Apie galvijus net negalvojo
Diplomuotą ekonomistę R. Babikienę į kaimą atvedė susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės. Gražioje Dzūkijos vietoje, prie Snaigyno ežero (Veisiejų sav.), ji buvo apsilankiusi tik poilsiaudama, todėl ieškant, kur įsikurti, akys krypo būtent į šias apylinkes. Įsigijo žemės, ėmė čia kurtis. Netrukus Rasa pati save vėl nustebino – įsigijo bandą gražuolių hailendų.
„Galvijų pirkti važiavome į Daniją. Tiesa, nelabai aš jų ir norėjau, bet važiavo draugai, kurie irgi neseniai buvo persikėlę iš Vilniaus ir apsigyvenę netoliese. Ten mums pasiūlė angusus, bet pamačiusi išsigandau ir iš karto atsisakiau – ką aš darysiu su tokiais stambiais galvijais (angusų bulių svoris gali siekti 1 tūkst. kg, o aukštis 157 cm – red. past.), – pasakoja ūkininkė. – Tada pasiūlė hailendus, jie man iš karto patiko, nes buvo be galo gražūs ir nedideli.“ Sprendimą lėmė ir tai, kad vienas iš hailendų jau buvo pelnęs parodos medalį. „Kažkodėl man tai padarė įspūdį. Galbūt todėl, kad pati turėjau ir dabar turiu šunų – japonų akitų – veislyną, žinojau, kad medalis yra labai didelis gyvūno įvertinimas“, – atvirauja Rasa. Matyt, tas medalis ir pastūmėjo būtent į veislininkystę.
R. Babikienė nusipirko visą hailendų bandą. Taip ir atsirado R. Babikienės mėsinių galvijų ūkis, vėliau tapęs veislininkystės ūkiu. Ilgą laiką 20–30 ha plote ganydavosi net apie 120 galvijų, bet šiuo metu likę tik dešimt. Tačiau, pasak ūkininkės, bandą žadama didinti, ketinama vėl užsiimti veisimu. Moteris gali didžiuotis, kad per daugiau kaip dešimtmetį ji hailendais Lietuvoje aprūpino visus, norinčius auginti šiuos mėsinius galvijus. Tiesa, mėsos iš jų gal kiek mažiau nei iš kitų veislių, tačiau ji itin kokybiška ir sveika. Tikras delikatesas.
Visi turi vardus
Kai kalba pasisuka apie gyvulius, Rasai iš karto pagerėja nuotaika. Turbūt net pati nepastebi, kaip linksmai ima kalbėti ir juoktis, net kvatotis iš jų išdaigų. Žinoma, pirmiausia pasakoja apie hailendus. Tada Danijoje, kai įvyko pirmoji jos pažintis su šiais galvijais, ji net prisiliesti prie jų bijojo. Tačiau padrąsino danas: prieik, glostyk, nebijok, imk šukas ir šukuok. Taip ir prasidėjo draugystė, kuri tęsiasi jau antrą dešimtmetį. „Mano šeima“, – sako ūkininkė, kurios visi galvijai turi vardus. Net ir jų kilmės dokumentuose vardai įrašyti, nors tai ir nebūtina. „Melda, Gerda, Fergus, Angela, Bela, Dona, Aronas, Briusas, Bosas“, – vardija Rasa. Tiesa, kai kurių jau nėra, tačiau vardai atmintyje išlikę. Dauguma yra buvusių jautukų vaikai. Pavyzdžiui, iš prigimties aršesnio už kitus Dankano, kadaise parsivežto iš Škotijos. Pats pirmasis, kurį parsivežė iš Danijos, – juodos spalvos Klifas.
Mėgaujasi žiema
Hailendams patinka žiema, jie nebijo šalčio ir gyvena praktiškai lauke, nameliuose su stogu ir dviem sienomis – iš vakarinės ir šiaurinės pusės. Čia jiems sočiai pamesta šieno, ant kurio minkštai ir patogiai guli. Įrengtos šildomos girdyklos. „Žiema – hailendų metas, – patvirtina veislininkystės ūkio šeimininkė. – Tačiau šiemet buvo pirmoji žiema, kai jiems, matyt, jau buvo šiek tiek šaltoka. Per pačius šalčius pavakary nunešiau šilto maisto, tačiau jie, įsikuitę į šieną, net nepriėjo, nesusidomėjo. Tai buvo pirmas kartas, kai galvijai nereagavo į maistą.“
Hailendai labai ramūs, jie noriai vaikšto ant sniego. Šeimininkę kartais patys kviečiasi, prašo duonos, pažįsta jos automobilį. Vos pamato ją atvažiuojant, laukia. Liūdi, mūkia, jeigu pravažiuoja nesustojusi. Pašaukti atbėga, ypač jeigu šeimininkė pasako, kad šukuos. Šukavimas jiems labai patinka, ateina ir nuleidę galvas stovi.
