Prieš porą savaičių socialliberalas Artūras Paulauskas pasiūlė steigti Nacionalinį komercinį banką (NKB), kuris padėtų kredituoti Lietuvos ūkio atsigavimą ir apribotų šalyje veikiančių komercinių bankų savivalę.

Ši idėja susilaukė ne tik palaikymo, bet ir kritikos, todėl šiuo rašiniu noriu išdėstyti savo argumentus, kodėl tokį banką steigti yra tikslinga.

Sutinku su p. Paulausku,  kad „prisidengdami krize, komerciniai bankai vis dažniau atsisako skolinti arba nustato nepagrįstai aukštas palūkanų normas, dėl to verslo įmonėms trūksta apyvartinių lėšų ir jos priverstos stabdyti veikla ir kad Vyriausybė šioje situacijoje  neturi išlikti pasyvus stebėtojas, bet  privalo imtis iniciatyvos  ir  steigti  Nacionalinį komercinį banką, kuris kredituotų  Lietuvos įmones bei gyventojus”.

Naujasis NKB reikalingas ne todėl, kad taip siūlo vienas ar kitas socialliberalų politikas, bet todėl, kad  krizės akivaizdoje Vyriausybė turi padėti savo piliečiams, jeigu privatūs bankai negali atlikti savo funkcijų pilna apimtimi. Lietuvos Vyriausybė, sekdama ES šalių senbuvių pavyzdžiu, turi ne tik gąsdinti krize, bet ir užimti aktyvią ekonomikos skatinimo poziciją, turi nebijoti skolintis ir investuoti į ūkį.

Savo laiku, Seimas ankstesnio sunkmečio metais, Vyriausybei pasiūlius, sukūrė valstybės valdomą Turto banką. Šis bankas daug nuveikė tvarkydamas jam perduotas komercinių bankų blogas paskolas ir  Finansų ministerijos perimtas skolas, išduotas iš valstybės lėšų ar su valstybės garantija. Tvarkydamas tokį blogų paskolų portfelį Turto bankas sugrąžino valstybei virš milijardo litų. Jei valdžia būtų delsusi kurti specialų valstybinį banką ir viską reguliuoti būtų palikusi rinkai, kaip tuo metu manė laisvosios rinkos šalininkai, tai šių milžiniškų lėšų būtų neatgauta.

Sunkmetyje NKB racionaliausia steigti jau veikiančio banko bazėje, pavyzdžiui pertvarkant Turto banką. Taip  būtų pigiau ir greičiau. Valstybės  valdomas Turto bankas, nuolat  ieškantis naujų funkcijų, turi ir materialinę bazę, ir kvalifikuotą personalą. Juo labiau, kad Turto bankas savo veikloje buvo numatęs galimybę kredituoti į finansinius sunkumus patekusius savo klientus. Pakeitus šio banko veiklą reguliuojantį įstatymą NKB galėtų labai greitai pradėti savo veiklą.

Spaudoje verslininkai nuolat skundžiasi, kad šiandieną mūsų komerciniai bankai verslui  ne tik mažai skolina smulkiam ir vidutiniam verslui, bet jei skolina, tai labai brangiai.

Lietuvos vidutinių ir smulkiųjų nekilnojamojo turto agentūrų asociacijos prezidentas Gediminas Bareika „Kauno dienoje“ bankininkų taip pat nemini geru žodžiu.

Jo nuomone, šie nelinkę ieškoti būdų, kaip išbristi iš susidariusios padėties, ir naudojasi galimybe nepagrįstai didinti paskolų palūkanas. Nors litas yra susietas su euru, kažkodėl litais paimtų paskolų palūkanas bankai didina kaip išmanydami. Panašu, kad Lietuvos bankas nevykdo savo politikos ir nelinkęs įsikišti į procesą. Kyla įtarimas, kad palūkanas bankai didina tarpusavyje susitarę. Kita vertus, nėra Vyriausybės politikos, kuri lieptų bankams skatinti verslą, kredituoti projektus. Jeigu dar taip tęsis pusmetį, verslas žlugs  - sako Lietuvos vidutinių ir smulkiųjų nekilnojamojo turto agentūrų asociacijos prezidentas

Kad finansinių sunkumų bankai turi ne tik Latvijoje, bet ir Lietuvoje, rodo viešoje erdvėje vykstančios diskusijos apie Bankų sistemos finansinio stabilumo įstatymo projektą, kuriame ir bus numatyti principai, kaip steigti vadinamąjį likvidumo fondą, kurį rengia Finansų ministerija. „Kauno diena“ š.m. sausio 12 d. rašė, kad gruodžio viduryje Vyriausybė prabilo ketinanti steigti Bankų veiklos stabilizacijos fondą ir tikėjosi kuo skubiau priimti reikiamą įstatymą. Iš pat pradžių šis pasiūlymas sulaukė viešo bankininkų palaikymo. Pritarta valstybės idėjai kurti fondą, iš kurio pinigų galėtų pasiskolinti likvidumo problemų turintys bankai. Tačiau prasidėjus konsultacijoms atsirado esminių prieštaravimų. Nevieningas bankų požiūris į likvidumo fondą gali atitolinti jo atsiradimą, rašo žurnalistė Jolita Skirnulytė.

