Islandai nesutinka anglams ir olandams grąžinti pinigų, kuriuos šie prarado bankrutavus šalies bankams. Finansų rinkos sutriko. Išsigąsta, kad taip nuo savo skolų gali pabėgti ir kitos valstybės.

Apsispręs tauta

Sausio pradžioje Islandijos prezidentas Ólafuras Ragnaras Grímssonas atmetė siūlymą grąžinti užsienio šalių gyventojams prarastas santaupas, kai bankrutavo islandų bankai. Islandų prezidento "ne" ir jo galimi padariniai šaliai iki šiol aptarinėjami užsienio spaudoje.

Praėjusių metų vasarą Islandijos parlamente priimtas įstatymas, pagal kurį Jungtinei Karalystei ir Nyderlandams iki 2023 m. turėjo būti mokamos 4 proc. Islandijos BVP dydžio kompensacijos. Iš Islandijos šios šalys nori atgauti 3,8 mlrd. eurų, arba apie pusę viso Islandijos BVP, kuris 2008-aisiais sudarė 8,9 mlrd. eurų.

Galutinį žodį dėl skolų grąžinimo specialiai tam rengiamame referendume kovo 6 d. turėtų tarti šalies gyventojai. Tačiau beveik neabejojama, kad šioms skoloms jie pasakys "ne". Ketvirtadalis iš 320 tūkst. šios šalies piliečių jau pasirašė peticiją, prieštaraujančią tokiam vyriausybės žingsniui.

Kaip pabrėžia britų savaitraštis "The Economist", taip islandai gali tapti pirmaisiais pasaulyje, kurie valstybės skolų bandytų atsikratyti demokratiniu būdu.

Prieštaringa padėtis

Islandų nenoras kompensuoti prarastas lėšas Jungtinei Karalystei ir Nyderlandams yra suprantamas. Dėl to kaltinami neatsakingai veikę komerciniai Islandijos bankai, kurie už šalies ribų siūlė patrauklias ir lengvai prieinamas paslaugas.

Didžiausios palūkanos rinkoje ir internetu tvarkomos sąskaitos į Islandijos bankus per trumpą laiką pritraukė apie 400 tūkst. užsieniečių. Tad užsienio klientų Islandijos bankai turėjo daugiau, negu šalyje buvo gyventojų.

Bėda ta, kad komercinių bankų įsipareigojimai galop tapo keleriopai didesni negu visos Islandijos BVP (2008 m. pabaigoje jų įsipareigojimai siekė apie 55 mlrd. eurų). Bankams žlugus, iki tol Islandijoje galiojęs indėlių kompensavimo mechanizmas pasirodė per menkas ir galėjo leisti įvykdyti tik mažą dalį visų įsipareigojimų.

Tai įplieskė Islandijos ir kitų šalių vyriausybių ginčus dėl to, kas turėjo prisiimti atsakomybę už dingusius pinigus. Britų ir olandų vyriausybės savo piliečiams jau kompensavo Islandijos bankuose prarastus indėlius, o dabar siekia atgauti šiuos pinigus iš Islandijos vyriausybės.

Palaikančių islandų poziciją yra ir užsienyje. Pavyzdžiui, dienraštis "Financial Times" rašo, kad nesutikdami kompensuoti prarastų britų ir olandų indėlių, jie elgiasi teisingai. Esą tam nėra nei teisinio, nei moralinio pagrindo, nes šalies gyventojai negali būti atsakingi už komercinių bankų veiklą.

Pavyzdys užkrečia?

Islandų nenoras padengti šalies bankų įsipareigojimus gali turėti padarinių. Britai ir olandai jau pagrasino, kad blokuos šalies bandymą prisijungti prie ES. Galima neabejoti, kad viena mažiausių Europos valstybių nesugebės pasipriešinti dviem įtakingoms Bendrijos narėms, tad Islandijos siekis rasti prieglobstį ES nuo finansinių negandų gali būti atidėtas neribotam laikui.

Be to, savo nuomonę dėl tokio Islandijos žingsnio išreiškė ir tarptautinės reitingų agentūros: "Fitch" šalies obligacijoms skyrė spekuliacinius reitingus, nerekomenduojančius jų pirkti, o "Standards & Poor's" pareiškė, kad šalies kredito rizika gali gerokai išaugti.

Kaip naujienų agentūrai "Bloomberg" teigė "Standards & Poor's" atstovas, pastarieji Islandijos valdžios sprendimai parodė, kad jos veiksmus nuspėti sunkiau, negu manyta iki šiol, ir kad kai kurie politiniai procesai pasirodė esantys gerokai sudėtingesni. Tai reiškia, kad investuotojai į šią valstybę žvelgia gerokai atsargiau, o artimiausioje ateityje skolintis Islandijos vyriausybei bus labai sunku ir tai kainuos labai brangiai.

Be to, tai gali dar labiau padidinti įtampą šios šalies vyriausybėje. Koalicinėje Islandijos vyriausybėje jau pasigirdo raginimų ne tik nepaisyti britų ir olandų reikalavimo, tačiau atsisakyti Tarptautinio valiutos fondo paslaugų ir jo priežiūros.

Tačiau svarbiausia tai, kad Islandijos pavyzdys netaptų užkrečiamas. Iki šiol lengva ranka valstybės skolas nubraukdavo diktatoriai. Nenuostabu, kad jiems ir skolinti mažai kas sutikdavo. Demokratinėms valstybėms toks elgesys iki šiol buvo nebūdingas.