Garsiausiuose bankuose dirbęs Darius Daubaras neabejoja, kad Lietuva įveiks krizę. Pasaulio lietuvių ekonomikos forume viešėjęs svečias ragino valdžią galvoti, kaip šalis atrodys po jos.

– Jūsų istorija man pasirodė panaši į vadinamąją amerikietišką svajonę, kurią įgyvendino vaikinas iš Lietuvos. Kaip susiklostė, kad mūsų šaliai vos atgavus nepriklausomybę atsidūrėte JAV universitete?

– Tai buvo 1992-ieji, geležinė uždanga krito, tačiau išvažiuoti į užsienį buvo dar labai sunku. Be to, nebuvo taip lengva gauti informacijos apie užsienio universitetus, pasidomėti jų siūlomomis galimybėmis, nes nebuvo interneto.

Labai norėjau rinktis finansų ir vadybos studijas, ši sritis mane domino dar mokykloje, bet supratau, kad tokio išsilavinimo Lietuvoje negalėsiu gauti. Taip gimė idėja pradėti domėtis užsienio universitetais.

Dar mokyklos laikais užmezgiau ryšius su vienu amerikiečiu, su juo susirašinėjome laiškais. Paprašiau, kad jis atsiųstų informacijos apie JAV universitetus. Stojau į kelis jų, vienas pasiūlė stipendiją, padengiančią didžiąją studijų išlaidų dalį, o mano amerikietis draugas pasiūlė gyventi su jo šeima. Man tai buvo kaip viso gyvenimo galimybė.

– Kaip klostėsi jūsų karjera baigus mokslus?

– Galiu pasigirti, kad Denverio universitetą baigiau geriausiais balais ir gavau summa cum laude diplomą (už svarbius pasiekimus per studijas suteikiamas diplomas – red. past.). Tuo metu buvau susidomėjęs informacinių technologijų sritimi, mat 1994–1995 m. kaip tik aušo interneto era, todėl įsidarbinau vienoje Denverio informacinių technologijų bendrovių. Joje dirbau metus.

Vėliau išgirdau apie karjeros galimybes Volstrite, investicinės bankininkystės srityje, – tai man atrodė pasaulio viršūnė dirbant finansų sektoriuje. Dirbti Niujorko pasauliniuose investicijų bankuose reiškė dalyvauti svarbiuose sandoriuose, apie kuriuos rašoma pirmuose laikraščių puslapiuose.

Pradėjau siųsti savo gyvenimo aprašymus į bankus, sulaukiau daugybės kvietimų į pokalbius, susitikau su legendiniais "Salomon Brothers", kurie vėliau tapo "Citigroup" (pasaulinės finansinių paslaugų įmonės – red. past.) dalimi, jie man pasiūlė darbą. Taip iš Denverio persikėliau į Niujorką.

– Ar nesate gavęs kvietimų grįžti ar pagalbos prašymų iš Lietuvos verslininkų?

– Palaikiau santykius su Lietuva, su vietos verslininkais, bankininkais, tarp kurių – nemažai draugų. Visą laiką dirbau gana reikšmingą darbą ir tarp vietos verslininkų buvau žinomas, tačiau niekas niekada prie manęs nepriėjo, nepasiūlė atvažiuoti į Lietuvą, ką nors kartu nuveikti. Aišku, kiekvienas žiūrėjo savo karjeros, tačiau vargu ar į užsienį išvykę lietuviai savo iniciatyva ieškotų kontaktų su vietos verslininkais.

Premjeras Andrius Kubilius pateikė žinomą pavyzdį, kai į Airiją grįžo dirbti geriausi specialistai, kurie prieš tai buvo pasklidę po visą pasaulį. Airiai patys aktyviai ieškojo žmonių, kuriuos galėtų pritraukti, ir būdų, kaip juos galėtų sudominti. Lietuvoje niekas per visus nepriklausomybės metus to nedarė, tik pastaraisiais metais Vygaudas Ušackas, dirbdamas Londone, pateikė išeiviams įvairių pasiūlymų. Tai buvo pirmas man žinomas kartas, kai kas nors iš tiesų rodė iniciatyvą ir norėjo pasinaudoti išeivių potencialu.

– Kuo užsiimate dabar?

– Esu privataus kapitalo fondo valdytojas, partneris. Fondas investuoja į Centrinę Aziją, ypač į Kazachstaną, kuris yra itin sparčiai auganti rinka. Darbas gana kūrybiškas: ieškau įvairių galimybių investuoti, dirbu su tomis bendrovėmis, į kurias investuojame, stengiuosi tobulinti jų veiklą, didinti vertę. Tačiau neapsiriboju vien šiuo regionu. Jeigu matau galimybių, galiu investuoti arba būti tarpininkas investuojant kitose šalyse ar net Lietuvoje.

– Užsiminėte apie investicijas. Kokia padėtis finansų rinkose vyrauja šiuo metu? Kalbama, kad, pavyzdžiui, iš Lietuvos pasitraukė daug investuotojų, jie šiuo metu laukia, kas bus toliau.

