Naujieji sodininkai krapų neaugins

Modernus gyvenimas išstumia užmiesčio sodininkavimą

Sodų bendrijų ekonominė nauda ir paskirtis keičiasi.

Visai išretėjo gretos tų darbštuolių, kurie keliasi pusiaunakčiu, laisto, ravi šiltnamius ir lysves, o su saulėtekiu jau ridena dviratį vežimaitį į autobusų stotelę – išsiruošė į turgų lapų, krapų parduoti. Šiuos sodininkus pakeičia naujoji karta, kuri nei sėja, nei ravi.

Nebeveža

Turėti finansinės naudos iš daržininkavimo sodų bendrijoje gali tik talentingieji, kuriems derlius visada dera gausus, kuriems užtenka judrumo, sveikatos ir geros nuovokos, kur, ką ir už kiek parduoti. Pastaraisiais metais pabrango transporto paslaugos. Į sodus – taip pat. Tai irgi turėjo reikšmės, kad sumažėtų sodininkų srautas į miesto turgus. O kelionė traukiniu į didžiausius Lietuvos sodus Dituvoje visai nutrūko, keleiviniai traukiniai į Šilutės pusę nebekursuoja. Tai apsunkino padėtį ne tik Dituvos, bet ir Gružeikių sodininkams.

Atkakliausieji prekiautojai savo užaugintam daržiuko derliui randa kitokių išeičių: tariasi ir gretinasi prie kaimynų, gyvenančių soduose, bet važiuojančių dirbti į miestą. Nuveža, kartais ir parveža.

Tik sveikatingumui

Ilgametis Dituvos sodininkas Antanas sakė, kad ekonominės naudos iš sodų seniai nebėra, jei „nesiversi per galvą“. Normaliai gyvendamas tik šį tą prisiduri savo stalui, jausdamas didesnį malonumą, kad agurkas, pomidoras, morka yra paties užauginti, ne iš prekybos centro atsinešti. „Mums, pensininkams, prieš 20 ar dar daugiau metų įsigytas kolektyvinis sodas dabar yra kaip „sveikatingumo centras“. Ramiai gyvename, pasidarbuojame gamtoje, gryname ore, paukšteliams čiulbant. Vanduo iš šulinio nekainuoja, elektros išdeginame nedaug, šioks toks namelis yra – čia ir gyvename, kol nešalta – kaip ir daug kitų pensininkų. Važinėti iš miesto niekaip neapsimokėtų. Kadangi esame įpratę, tai visko pasisėjame, yra įdomaus užsiėmimo auginti. Tačiau tendencijos pasikeitė. Smarkiai daugėja sklypų, kuriuose išdygo kapitaliniai namai, aplinkui plyti tik žalias žolynas, po kurį vaikštinėja naujieji sodininkai. Jauni,“- pasakojo ilgametis dituviškis Antanas.

Sodas su patogumais

Dituvos sodų trečiojo sodo pirmininkė Onutė Šližienė sakė, kad vaizdas keičiasi sparčiai. Nekilnojamojo turto agentūros aktyviai perka sklypus be statinių. Net džiaugiasi radę apleistų, sulaukėjusių. Moka brangiai ir tuojau čia pastato namą. Su šildomomis grindimis, visais patogumais. („Patogumai“ nuteka į cisternas, užkastas į žemę. Kai reikės, pasamdys mašiną – išsiurbs.) Kai pastato, agentūros parduoda namą su sklypu. Perka jaunos šeimos. Jos krapų nesėja, svogūnų nesodina ir nesuka galvos, kaip iš dygliuotų krūmų nuskinti svarainius.

„Sodininkai, kurie džiaugėsi gausiu garbanotųjų salotų ir pomidorų „jaučio širdis“ geru derliumi, jau netenka jėgų. Yra tik vienas kitas toks užsilikęs, kuris dar šiek tiek kruta ir nenori atsisakyti savo naštos, kad nesijaustų visiškai niekam nebereikalingas. Agentūros ar atskiri pirkėjai superka jų sklypus, statosi namus ir gyvena. Visą plotą apželdina žole, pasodina vieną kitą dekoratyvinį krūmelį, ir viskas. Jokių lapų, jokių krapų net sau daugelis neaugina, o apie kelią į turgų nėra ir minties“,- sakė Onutė Šližienė.

