartais sakome, kad turėtų būti pokyčių.

Tačiau vieną ar kitą gyvenimo kokybės dalyką galime išmatuoti ir kitu matu. Čia kyla esminis klausimas: kodėl Lietuvoje iki šiol nematuojamas, neskelbiamas bendros nacionalinės laimės indeksas? Kalbos apie tai, kad išmatuoti būtų sunku, yra visiškai absurdiškos. Kad valstybinės statistikos organizacijų milijoninio biudžeto kontekste pridėti dar 10 ar 20 tūkst. eurų neįmanoma, net kalbėti kvaila būtų.

Problema ne tai, kad toks matavimas būtų labai sudėtingas. Pasaulinės patirties šioje srityje yra tikrai daug. Mūsų valdantieji ir valdžiusieji įvairiausiais būdais vengė šito mato. Nes jis visiškai kitaip parodytų mūsų visuomenės situaciją, kitokius pokyčius."

A. Ufarto / Fotobanko nuotr.

Kainos tik Vakaruose panašios

Prof. G.Navaičio teigimu, nuolat kalbame apie migraciją, žinome, kad žmonės išvažiuoja ne tik dėl žemesnio materialinio lygio. Dėl nepagarbos, dėmesio stokos, nesaugumo ir daugybės kitų dalykų. Visa tai rodytų, kad mažėja bendros nacionalinės laimės indeksas. Pradėjus jį matuoti, kiltų paprastas klausimas: kas daroma arba ko nedaroma, kad šis indeksas keistųsi pozityvia linkme? Tada būtų daug sunkiau kai kurias problemas, temas nutylėti. Kone kiekvienas svarbesnis sprendimas galėtų būti gretinamas su klausimu, ar tai didina bendrą visuomenės laimę? Atsirastų galimybių pažvelgti ir į kainų situaciją.

"Turime pripažinti, kad bendros didžiulės ES rinkos dalyje kažkokios kainos bus pastebimai mažesnės, kai neturime priemonių joms reguliuoti. Pavyzdžiui, savos valiutos, – aiškina psichologas, psichoterapeutas. – Tada neišvengiamai kyla kitas klausimas. Kodėl kainų augimas pastebimai lenkia atlyginimų didėjimą?

Paimkime visiems akivaizdžiai matomą situaciją. Prekės "Lidl" parduotuvėje. Iš esmės jų kainos ne kažin kiek skirsis nuo esančių Vokietijoje. Tačiau kasininkė, kuri pardavinėja tas pačias prekes, dirba tuo pačiu kasos aparatu, dirba tiek pat laiko, gauna atlyginimą keletą kartu mažesnį nei Vokietijoje. Dėl to šiandien visuomenės dėmesys turėtų būti nukreiptas ne į kainų mažinimą (tai, ko gero, neįmanoma), bet į adekvačių atlyginimų siekį."

Atlyginimai auga ne taip greitai

Nuolat akcentuojama, kad vien per metus atlyginimai Lietuvoje padidėjo vidutiniškai 10 proc.

Šiame kontekste, G.Navaičio teigimu, reikia žinoti, kas auga greičiau – ar atlyginimai, ar kainos: "Jei atlyginimai, mūsų šalis yra klestinti, turime džiaugtis savo gyvenimu. Kadangi atrodo, kad kainos auga greičiau, mes nesame klestinčioje valstybėje. Jei vienodai auga ir kainos, ir atlyginimai, esame tokio lygio, kokio ir buvome. Jei kainos padidėjo 10 proc. ir atlyginimai 10 proc., atrodo, realių pokyčių neįvyko, tačiau nuvertėjo santaupos, jei jos nebuvo indeksuotos, o to nebuvo.

Mūsų valdžios propagandistai mėgsta akcentuoti vieną aspektą: nuostabu, kad auga atlyginimai. Bet atrodo, kad jie kylančių kainų neaplenkė. Nesiremiu konkrečiais skaičiais, kalbu apie bendros nacionalinės laimės pojūtį, nes jis visuomenei yra svarbesnis už statistikos skaičius. Pinigų skaičius irgi nėra svarbus. Jei nori tapti milijonieriumi, galima lengvai juo virsti. Nuėjus į banką ir mūsų pinigus išsikeitus į baltarusiškus ar ukrainietiškus. Bet kai reikės pirkti bus svarbu, ne kiek turi milijonų, o kiek tas milijonas vertas kaip pirkimo vienetas."

Kokia tikroji kaina?

Prekių pabrangimo parduotuvėse nenuneigsi. Tačiau kiekvieną savaitę galima kažką nusipirkti už pusę kainos. Kai kuriems pirkėjams susiformavo įprotis pirkti tik tas prekes, kurioms taikoma labai didelė 40–50 proc. akcijos kaina. Parduotuvės, pasirinkusios tokią kainų politiką, vis tiek nebankrutuoja.