– Finansų rinkose atsiranda vis daugiau stabilizavimosi ženklų. Pagrindinis klausimas – kaip greitai atsigaus ekonomika JAV ir visame pasaulyje. Kol kas rinkos gana gerai reagavo, pastarasis ketvirtis buvo vienas sėkmingesnių, jeigu palygintume su praėjusių metų pabaiga, kai rinkos buvo grįžusios į lygį, buvusį prieš 13 metų. Tačiau rinkos visą laiką reaguoja 12–18 mėnesių anksčiau, todėl realaus ekonomikos atsigavimo dar tik laukiama.

Galbūt rinkos į padėtį reaguoja neadekvačiai. Jos gali dar nusmukti, jei paaiškės, kad pasaulio ekonomika neatsigaus taip sparčiai kaip įprastai. Kol nežinomybė išliks, investuotojai nedrįs imtis ryžtingų veiksmų.

Lietuvą veikia Latvijos nesėkmės, investuotojai tai suvokia kaip padidėjusią riziką visame Baltijos regione. Baltijos šalys išgyvena didžiausią recesiją visoje Rytų Europoje, todėl investuotojų netraukia. Jie dar mato, kad investavę čia gali prarasti pinigus, ir todėl elgiasi labai atsargiai. Tačiau kai ekonominė padėtis stabilizuosis, investuotojai grįš.

– Šalies verslininkai skundžiasi neprognozuojamais valdžios sprendimas dėl mokesčių. Kiek įtakos tokie sprendimai ir dažni mokesčių sistemos pokyčiai turi investicinei aplinkai?

– Investicijos yra planuojamos, tai reiškia, kad skaičiuojama, kokius mokesčius teks mokėti, kaip jie paveiks įmonės pelningumo rodiklius. Jeigu šie veiksniai keičiasi, tampa sunku planuoti ir investicijų grąžą.

Pats mokesčių keitimas nėra blogas dalykas. Tačiau neužtenka pasakyti, kad mokesčių sistema keičiama dėl krizės, pokyčius reikia labai gerai argumentuoti, kad tai nuramintų investuotojus. Be to, jei sistemos pokyčiai dažni, prarandamas pasitikėjimas, nes ekonominę politiką įgyvendinantys žmonės iki galo neapgalvoja visų ėjimų ir toks jų mėtymasis investuotojams kelia nerimą, pradeda mažėti finansavimas, stoja nauji projektai.

– Kiek, jūsų nuomone, prireiks laiko, kol Lietuva sugebės išsikapanoti iš krizės?

– Kiek teko domėtis kitų ekonomistų nuomone, Baltijos regiono šalys bus vienos paskutinių Europoje, kurios atsigaus. JAV pradės atsigauti šių metų pabaigoje, Europa – kitais metais, o Lietuvoje reikės palaukti 2011 m., kol išvysime pirmus atsigavimo požymius.

Susiveržus diržus reikės gyventi dar pusantrų metų. Kadangi litas nedevalvuojamas, reikės ir toliau mažinti algas tiek verslo, tiek valstybiniame sektoriuje.

Kita vertus, niekada negali žinoti. Galbūt bus sukurtos kokios nors inovatyvios technologijos, ir jau kitais metais investicijos pradės plaukti į šalį.

– Kiek prie Lietuvos atsigavimo gali prisidėti Pasaulio lietuvių ekonomikos forumas ir ar galima tikėtis greito efekto?

– Forumo idėja seniai turėjo būti įgyvendinta ir jau galėjo duoti efektą. Užsienyje gyvenantys lietuviai turi idėjų, patirties ir kontaktų, gali padėti pritraukti ir dėmesio, ir kapitalo.

Gaila, kad iki šiol Vyriausybės, ypač buvusi, nieko nedarė. Kita vertus, verslas taip pat buvo pasyvus, o įmonės galėjo kviestis išeivius, nebūtinai nuolat dirbti, tačiau prašyti patarimų ar planuoti strategijas. Be to, pastaruosius penkerius metus buvo galima dirbti su į užsienį išvykstančiais studentais, juos kalbinti grįžti.

Jeigu visa tai būtų buvę daroma dešimt metų, šiandien jau matytume rezultatus. Dabar pasakyti, kiek tas duos naudos, sunku. Jeigu bus užmegzti kontaktai, pasikeista idėjomis, tai gali pasitarnauti.

– Forume buvo svarstoma, kokios Lietuvos stipriosios pusės. Kaip manote, kuo mūsų šalis galėtų išsiskirti pasaulyje?

– Lietuva yra išsilavinusi šalis, pagal darbo įpročius artimesnė skandinavų kultūrai, nes šiauriečiai yra darbštūs žmonės. Tai šalis, mokanti susitvarkyti su sunkumais, žmonės randa išeitį, kai reikia. Tai didžiulis šalies turtas.