Riboja svorį

Pirmininkė priminė, kad statybos į sodus veržiasi taip sparčiai, kad jau atsiranda nenumatytų rūpesčių. Statybas aptarnaujantis transportas gadina ir laužo sodų kelius. Jie nepritaikyti tokiam srautui sunkvežimių. Jau statomi ženklai, nurodantys, kad ribojamas svoris – iki 3,5 tonos.

„Iš naujai statančiųjų renkame po keturis šimtus litų už kelių remontą, po tris tūkstančius litų elektros pastotėms statyti, nes galingumai nebelaiko. Teks statyti ne vieną pastotę. Seniai metas Dituvos soduose atidaryti vaistinę, ambulatorijos kabinetą. Štai tokie dabar mūsų rūpesčiai, o ne lapai, krapai“,- priminė pirmininkė.

Įdirbis laiko

Netoli miesto, už Jakų, yra „Smiltelės“ sodai. Čia ūkininkaujanti, gausybę gėlių auginanti Danielė sakė, kad prie sodelio „pririštą laiko“ tik senas įdirbis. Viskas yra: užaugę vaismedžiai, krūmai, įdirbta žemė, vasarnamis, elektra, visas inventorius, padargai. Kai nieko nereikia pirkti, pinigus leisti, galima su džiaugsmu pensininkės dienas leisti. Tačiau ekonomiškai sodelis kartais yra nuostolingas. Danielė pasiūlė suskaičiuoti: metinis mokestis – 75 Lt, įprasta vandentiekio eksploatacija – 20 Lt, nenumatytas vandentiekio remontas (neseniai) – 40 Lt, elektros tinklams (nė nesuprato už ką) – 120 Lt, o dar „tebeskauda“ anais metais prievarta į lauką iškeldinti elektros skaitikliai, kainavę 400 Lt. „Štai jums ir visa ekonomika!“ - sako Danielė. Tačiau prieraišumas prie savo medelių, augalų, prie kaimiško darbo esąs toks stiprus, kad prilygsta tėviškės ilgesiui.

„Kartais bandau šį tą parduoti atsistojusi prie parduotuvės. Turiu labai puikių obuolių, parduodu nebrangiai, nuperka vienas kitas. Tačiau tuojau sukyla kitos prekiautojos, sėdinčios prie perpirktų prekių – kam aš taip pigiai leidžiu. Negana to, ateina policija, visas išvaiko. Į turgų niekaip nenueisiu, nes dieną būnu sodelyje, o su krepšiu obuolių grįžtu tik vakarą, kai turgus jau uždaromas“,- sakė Danielė.

Ji priminė, kad žmonės turėtų nesistebėti, kad į sodų autobusus braunasi tik vos krutantys senukai. Paprasčiausiai juos pigiau veža. Jeigu jie pasiims anūkus, kuriems kelias bus dvigubai brangesnis, niekaip nebeapsimokės.

Dirbtų - apsimokėtų

Dar Danielė siūlė skaičiuoti, kad šeimai su mokykliniais vaikais sodo derlius turėtų duoti ekonominės naudos šeimai. Galima žiemai pasiruošti sveikų mišrainių iš paprikų, pomidorų, morkų, prisivirti obuolių košės – dešimtis litrų, prisisunkti sulčių, pasidaryti kompotų, kad šeima nesinuodytų dažytais limonadais, kuriuose pilna kenksmingų priedų, virti uogienes, kurios taip pat yra sveikesnės ir naudingesnės už fabrikines. Pagaliau prisidžiovinti obuolių, kurie būtų tūkstantį kartų naudingesni vaikams už kramtomąją gumą ar čiulpinukus. Pagaliau sode auga gėlės. Pavasarį pakanka daigų ir artimųjų kapams apsodinti, dabar, rudenį, chrizantemų. Deja, naujieji sodininkai žiūri kitaip. Nors turi sveikatos, žvalių jėgų, bet kastuvo ir kauptuko imti į rankas nenori. Įsikuria sodo sklype kaip dvare, svogūnų lysves išlygina, užsėja stadiono žole ir „obliuoja“ ją vos ne kas dieną. Ir viskas. Perka „chemines“ daržoves prekybos centruose ir džiaugiasi moderniu gyvenimu.