Pagrindinis šių galvijų pašaras – šienas. „Tai pats geriausias maistas. Vasarą – žolė, – aiškina hailendų šeimininkė. – Šieną perku iš aplinkinių ūkininkų, vertinu iš labiau laukinių pievų, kur daug visokių maistinių, vaistinių žolių. Gyvuliai tada sveiki, o ir užsigrūdinę, nes visada yra lauke. Tvarte jie galėtų būti, bet atsirastų ligų grėsmė, užsikrėstų vienas nuo kito.“
Netoli namų
Hailendų nameliai yra visai netoli šeimininkės namų. „Aš juos iš tolo matau, – pasakoja Rasa. – Ganyklose reikalinga tvora, kad nenuklystų kur nors į miškus.“ Be to, tveriama nuo laukinių gyvūnų, kartais į vielines tvoras įsipainioja ir jas išlaužia stirnos. Kartais galvijais, ypač jaunikliais, susidomi vilkai. Hailendai turi didelius smailius ragus, jie apsigina, tačiau vilkai juos galėtų tiesiog išblaškyti, nuginti tolyn, jeigu nebūtų elektrinio piemens.
Hailendai sėslūs: patys, negenami, toli neitų. „Jie grįžtų namo, nes ko jiems išeiti, čia geros sąlygos, čia gauna maisto, – juokiasi ūkininkė. – Va, ir varnos jau prašo maisto, reikės nešti. Maitinu visus. Ateina žvejai, sako, tu ir žuvis galėtum pamaitinti. Sakau: man dar žuvų trūksta!“
Kieme – gausybė paukščių. Ūkio šeimininkė prisimena, kad tik pradėjus čia gyventi, paukščių buvo kur kas mažiau. Tačiau pradėjus pjauti žolę, vis daugiau jų ėmė tūpti ir kapstyti žemę po nupjauta žole. „Kai atėjome čia gyventi, ši vieta buvo neprižiūrėta, žolė daug metų nepjauta, – pasakoja Rasa. – Buvo labai daug erkių. Ėmėme prižiūrėti, nuolat pjauti žolę. Gyvuliams naudojome lašelius nuo erkių, nors šie gyvūnai nuo jų neužsikrečia. Matyt, visas kompleksas priemonių išnaikino erkes, tad dabar jų būna labai retai.“
Kieme – daug gyvybės
Ūkyje gyvena ne tik hailendai. Čia pat ganosi trys arkliai, kuriais daugiausia užsiima šeimininkės dukra. Beje, jai, Vilniaus dailės akademijos absolventei, mamos ūkis irgi prie širdies. Visi Rasos vaikai mamai padeda, tačiau labiausiai čia patinka dukrai. Su kai kuriais žirgais net dalyvauja varžybose. Mėgsta fotografuoti, mėgsta grožį, todėl kartu su mama ir močiute planuoja, kaip išgražinti namų aplinką.
Rasa neatsisako ir japonų akitų šunų veislyno. Ūkyje anksčiau laikė ir apie 20 vištų. Ypatingų, kuoduotų, nes Rasos ūkyje viskas turi būti gražu. „Dar noriu labai gražių aviukų, kad būtų dar daugiau grožio“, – planais dalijasi R. Babikienė.
Kodėl dabar nelaiko vištų? „Įsiveisė barsukas, toks tarsi invazinis, labai didelis, vaikydavo vištas, pjaudavo, kiaušinius vogdavo. Vištos buvo aptvertos, tačiau barsukas – ne lapė, jis moka perlipti tvorą. Įlipa, papjauna vištą ir išsineša. Vištas teko atiduoti kaimynams, dabar iš jų kiaušinius perkame, – pasakoja buvusi miestietė. – Barsukas taip ir liko, vaikšto sau po kiemą, niekas net dėmesio į jį jau nekreipia.“
Aplinką kuria pati
Kartu gyvenančiai Rasos mamai jau 76-eri, tačiau ji tokia energinga kaip ir dukra. Jos darbų zona – daržai, ravėjimas. Daržuose ir šiltnamiuose pilna visko – agurkų, pomidorų, morkų... Apsirūpina viskuo, daržovių užtenka ir svečiams, kurie dažnai nuomoja Rasos pirtelę, pamaitinti. Planuose – ir edukaciniai užsiėmimai ūkyje. Svečius vaišinti žada dar išradingiau, tačiau, kaip sako pati, teks eiti į kulinarijos kursus, nes nemoka išvirti Benedikto kiaušinių...