Tačiau to neužtenka. Reikia jau dabar galvoti, kaip visa tai panaudoti. Krizę Lietuva įveiks, dėl to klausimų nekyla. Bet kas bus po krizės? Ekonomikos augimas negalės būti paremtas vien nekilnojamojo turto sektoriaus plėtra. Kas bus pagrindiniai šalies ūkio varikliai? Ar tai bus inovatyvios idėjos, aukštosios technologijos, galbūt programinė įranga arba biotechnologijos? Galbūt galėtume būti stiprūs logistikos srityje, ypač kai Kinija į Europą tiesia kelią, kuris bus skirtas didžiuliam prekybos srautui sausuma. Lietuva turi neužšąlantį Klaipėdos uostą – tai jos pranašumas. Laikui bėgant jungtis su Azija bus labai svarbi ir tuo galėtų pasinaudoti Lietuva.

Vis dėlto reikia, kad jau dabar verslas susėstų su valdžios atstovais ir pradėtų kurti bendrą strategiją ir nuspręstų, kas bus tie pagrindiniai ūkio raidos rodikliai.

– Vadinasi, iš esmės jūs pritariate forume nuskambėjusiai minčiai, kad reikėtų sutelkti dėmesį į kelias pagrindines ūkio sritis ir jas skatinti?

– Ir save surasti. Tai yra lietuviško potencialo paieška. Reikia už ko nors užsikabinti, kad investicijos pradėtų plaukti, tai augintų ūkio šakas. Nebūtinai tai turi būti viena šaka, diversifikacija irgi yra gerai, ar tai būtų logistika, ar aukštos pridėtinės vertės produktai, ar net žemės ūkis.

Šiuo metu mes niekuo neišsiskiriame. Neaišku, kurioje srityje esame stiprūs. Pavyzdžiui, visi žino, kuo išsiskiria skandinavai – jie turi "Nokią", "Saab". Nepaisant pasaulinių procesų, yra tokie prekės ženklai, kurie siejami su šalimi: čia – švediškas automobilis, o čia – suomiškas telefonas. Mes to neturime ir dar kurį laiką neturėsime. Gamybos sektoriuje, manau, sėkmės nepasieksime, nes nėra tvirtų pagrindų, todėl reikia orientuotis į aukštos pridėtinės vertės sritis. Tai yra ateitis.

– Lietuvoje vis garsiau skamba įspėjimai, kad po šios krizės laukia dar viena emigracijos banga. Emigravus jauniems ir perspektyviems žmonėms apie bet kokį konkurencinį pranašumą Lietuva galės tik svajoti. Ką kaip išeivis galėtumėte patarti, kaip žalą sumažinti?

– Iki šiol esu Lietuvos pilietis ir paso nepakeičiau. Manau, kad gyvenimo koncepcija keičiasi ir darbuotojų mobilumas neišvengiamas. Jeigu atsiras galimybė padirbėti užsienyje kelerius metus, įgyti patirties, nemažai žmonių pasinaudos šia galimybe. Vėliau vieni pasiilgs šalies ir grįš, kiti – ne.

Norint, kad jie grįžtų, reikia sukurti galimybes čia. Turi būti įdomios sritys, kurios trauktų žmones atgal. Kodėl kai kurie Europoje ar JAV universitetus baigę absolventai grįžta į Lietuvą? Nes čia yra galimybė išreikšti save. Lietuva yra mažesnė šalis, čia galima greičiau padaryti karjerą, dirbti vadovaujamą darbą, lavintis, įgyvendinti asmeninius tikslus.

Galima sakyti, kad žmonių sprendimus didžiąja dalimi nulemia ekonominė gerovė, ir Lietuva Vakarų šalių šiuo atžvilgiu negali aplenkti. Tačiau yra daugybė ir kitų veiksnių, dėl kurių žmonės gali norėti gyventi Lietuvoje. Tai ir ramūs miestai, mažesnė įtampa, gera aplinka vaikams augti, galimybės tobulėti. Tačiau ne mažiau svarbi valstybės vykdoma politika, sukuriamos ilgalaikės galimybės, kad žmonės matytų, jog tos perspektyvos niekur nedings, ir po kelerių metų galės planuoti savo gyvenimą.

Visa tai prasideda nuo to, kas stovi prie valstybės vairo ir kuria įvaizdį. Pats verslas negali atsiriboti ir turi siekti pasinaudoti potencialu. Jeigu norime naujų idėjų, reikia pasikviesti žmonių, turinčių patirties, kurie kitur dirbo ir šį tą padarė, kas yra vertinama.

– Ar jūs pats galvojate kada nors grįžti į Lietuvą?

– Taip, norėčiau dirbti investicijų srityje. Jei rasčiau įdomų projektą, susijusį su Lietuva, mielai užsiimčiau. Jei matyčiau galimybių palikti savo pėdsaką čia, kuriant naują įmonę, investuojant į naują sritį ar šiaip patariant, apie tai galvočiau. Niekada nesakyk niekada.

Apie D.Daubarą

Pareigos: "Spencer House Capital Managemen" partneris, privataus kapitalo fondų valdytojas.

Patirtis: daugiau kaip 10 metų darbo patirtis investicinės bankininkystės, kapitalo rinkų, korporatyvinių finansų srityje.

Buvusios darbovietės: finansų bendrovės "Credit Suisse", "Merill Lynch", "Citigroup".

Išsilavinimas: Whartono mokykla, Pensilvanijos universitetas; Danielso verslo koledžas, Denverio universitetas.