Bankai negali ir dar ilgai negalės susitarti  dėl likvidumo fondo, bet ir čia Vyriausybė privalėtų imtis iniciatyvos ir tokio fondo kūrimą, jo kūrimo  koordinavimą, o vėliau ir administravimą galėtų pavesti  naujajam NKB.

Vis daugiau mūsų visuomenės narių palaiko  NKB įkūrimo reikalingumą,  manydami, kad “turinčiam pinigų žmogui neretai svarbu net ne palūkanos, o tai, kad jo indėlis būtų absoliučiai saugus“. Todėl visiškai neblogai būtų, jei piliečiams atsirastų teisė rinktis – ar komerciniai bankai gaunant sąlyginai geras palūkanas, ar už minimalias palūkanas ar be jų, bet su nuolatine garantija. Valstybei tokie bankai neturėtų brangiai kainuoti, o ir pinigų kartais nereikėtų skolintis "iš šalies", nes juos savo noru suneštų dalis Lietuvos fizinių asmenų.

Esame įsitikinę, kad  NKB akcininkas galėtų būtų LR Vyriausybė, o steigėjas – Seimas. Šio banko įstatinis kapitalas būtų suformuotas iš biudžeto, o dalį - 20-30 procentų kapitalo -  galbūt galima būtų suformuoti pardavus akcijas rinkoje. Tai ne tik leistų, neprarandant valstybės kontrolės, pritraukti papildomų lėšų, bet ir užkirstų kelią politikams per daug įtakoti NKB. Privačių investuotojų dalyvavimas NKB valdyboje ir stebėtojų taryboje būtų gera užkarda dėl nuogąstavimų, kad  kreditai bus  duodami „švogeriams“.

Lėšas kreditavimui NKB pasiskolintų. Juo labiau,  kad Premjeras ir kiti ministrai prakalbo apie skolinimąsi šimtų milijonų litų  Skandinavijos šalyse. Jei NKB nebus įsteigtas, tai milijardinės lėšos verslui gaivinti bus atiduotos į tų pačių komercinių bankų rankas ir tikėtis, kad paskolos verslui bus suteiktos su minimaliomis palūkanomis būtų naivoka. Kadangi stambiųjų komercinių bankų akcininkai pastaraisiais metais buvo įpratę, kad bankiniai pelnai kasmet beveik dvigubėdavo, todėl vargu ar ir šį kartą  susilaikys nuo pagundos gerai užsidirbti iš milijardinių lėšų verslui gaivinti perskolinimo.

Manome, kad siūlymai steigti NKB gali labai nepatikti sunkumų turintiems bankinės rinkos dalyviams ir iš jų pajamas gaunantiems įvairiems bankų „gynėjams“. Niekas iš bankų nesidžiaugs stipraus konkurento atsiradimu, kuris gali nurėžti bankininkų viršpelnius. Šiandieną daug kam patogu, kai valstybę atstovaujantis Lietuvos bankas menkai kontroliuoja bankų rinką ir visai nesidomi, kodėl veikiant lito patikimumo įstatymui ir litui tvirtai susijus su euru VILIBOR viršija dešimt procentų. NKB atėjimas į rinką galėtų praskaidrinti VILIBOR nustatymo užkulisius, o besiskolinantiems tikėtis žemesnių palūkanų.

Sunkmečio metais valstybės ekonominę politiką tiesiogiai realizuojantis NKB galėtų:
pigiau ir kryptingiau kredituoti smulkų ir vidutinį verslą;
perskolinti su minimaliomis palūkanomis tarptautinėse rinkose pasiskolintas lėšas verslui gaivinti;
valdyti numatomą sukurti bankų stabilizavimo fondą;
didėjant finansinio nestabilumo grėsmei, galėtų tapti valstybinio sektoriaus įmonių ir įstaigų lėšų laikytoju;
tapti realia alternatyva fizinių asmenų indėliams saugoti.