Teiginys, kad Klaipėdoje pastačius suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalą atpigs dujos, – mitas. Taip pat su realybe prasilenkia kalbos, kad šiuolaikiniame pasaulyje galima absoliuti energetinė nepriklausomybė. Tuo įsitikinęs JAV atstovybės ES Energetikos, aplinkosaugos ir mokslo skyriaus vadovas bei energetinio saugumo ekspertas Dale'as Eppleris.

Didžiulę patirtį turintis, Irake, Turkijoje, Argentinoje ir Rusijoje dirbęs profesionalas interviu portalui teigė, kad esminis tikslas – ne energetinė nepriklausomybė, bet šaltinių ir krypčių įvairovė. O SGD terminalas yra viena priemonių tai pasiekti ir kartu padaryti Rusijos dujų milžiną "Gazprom", arba kitaip – naująją Raudonąją armiją, sukalbamesnį. Yra ir kitų priemonių siekiant įgyvendinti energijos vartojimo efektyvumo strategiją, tačiau Lietuvos problema – trypčiojimas vietoje.

– Lietuvos energetikos sektorius priklausomas nuo "Gazprom". Kokių kitų alternatyvų turi Lietuva?

– Energetinio saugumo požiūriu geriausia galimybė yra energijos vartojimo efektyvumo strategija, kuri leistų turėti pakankamas dujų ir energijos atsargas, užtikrintų saugumo jausmą, kad bet kada, vos tik prireikus, bus galima jų įsigyti.

Energetika turi būti tvari ir ekologiška, kitaip tariant, kaip įmanoma žalesnė ir švaresnė, o energija gaunama iš komerciškai perspektyvių šaltinių. Ypač Europoje tokiomis savybėmis pasižyminti energija padeda būti konkurencingiems ir skatina ekonomikos augimą.

Žinoma, nėra energijos šaltinio, kuris pasižymėtų visais išvardytais pranašumais, todėl, kaip ir sakiau, nuolat ieškome kompromiso. Taigi, energijos vartojimo efektyvumas yra geriausias rezultatas, siekiant įgyvendinti tobulą strategiją.

Kaip suprantu, Baltijos valstybės dvigubai labiau susijusios su Rusijos energetikos rinka nei kitos ES šalys. Vadinasi, jūs turite didelę spragą, kurią galėtų užpildyti energijos vartojimo efektyvumo didinimas. Manau, kad ši alternatyva yra svarbiausia, be to, ją įgyvendinti – lengviausia.

Be atsinaujinančios energijos šaltinių, galite panaudoti ir vidaus išteklius, pavyzdžiui, biomasę, skalūnų dujas, skalūnų alyvą, pasitelkti ir kitas galimybes. Jei pastatysite atominę elektrinę, pasigaminsite nuosavos energijos. Taigi, nuo išorinių importinių šaltinių jūs pereitumėte prie savų.

– Kaip ir minėjote, Lietuva siekia sumažinti energetinę priklausomybę nuo Rusijos. Tačiau kurie veiksmai, jūsų nuomone, yra netinkami?

– Kaip ir sakiau, pasirinkimus, taigi ir veiksmus, lemia kompromisas. Lietuva turi nuspręsti, kokia yra jos nacionalinė strategija. Jeigu siekiate sumažinti priklausomybę nuo vienintelio energijos tiekėjo, įvairinkite šaltinius ir ieškokite alternatyvų. Kaip suprantu, Lietuva kartu su Baltijos valstybėmis ir Lenkija nusprendė statyti atominę elektrinę. Tačiau dabar atrodo, kad žmonės atsitraukia nuo šios minties. Reikia atsakyti į klausimą, ar atominė elektrinė tebėra jūsų strateginis tikslas, nes kol nesate tikri dėl šio plano, tol kitos galimybės negalioja.

Lietuva pasiryžo visiškai atsiskirti nuo dujų tiekimo iš Rusijos. Akivaizdu, kad toks siekis Rusijos nepralinksmino, bet tai anaiptol nestebina. Taigi, kyla klausimas, ar pavyks sumažinti dujų kainą. Juk visur kyla kompromisas: iš dalies ir toliau galite likti priklausomi, bet dujų kaina sumažėtų, arba dujos ir toliau gali kainuoti brangiau, bet tai būtų reikšminga jūsų energetinei priklausomybei. Pasirinkimas priklauso nuo politinių sprendimų.