Aplinką, gėlynus tvarko pati ūkio šeimininkė. Labai patinka hortenzijos, rožės, jų sodinukų parsiveža iš Prancūzijos, Anglijos.
Apie dešimt metų augina šilauoges. Kai tik pradėjo gyventi naujuose namuose, Rasa buvo sumaniusi vietoj seno vaismedžių sodo įveisti naują, tačiau, ištyrus dirvožemį, paaiškėjo, kad žemė čia tam nepalanki, daug smėlio, žvyro. Labiau tinkanti gyvulininkystei, tad tai irgi padėjo apsispręsti dėl galvijų įsigijimo. Vis dėlto kieme yra ir obelų, trešnių, tačiau ji neatsisako minties vaismedžių sodą įveisti kiek kitoje vietoje, kur gruntas tinkamesnis. Jos darbo vaisių kartais ragauja po kiemą vaikštantys arkliai – jie labai mėgsta obelis ir rožių žiedus. „Tik pražysta rožė, žiūrėk, jau nuėdė, – juokiasi Rasa. – Jiems taip skanu, o aš veju juos. Puoselėju, laukiu naujų žiedų, o žiūrėk – jau nėra to grožio.“
Kai ateina laikas tvarkyti netoliese esantį miškelį, juokiasi pašnekovė, padeda hailendai: „Paleidžiu į miškelį ir išgeni, paretina, sutvarko.“
Sėda ir prie traktoriaus vairo
R. Babikienė prisipažįsta, kad moteriai vienai ūkininkauti sunku. Rūpesčių daug, juk tenka remontuoti ir hailendų namelius, ir tvoras, rūpintis be galo daug dalykų, tačiau moteris nestokoja entuziazmo. „Kartais, kai ateina sąskaita už elektrą 1 100 eurų, motyvacija sumažėja, tačiau tik laikinai, – nepasiduoda ūkio šeimininkė. – Žinoma, sunkoka, tačiau reikia ne verkšlenti, o eiti tolyn. Dar ir valstybė truputį padeda. Išgyvensime.“
Pati Rasa vairuoja ir traktorių. Su juo atsiveža pašarus, atlieka kitus darbus. Kai atvažiuoja prie galvijų namelių, buliukai, ypač paaugę, mėgsta pasigalynėti su technika, pavartyti šieną. Jie nebijo traktoriaus, nes jame mato šeimininkę. Kartais ji traktoriumi galvijus lengvai pastumia nuo šieno. „Jie nesupranta, kad taip daro traktorius, jie mato mane ir galvoja, kad aš tokia stipri, – juokiasi ūkininkė. – Sakau, dar nesupratai, kas čia valdžia? Galvą nuleidžia ir pasibaigia ginčai.“ Pasak moters, hailendai galvas nuleidžia ne tik iš nuolankumo – jie labai gerai žino, kad turi pavojingus ragus, todėl saugosi, kad nesužeistų.
Mažas traktoriukas Rasai labai padeda ir žiemą, ypač šiemet, kai daug sniego. Klausiame, ar nevargina ilgi užpustyti keliukai iki pagrindinių kelių. „Kai moki valdyti traktorių, problemų tikrai nėra, – tikina Rasa. – Išsivarai į kiemą ir visą sniegą nuvalai. Man tai ne problema.“
Rasa Babikienė: kartais, kai ateina sąskaita už elektrą 1 100 eurų, motyvacija sumažėja, bet tik laikinai. Žinoma, sunkoka, tačiau reikia ne verkšlenti, o eiti tolyn.
Draugė vadina Šiva
Mums taip pat kilo klausimas – kiek moteriai rankų reikia turėti, kad galėtum viena, su nedidele kitų pagalba, atlikti tiek darbų, išlaikyti tokį didelį ūkį ir namus? „Draugė man kartais sako, kad aš kaip Šiva – su aštuoniomis rankomis, – juokiasi pati Rasa. – Tačiau kartais sudraudžia – ar tu kartais gali ramiai pasėdėti?“
Tačiau ji negali. Ramybė čia yra retas reiškinys. Kartais, prašydami maisto, hailendai užbaubia. Juos išgirdę, pritaria šunys. Arba atvirkščiai. Kuo nors nepatenkinti užkaukia šunys, o jiems pritaria jautukai. Tada Rasa lekia pas vienus ir pas kitus – kuriems čia ko trūksta.
