Neryžtingi Europos biurokratai sugriaus sąjungą

Vis dažniau ES įvardijama kaip vientisa valstybė, o ne kaip atskira ir byranti šalių samplaika. ES yra daugiausia konkurencingos produkcijos pagaminantis ir eksportuojantis ekonominis vienetas, kurio prekyba sudaro penktadalį viso pasaulio eksporto ir importo.

Kraupi situacija

Tačiau ES viduje vis dar turime rimtų problemų, t. y. didžiausia pasaulio prekybininkė nesusitvarko su vidaus finansais – jie vis dar nerodo jokių gerėjimo ženklų. Pirmiausia matome milžiniškus prekybos deficitus skolose paskendusiose valstybėse – Ispanijoje, Graikijoje, Airijoje ir Portugalijoje. Nuo šių deficito ristūnų neatsilieka ir mažiau prasiskolinusios, tačiau taip pat artimoje ateityje išryškėsiančios probleminės šalys – Italija ir Prancūzija. Šių pastarųjų šalių prekybos deficitas auga, t. y. mažiau produkcijos išvežama ir daugiau įsivežama.

Tačiau neatkreipiamas dėmesys į kitus grėsmingus prekybos tempo augimo faktus. Pastaruosius ketverius metus importas labiausiai augo Vokietijoje – net 13,9 proc. Antroje vietoje Nyderlandai, kurių augimas – 5 proc. Šie skaičiai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti statistinis patūpčiojimas aplink esmę, tačiau bendrasis vaizdas kur kas kraupesnis ir šie skaičiai jį puikiai parodo.

Pirmiausia verta paklausti paprasto klausimo – kodėl tose valstybėse auga importas, t. y. įvežamos iš užsienio (ne iš ES vidaus) prekės? Kodėl žmonės, jausdami krizę ir mažėjančias pajamas, didina išlaidas? Atsakymas paprastas – dėl nestabilių finansinių institucijų periferinėse valstybėse (Ispanijoje, Italijoje, Graikijoje, Airijoje, Portugalijoje) žmonės ir verslai savo pinigus išveža į pagrindinių valstybių bankus – į Vokietijos, Nyderlandų, Prancūzijos ir Skandinavijos regiono.

Būtina koordinuoti prekybą

Finansinė padėtis prasiskolinusiose valstybėse tik blogėja ir tai vyksta nebe valstybiniu lygmeniu, o dėl kiekvieno turtingesnio piliečio ir verslininko veiksmų. Trumpuoju laikotarpiu tokia valstybė kaip Ispanija Graikijos politikams gali kelti pavydą dėl smarkaus paklausos jos produkcijai ES viduje padidėjimo. Tačiau jei viskas tęsis ir judės tokiais pat tempais (to beveik niekada nebūna, todėl tokia prielaida yra visiškai neadekvati, tačiau visuomet daroma dėl patogumo ir bijant suklysti prognozuojant), Europos valstybės ekonominis integravimasis patirs įspūdingą fiasko.

Vienintelis būdas stabdyti šią krizę ir šiuos ES integralumą žudančius veiksmus yra prekybos koordinavimas visos ES mastu. Didžiausią importą į ES sudaro energijos ištekliai: kuras, nafta, dujos. Tačiau kiekviena valstybė kainas su „kolegomis“ iš Rytų derina atskirai ir įsivelia į laiką praryjančius bevaisius procesus. Didžiausia baimė, kurią turi energijos išteklių pardavėjai, – tai bendrą nuomonę ir poziciją turintis ES pirkėjas.

Energijos išteklių poreikius apskaičiuoti ES viduje neturėtų būti labai sudėtinga, ypač kai tai skaičiuojama kiekvienoje valstybėje atskirai, o perkamosios galios ir derybinės pozicijos sustiprėjimas galėtų ne tik sumažinti energijos išteklių kainas ir importo dydį, tačiau duotų esminį impulsą beprotiškoms pasaulio energijos kainų skaičiavimo šaradoms. Tokios tvirtos valios parodymas ir elementarių sprendimų priėmimas iš esmės sumažintų į ES importuojamos energijos kainą ir galbūt būtų pagrindinis žingsnis išsprendžiant šią krizę.

Reikia sprendimo

Dauguma kitų svarstomų sprendimų yra vadinamasis skardinės spardymas. Finansinė integracija, fiskalinės konsolidacijos skatinimas, skolos bėdų sprendimai, kapitalo rinkų veiklos griežtinimas vienareikšmiškai yra simptomų gydymas. Tai yra ydinga ir nuo realybės mažų mažiausiai per kelis sąmoningumo laipsnius nutolusi strategija.

Europa sprendžia klausimus, būti ar nebūti. Ir juos išspręsti būtina. Nors euro projektas greičiausiai yra nesėkmingas bandymas ir turės būti iš esmės pertvarkytas arba panaikintas (yra įvairių sprendimo pasiūlymų su sava logika ir tvirtomis argumentacijomis), tačiau ES, kaip politinis ir ekonominis vienetas, gali išlikti tik toliau integruodamasis į vientisą politinį ir finansinį darinį.

Ir turime ne vaikytis augančių BVP (kuriuos surijo infliacija), o stabilizuoti energijos išteklių sąnaudas (juk esame didžiausias pasaulyje pirkėjas ir mokame atskirai už energijos išteklius, nors tai darydami bendrai ES mastu galėtume sutaupyti trilijonus eurų), sistemiškai sustiprinti vidaus rinką ir finansų sektorių, apraminti probleminių valstybių visuomenes, kad kapitalas yra saugus bet kuriame ES banke, ir nustoti trypčioti kaip nesusikaupusiems imbicilams. Sprendimai yra aiškūs.

Turime susivienyti, įsiminti skaudžias pamokas ir tęsti toliau. Mastrichto kriterijai buvo neadekvatūs ir biurokratų neteisingai sugalvotas mechanizmas, todėl juos naikiname ir keičiame į efektyvesnius. Įsikibti į rožines praeities svajones nebėra laiko, kai netolima ateitis žada katastrofišką krizės bangą.