Kadangi ir mes Briuselyje sprendžiame tas pačias problemas, negaliu sau leisti kritikuoti kitų veiksmų. Patys turite nuspręsti ir savo sprendimus įgyvendinti.

Atrodo, trypčiojimas vietoje yra dalis problemos, su kuria dabar susidūrė Baltijos regionas. Kai rinkos tokios mažos, sunku įsivaizduoti, kaip galima išgyventi tik iš vidinių išteklių. Todėl greičiausiai reikia vystyti nacionalinę politiką tam, kad ji priartėtų prie regiono, ir pasitelkti bendras regionines priemones.

– Ar galima sakyti, kad Rusija ekonomines ir energetines priemones naudoja kaip politinį ginklą, kad įgyvendintų savo tikslus?

– Žinoma. Kiek atsimenu, Rumunijos prezidentas Traianas Băsescu buvo pirmasis, kuris "Gazprom" pavadino naująja Raudonąja armija. Nors praėjo geras dešimtmetis ir vaizdas pasaulinėje energetikos rinkoje gerokai pasikeitė, "Gazprom" veiklos modelis išliko toks pats, tačiau šiandien jis nebe toks svarbus, koks buvo anksčiau.

Augančioje Azijos rinkoje "Gazprom" neturi jokio pranašumo, nebent perteklių. Kartu "Gazprom" įgyvendina naujas struktūrines investicijas Europos rinkoje, tačiau ją visi nuo Briuselio iki pat Vilniaus vadina besitraukiančia dujų rinka.

Taigi koks šiandien "Gazprom" verslo modelis? Ir toliau siekti išsireikalauti aukštą dujų kainą iš besitraukiančios rinkos. Tai nėra sėkminga strategija. Neatrodo, kad bendrovė turėtų efektyvų verslo modelį. Taigi, Rusijos dujas galima laikyti politiniu ginklu, bet ši priemonė silpnėja. Šiandien "Gazprom" Europos reikia kur kas labiau, nei Europai reikia "Gazprom".

– Kaip pasaulinė energetikos rinka atrodys ateityje ir koks joje bus Rusijos vaidmuo?

– Rusijai priklauso apie 40 proc. Europos dujų, atrodo, jos pasklidusios visur aplink, tačiau, vertinant atskiras rinkas, šis dydis nėra lemtingas.

Remiantis ekonomikos teorija, kainą nurodo prekybininkas, įvertinęs alternatyvias aplinkybes rinkoje pirkti ir parduoti. Taigi, kad dujų kainos sumažėtų, Europa susiduria su didžiuoju uždaviniu – rasti kitų šaltinių, kurių siūloma kaina būtų mažesnė. O, pavyzdžiui, SGD terminalas nėra alternatyva norint užtikrinti žemiausią kainą. Terminalas yra puiki priemonė apsirūpinti reikiamu atsargų kiekiu ir plėsti reikalingą infrastruktūrą, tačiau kainas sumažinti iki norimo lygio sudėtinga. Tik dujotiekiu atkeliaujančios dujos gali kainuoti pigiau.

Taigi, kyla klausimas, kur galima nusipirkti dujų už geresnę kainą ir sukurti konkurenciją, o kur pavyktų gauti dujų, tiekiamų vamzdynais. Galite rinktis iš Pietų koridoriaus, ieškoti galimybių Ukrainoje ir vidaus šaltinių, tačiau reikia rasti dujotiekį, jei norite, kad "Gazprom" imtų varžytis dėl kainos. Nes būtent toks yra verslo modelis, o "Gazprom" jo dar neturi.

– Vadinasi, SGD terminalas reikšmingas tik kaip siekis parodyti, kad Lietuva nori išsivaduoti iš energetinės priklausomybės?

