Dėl galimai praloštų 17 mln. eurų – daugybė klausimų: tai yra istorija, į kurią badysime pirštais?

– Gal jūs turite tikslesnę informaciją, kiek Lietuvos pensijų fondai galėjo netekti pinigų per šitą istoriją?

– Tos informacijos neturiu. Turbūt kalbama prielaidomis, tai, kokie skaičiai minimi, kad tai nėra didelės sumos. O konkrečios sumos nėra įvardijamos dėl atliekamo tyrimo, kuris išsiplėtė ir iš Lietuvos jurisdikcijos tapo Europos prokuratūros atliekamu tyrimu. Tai natūralu, kad laukas tyrimui plečiasi ir turbūt pats tyrimas sudėtingės ir tų atsakymų teks luktelėti.

– Lietuvos banko vadovas yra užsiminęs, kad nuostoliai bendru mastu nėra dideli, bet pats principas yra skandalingas, kad kažkas gali paimti iš investicinio fondo pinigus, juos kažkaip išnešti ir pralošti.

– Būtent, kad investavimas į pensijų fondus, na, suprantame, kad pensijų fondai atlieka ir viešojo intereso funkciją, kuri padeda žmonėms kaupti senatvei lėšas, kurie investuoja savo pinigus. Tai yra ne tik verslo modelis, bet ir viešojo intereso klausimas, kad tai sukelia didelį nepasitikėjimą, susvyruoja tas pasitikėjimas. Ir taip ta sritimi, kuri turi iššūkių dėl pasitikėjimo – ypatingai kai gyvenome tuo laikotarpiu, kai pensijų fondų uždirbamumas buvo labai žemas prieš porą metų, matėme, kaip žmonės nori išeiti, nebedalyvauti ir kaip tai yra svarbu…

– Dabar šitą istoriją badys tiesiog pirštais, diskutuodami apie investavimą į pensijas, ar ne?

– Žmonės pirmiausiai žiūri, kaip atrodo jų sukauptos lėšos. Ir tos diskusijos atsinaujina labiau tada, kai tie skaičiai žemėja, pavyzdžiui, kai fondams prasčiau sekasi. Kol viskas kyla į viršų, kol uždirbami pinigai, tai mažiau tų diskusijų. Šiuo atveju, jeigu ta suma nėra reikšminga iš Lietuvos, kad padarytų didesnį finansinį poveikį – nes, matyt, esame matę daug nuostolius patiriančių investicijų akcijose, obligacijose. Dabar mes turim efektą ne dėl klaidingos pasirinktos strategijos investuojant, bet dėl pinigų apsaugos, pinigų, kurie galėjo tapti nusikaltimo taikiniu.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kokių jums klausimų kyla? Kuris mechanizmas nesuveikė? Yra keletas klausimų. Vienas – kaip galima apskritai iš bet kokio fondo vienam žmogui paimti keliolika milijonų ir pralošti ar kažkaip su jais išvykti? Kitas klausimas – kodėl lošimų bendrovės neklausė, iš kur tie pinigai?

– Jūs įvardijote du esminius klausimus. Klausimas, kaip pajudėjo pinigai iš fondo. Tai natūralu, kad tokia fondų veikla taip pat patenka po Europos Sąjungos direktyviniu reguliavimu. Natūralu, kad taisyklės yra nustatomos bendros. Bet mes girdime, kad be dviejų-trijų parašų pinigai galėtų iškeliauti, tai yra keistas signalas ir kad tai įmanoma, jau kažkas vidaus tvarkose yra ne taip. Antra medalio pusė yra, kaip pinigai pateko ten, kur jie turėjo būti žiūrimi, vadovaujantis jau kito europinio direktyvinio reguliavimo taisyklėmis. Mes kalbame apie pinigų kilmę. Lošimų bendrovės turi įsitikinti, kelti klausimus ir vykdyti patikrą dėl pinigų kilmės, nustačius jau ne tik asmenybę, kas lošia. Bet taip pat turi prižiūrėti ir vykdomas finansines operacijas.

Dabar mes turim efektą ne dėl klaidingos pasirinktos strategijos investuojant, bet dėl pinigų apsaugos, pinigų, kurie galėjo tapti nusikaltimo taikiniu.

– Bet dabar yra labai daug informacijos, kaip iš tikrųjų tai vyksta realiame gyvenime, ar ne? Ir žmonės komentuoja, sakydami, kad klausimas yra labai formalus – jūsų pinigai ar skolinti pinigai? Ir galima parašyti tada bet ką, kad uždirbau, taupiau ar dar kažką. Ir niekas iki galo nepatikrina, iš kur tie, šiuo atveju, milijonai.

– Turbūt tai ir signalizuotų apie reguliavimo ydas. Nebūtinai apie pačio reguliavimo, gali būti reguliavimo įgyvendinimas. Nes jeigu yra tokia prievolė įsitikinti ir jeigu nėra stabdoma, mes galbūt rastume daug gyvenimiškų pavyzdžių tokių, kaip, kai bankas sustabdo mokėjimą, jei kažkur įtarimas kyla didesnę sumą vedant. O čia mes matom tikrai precedento neturinčią sumą…

– Ar jūs, kaip Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas, galite kažką inicijuoti, pakeisti ar čia jau reikia kalbėt europiniu lygiu?

– Mes, matyt, turėtume etapais į visą šitą klausimą žiūrėt. Nes dabar kalbam apie diagnozę. Na, suprantame, kad yra kažkas negerai įvykę, bet negalim pradėti gydymo, nežinodami tikslios diagnozės. Tą tikslią diagnozę turi nustatyti priežiūros institucijos ir tyrimus vykdančios institucijos, kurios identifikuotų, kurioje grandyje kokie pažeidimai yra įvykę. Ir matant, kur yra bėdos, jeigu jas reikia taisyti, tada būtų teisėkūrai darbo.