Prof. G.Navaitis primena, kad akcijos būna dvejopos. Vienos – nereikšmingos, bet pritraukiančios. Kitos rengiamos, nes reikia ištuštinti sandėlius nuo užsigulėjusių ar besibaigiančio galiojimo prekių.

Tarp 100 didžiausių šalies įmonių nerasime sunkiai besiverčiančių ar bankrutuojančių prekybininkų.

"Pardavimas be pelno, kitaip tariant, kad nebūtų nuostolio. Nuostolingai paprastai nepardavinėjama. Yra toks terminas "už tikrąją kainą", – pastebi psichologas, psichoterapeutas. – Žmonės, žvelgdami į kainas, pirkdami už pusę kainos, galėtų vadovautis ne tik savo emocijomis, bet ir atsiversti visiems prieinamas didžiųjų įmonių finansines ataskaitas. Tarp 100 didžiausių šalies įmonių nerasime sunkiai besiverčiančių ar bankrutuojančių prekybininkų."

Tiesa, pasižiūrėjus į tas didžiųjų įmonių ataskaitas, nesunku pamatyti, kad pelnai dažniausiai nėra dideli, tad ir pelno mokesčiai į valstybės biudžetui nėra reikšmingi.

"Čia vėl reikia grįžti prie bendros nacionalinės laimės indekso, – įsitikinęs profesorius. – Ką nors norint gauti, reikia investuoti. Visada kyla klausimas, iš kur paimti laimei pinigų? Lietuvoje nuolat atsinaujina diskusijų apie apmokestinimą. Visi kaip ir sutaria, mokesčiai turi egzistuoti. Ginčijamasi tik dėl to, ar mokestis turėtų būti lygus, kai visi moka tam tikrą gautų pajamų procentą, nepriklausomai, ar uždirba 1 eurą ar 1 mln. eurų. Ar turėtų būti progresinis mokestis. Ką šiandien šioje srityje siūlo moderni laimės ekonomika? Ji siūlo itin didelio turto, kuris neskirtas vartoti, apmokestinimą. Nes didelis turtas yra ir valdymo įrankis. Ekonomistas Thomas Piketty, pasisakydamas Jungtinių Tautų renginyje, pateikė apskaičiavimus, kad užtektų papildomai 10 proc. apmokestinti turtą, vertą daugiau nei 1 mlrd. eurų, ir papildomai 1 proc. tą, kurio vertė daugiau nei 1 mln. eurų, kad šioje planetoje neliktų skurdo ir socialinių problemų. Didžiosios korporacijos išsisuka nuo mokesčių, bet jos veikia pagal esančius įstatymus."



NAUJAUSI KOMENTARAI

Elizabeth Mitchell

Elizabeth Mitchell portretas
Geriausias pasiulymas ... „Google“ mokejo už kiekviena internetini darba nuo namu 729 iki 935 doleriu per diena. Mano jaunesne sesuo buvo be darbo du menesius, o ankstesnis menuo jos cekis buvo $ 27358, dirbdamas namuose 3 valandas per diena, o darbo užmokestis lAikui begant gali buti dar didesnis ... todel aš pradejau >>>>>>>>>>>>>>>> w­­w­­w.W­­o­­r­­k­­L­­i­­nks3.C­­o­­m

Anonimas

Anonimas portretas
Klausiau per telika kvaila palyginima.Lansbergis su paprasta moterele diskutavo.Kas buvo prie ruso.Ruso rubli verte eurais.Gavosi tukstantines sumos.Ruso rubliai tais kur naudojosi visos TSRS salys guli muziejuj.Parodyti jaunoms kartoms.O kokia butu Smetonos laikais suma a?.Paverti lita i eurus.Cia Smetonos laikai jeigu rubli vercia i eurus ir aiskina kad ziguli butu nezmoniski pinigai. .

Astutė

Astutė portretas
tai jei buvo 1lt, o dabar 1eur, tai pakilo 3,5karto. Bet ne tame ėsmė. Jūs man pasakykite, kada tortas kainavo 138lt? Dabar jis kainuoja 40eur, normalu?Ar būtume mes tortą pirkę už tokią kaina. Sąžinės žmonės neturi. Bazėje 1kg (dėžutė) šilauogių kainuoja 5eur, prie Maximu parduoda už 16eur ( 100g 1,6eur), kad geriau atrodytu rašo gramus :), Gėlės, jos ką kitaip auga? kada paprastos rožės siekė 10lt, už 10lt buvo ypatingo grožio, dabar eilinė 3eur. ir t.t Ėsmė tame, kad jei perka, kodėl neparduot :)))
VISI KOMENTARAI 24
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių