Apie tai, kas laukia pensijų kaupimo sistemos ir kokį signalą žmonėms siunčia ši išėjimo reforma, „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ diskutavo socialinių mokslų daktaras Teodoras Medaiskis (toliau – T. M.), Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos vadovas Vaidotas Rūkas (toliau – V. R.) ir ekonomistas, Seimo narys, konservatorių atstovas Raimondas Kuodis (toliau – R. K.).
– Ši išėjimo reforma bus į gera ar į bloga?
– T. M.: Pritarčiau tai nuomonei, kad durys yra atidarytos per plačiai. Mano galva, reikėjo vykdyti Konstitucinio Teismo sprendimą, kaip ir buvo numatyta: kad pasitraukimas leidžiamas tada, kai tolesnis dalyvavimas yra netikslingas arba apsunkintas, kai matosi, jog tos pensijos nebesulauksi.
Galbūt durys labiau galėjo būti pravertos dėl automatinio įtraukimo, kuris kartais per daug mechaniškai įtraukdavo žmones, kurie vos kiek padirbo. Jie pakliūdavo tarsi į spąstus.
Modifikuoti sistemą galbūt reikėjo, bet dabar padarytas pasirinkimas daugeliu atvejų gali būti neracionalus. Nes iš tų pasitraukusiųjų kai kurie kalba, kad patys mokės geriau investuoti ar apsirūpinti senatve.
Manau, kad vienetai iš dešimčių tūkstančių, pareiškusių norą pasitraukti, sugebės tai padaryti geriau už profesionalius investuotojus. Be to, pasitraukdami jie dar neteks valstybės priemokos.
– Manote, kad žmonės elgiasi neracionaliai ir nežino, ką daryti su savo pinigais?
– T. M.: Tam tikra prasme – taip. Elgesio ekonomika, kuri dabar yra aktyviai plėtojama, skirtingai nei mums įprasta ekonomika, tvirtina, kad žmonės dažnai elgiasi neracionaliai.
Bet gal pasitikėjimas pensijų fondais padidės tarp tų žmonių, kurie jais tikrai pasitiki. Be to, pasitraukimas gali būti nenaudingas ir tam tikra prasme žalingas jau esamiems pensininkams bei sistemoje liekantiems žmonėms.
– Kiek svarbus tas išeinančiųjų kiekis?
– V. R.: Reformos pasekmes reikėtų skaidyti į dvi dalis, kurios, deja, yra tarpusavyje nesusijusios arba net prieštarauja viena kitai. Viena – sisteminė dalis, susijusi su antrąja pakopa kaip pensijų kaupimo sistemos elementu. Dabartiniai sprendimai ir atlaisvinimai apipešioja sistemą ir mažina jos masiškumą.
Tam, kad sistema veiktų, reikalingas masiškumas. Iki šiol tokią sistemą turėjome – buvo tikėtasi, kad žmonės dar didesne apimtimi dalyvaus joje. Sistemoje dalyvavo apie du trečdaliai darbingo amžiaus žmonių. Tai pakankamai didelis masiškumas, kuris užtikrino dalyvavimą ir aktyvų kaupimą.
Kai buvo praverti langai ir nepriklausomai nuo to, koks būtų pasitraukimo mastas, masiškumas neišvengiamai mažėja – galbūt iki pusės dirbančiųjų. Tokiu atveju sistema jau nebegali užtikrinti visiems didesnės pensijos.
Liekantiems kaupti ši sistema labai pagerėja, nes suteikia daugiau laisvės: arba visai pasitraukti, jei joje nėra komforto būti, arba sumažinti dalyvavimą sustabdant įmokas, atsiimant ketvirtadalį įmokų tada, kai reikia, o kritinių ligų atveju – atgauti visas lėšas.
Vienas geriausių dalykų, ką padarė ši reforma, – didesnis atvirumas, skaidrumas ir atskaitingumas. Kiekvienas žmogus gali ateiti į „Sodrą“, pasitikrinti, kiek įmokėjo, sužinoti, kiek pensijų apskaitos vienetų yra sukaupęs ir kokia bus jo pensija. Kai kuriuos žmones šokiruoja, kiek mažai taškų jie yra sukaupę.
– Galbūt žmones reikia informuoti apie investavimo galimybes?
– T. M.: Sąžiningai pasakykime: kiek žmonių iš tų, kurie trauksis, iš tiesų investuos kitur? Jeigu kas nors mano, kad galės ir sugebės pralenkti profesionalius investuotojus – labai puiku. Tačiau tai nereiškia, kad didžioji dauguma pasitraukusiųjų sugebės tai padaryti.
Tai nėra panieka tiems žmonėms – tiesiog kiekvienas yra profesionalas savo srityje. Aš pats, pavyzdžiui, nemokėčiau investuoti.
– Kaip apibūdintumėte dabartinę reformos fazę? Kur ji mus nuves?
– R. K.: Ne kartą kalbėta, kaip gimsta tokios abejotinos vertės reformos ir kokią įtaką joms daro socialinis popsas, kuris mus graužia iš vidaus. Sakoma: „Leisime žmonėms pasiimti jų pačių pinigus.“ Ar iš to pasiėmimo bus daugiau naudos ar žalos – tai jau ekonominis klausimas. Tačiau pats sprendimas sakyti: „Mes geri, leidžiame jums naudotis savo pinigais“, kritikos neišlaiko.
Kartais žmonėms reikia neleisti naudotis savo resursais, jei jie neturi valios arba jei jų sprendimai užkrauna naštą likusiai visuomenei. Žmonės mėgsta sakyti: „Nesirūpinkite manimi, aš pats pasirūpinsiu“, o vėliau vis tiek pakeičia nuomonę ir ištiesia ranką.
Politikai, turintys gerojo samariečio sindromą, tokiems padeda, naudodami ne savo lėšas. Tam ir egzistuoja socialiniai kontraktai – juose nustatome taisykles, kurios turi būti aiškios visiems: savo senatve turime pasirūpinti patys, nors egzistuos ir papildomi mechanizmai, apsaugantys nuo skurdo ar bado.
Žmonija prieš šimtmetį sugalvojo pensijų sistemas, nes anksčiau žmonės mirdavo tiesiog darbo vietose – šis klausimas net nebuvo keliamas. Bismarkas pamatė, kad dėl penicilino atsiradimo ir higienos proveržio žmonės pradėjo gyventi ilgiau, keitėsi ekonomikos struktūra, todėl iškilo būtinybė organizuoti pensijų sistemas. Taip atsirado socialiniai kontraktai, tokie kaip „Sodra“, ir jų papildiniai.
Jeigu Konstitucijoje pirmu sakiniu būtume įrašę, kad šios šalies pamatinis gyvenimo principas yra socialinis darvinizmas – „visi sukitės, kaip galite“, – tada nereikėtų nei valstybės, nei „Sodros“. Visi kauptų, kaip išmano, bet niekas neturėtų teisės ištiesti rankos ir sakyti, kad suklydo ar padarė blogą sprendimą.
Kadangi valstybė skurdą matuoja pagal pajamas, o ne pagal išlaidas, atsiranda paradoksas: padedame tiems, kurie nenusipelnė, ir pakenkiame tiems, kurie nusipelnė.
Tačiau šios šalies principas yra – pelnytas ar nepelnytas altruizmas ir simpatija žmonėms, kurie, net pridarę klaidų, vis tiek gauna pagalbą. Jie pragėrė pinigus, nesimokė, anksti metė mokyklą, elgėsi priešingai savo interesams, bet mes vis tiek jiems padedame.
Čia atsiranda vietos gudravimui, ypač šioje šalyje, kuri labai mėgsta šį žanrą. Tada sakoma: „Aš nebeturiu pinigų“, nors iš tikrųjų jų turi – dirbai šešėlyje arba sau mokėjai minimalią algą, o realiai gaudavai didesnes pajamas. Kadangi valstybė skurdą matuoja pagal pajamas, o ne pagal išlaidas, atsiranda paradoksas: padedame tiems, kurie nenusipelnė, ir pakenkiame tiems, kurie nusipelnė. Sąžiningai mokesčius mokėjęs mokytojas tokiu atveju gaus mažesnę pensiją, jei pradėsime remti gudrauodegius.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
Naujausi komentarai