– Kadangi Lietuva už dujas moka didžiausią kainą Europoje, SGD terminalas iš dalies padėtų ją sumažinti. Nors terminalo statyba kainuoja neįtikimai daug, ji ne tokia beprotiškai didelė, kokia yra "Gazprom" kaina. Todėl iki tam tikros ribos kainas gali pavykti sumažinti, tačiau pagrindinė SGD terminalo savybė yra tiekimo ir aprūpinimo šaltinis, todėl jis labiau susijęs su tiekimo patikimumu ir garantijomis, bet ne su žemiausia kaina.

– O kaip vertinate kitą projektą – dujotiekio jungtį tarp Lietuvos ir Lenkijos?

– Mums ši idėja patinka, nes leidžia įvairinti energijos šaltinius ir sukuria daugiau pasirinkimo galimybių. Nors dar ilgai pirksime dujas iš Rusijos, tai dar nereiškia, kad Rusija yra vienintelė vieta, kur jų galima gauti.

Ironiška, bet "North Stream" dujotiekiu tekančios dujos yra rusiškos, tačiau vos jos atkeliauja į Vokietiją, jos tampa europietiškomis, o iš ten jas galima tiekti bet kur kitur. Galiausiai tos dujos varžosi su ateinančiomis tiesiogiai iš Rusijos, bet už rusiškas dujas mokėtum vokišką kainą, kuri būtų neabejotinai mažesnė, nei pavyktų susiderėti Lietuvai su "Gazprom".

Todėl jungtis tarp Lietuvos ir Lenkijos yra gera mintis, o jei ES yra pasirengusi ją remti finansiškai, sandoris tiesiog puikus.

– Neseniai "Chevron" pranešė pasitraukianti iš Lietuvos. Kokią įtaką Lietuvai turi toks bendrovės sprendimas?

– "Chevron" pasirinkimas buvo grynai komercinis. Bendrovė norėjo žvalgyti skalūnus Lietuvoje, bet kai susipažino su sąlygomis, apskaičiavo, kiek reikės investuoti, kokią grąžą gaus mainais, ir pasvarstė, kur dar galėtų panaudoti savo pinigus, tada planų Lietuvoje atsisakė. Tačiau dabar bendrovė dirba Lenkijoje ir nesunkiai gali perkelti savo įrangą kitur.

Manau, labiausiai šiuo metu "Chevron" rūpi Ukraina. Todėl, užuot žvalgę skalūnus Lietuvoje, perkėlė savo įrangą į Ukrainą, nes ten matė geresnių galimybių. Tačiau vien tai, jog "Chevron" pasitraukė, dar nereiškia, kad neatsirastų kitas investuotojas, kuris norėtų užsidirbti iš skalūnų gavybos Lietuvoje, ir kad nėra kitų galimybių.

– Ar galime tikėtis, kad netolimoje ateityje Lietuvai pavyks išsivaduoti iš priklausomybės nuo vieno šaltinio?

– Nemanau, kad sunku įsivaizduoti tą dieną, kai Lietuva nebus taip smarkiai priklausoma nuo tiesioginio dujų tiekimo iš Rusijos. Tačiau ne veltui sakome, kad tobulybė yra gėrio priešas.

Žinoma, galima įsivaizduoti tobulą ateitį, kai Lietuva turės savo atsargų ir bus energetiškai nepriklausoma, tačiau nėra visiškos energetinės nepriklausomybės, nes rinkos šiandien yra pernelyg globalios ir viena su kita susijusios.

Tikslas, kurio galima tikėtis ir siekti, yra energetinis saugumas. Jis leidžia nebūti priklausomam nuo vieno energijos šaltinio ir apsidrausti, kad jei tiekimas dėl bet kokių priežasčių nutrūktų, tai vis tiek nepakenktų šalies ekonomikai.

Taigi, dalykas, kuriuo mes iš tiesų tvirtai tikime, yra ne energetinė nepriklausomybė, bet šaltinių ir krypčių įvairovė. Todėl svarbiausia sukurti mišrų energijos šaltinių tinklą, išnaudojant atsinaujinančius, vidaus ir kitus išteklius. Manau, kad integracija į ES energijos vidaus rinką ir regiono rinką padės Lietuvai tą saugumą pasiekti.