Nusėdėti Rasa negali ir dėl vis naujai kuriamų planų. Pavyzdžiui, dabar svajoja ne tik įveisti naują sodą, bet ir užsiimti kaimo turizmu, edukacijomis. „Juk žmonės kartais nori atvažiuoti su vaikais į kaimą, paglostyti gyvuliuką, – kalba moteris. – Todėl ir reikia gražinti teritoriją, apsodinti medeliais, gėlėmis. Įsigijau ir vynuogių, nes galvojau, kad čia joms labai tinkamas klimatas. Šiame krašte daug šilčiau negu, pavyzdžiui, Vilniuje. Pavasarį pamatysime, kurios veislės bus atspariausios ir atlaikys šaltą žiemą.“
Nė akimirkos nesigailėjo
Kai Rasa priėmė gyvenimą aukštyn kojomis apvertusį sprendimą iš Vilniaus keltis į kaimą, kartais atrodė, kad bus per sunku. „Vienai moteriai sunku prie ūkio, – pripažįsta Rasa. – Tačiau čia daug erdvės, mažai žmonių, ramybė, aplink pilna gėlių, visada grynas oras, sveikas maistas. Po dienos darbų pavargsti, nueini į ežerą išsimaudyti ir jėgos grįžta.“ Ar ežeras pasitarnauja ir hailendų bandai, ar įsibrenda atsigerti? Ne, jautukams ežeras neprieinamas. Nebent, sako ūkininkė, tvarko pakrantę, tuomet leidžia ir jiems pasimėgauti vandeniu. Jie norėtų maudytis, gerai plaukia, tačiau kaip juos paskui sugaudyti, kai nuplauks kur nors gilyn?
Būdama vilniete Rasa niekada negalvojo apie tokias gyvenimo permainas. „Dažniausiai poilsiui rinkdavausi pajūrį, Neringą, – prisimena jau daug metų Dzūkijoje gyvenanti moteris. – Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad galiu gyventi kaime. Tačiau, kaip sakoma, nespjauk...“
Ji čia pritapo, sukūrė savo svajonių ūkį, pati jį išpuoselėjo, juk, kaip sako, hailendai buvo visai nauja ir mažai žinoma veislė, apie kurią net veterinarijos gydytojai mažai žinojo. Tačiau daug ką išmoko pati. Prie jos raguočių jau priprato ir kaimynai. Rasa sako, kad nė akimirką, net ir sunkesnę, nesigaili apsigyvenusi kaime.
Ištverminga veislė
Hailendai (aukštumų galvijai) – tai sena gauruotų škotų galvijų veislė su ilgais, nukreiptais į šoną ir aukštyn ragais. Ypač sudėtingos gyvenimo sąlygos skatino natūralią atranką ir leido išlikti tik stipriausioms ir labiausiai prisitaikiusioms galvijų veislėms. Iš pradžių buvo dvi skirtingos rūšys: šiek tiek mažesni ir dažniausiai juodi Kyole veislės galvijai, kilę iš salų, esančių vakarinėje Škotijos pakrantėje; antroji rūšis – tai didesni, rusvos spalvos gyvuliai, kilę iš atokių aukštumų Šiaurės ir Šiaurės Vakarų Škotijoje. Šiandien iš šių dviejų atmainų kilusi veislė yra vadinama hailendų veisle. Hailendai puikiai prisitaiko prie okeaninio kraštovaizdžio ir uolėtų gimtosios salos aukštumų. Šiai veislei tinka net skurdžios ganyklos, nuniokotos savaitėmis trunkančių jūros audrų. Hailendai gali saugiai ganytis tiek pelkėtose vietovėse, tiek kalvotose teritorijose, perbristi upes ir netgi apsiveršiuoti sniege. Dabartiniai aukštumų galvijai pasižymi plačia spalvų įvairove. Žinoma kaip ištvermingų, ilgaamžių, vėlai bręstančių, gerai prisitaikiusių prie uolėtų Škotijos aukštumų, nereiklių galvijų, ėdančių augalus, kurių atsisako kiti galvijai, veislė.
Hailendų mėsa kiek liesesnė negu daugumos mėsinių galvijų. Ji vertinama dėl mažo cholesterolio kiekio. Dėl kailio veislė labai tinka šaltam šiauriniam klimatui, galima laikyti ištisus metus lauke, jų tankus ilgas kailis saugo nuo vėjo ir lietaus. Hailendai labai ramaus temperamento, rašoma Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos informacijoje.
Naujausi komentarai