Gražus kraštovaizdis kainuoja milijonus

Gražus kraštovaizdis kainuoja milijonus

Kuršių nerijos nacionaliniam parkui biudžetas atseikėja per mažai

Piniginė plonoka...

Visiems dideliems darbams reikia daug pinigų. Kokie šaltiniai padeda Kuršių nerijos nacionaliniam parkui išgyventi, kurti, planuoti?

Jo šeimininkai yra suskaičiavę, kad, norint be priekaištų tvarkyti, prižiūrėti, saugoti šiandien UNESCO pasaulio paveldą, reikėtų iki keturių milijonų litų kasmet. Tiek, deja, biudžeto lėšų negaunama.

– Suplanuojame, ką galime patys padaryti, - sakė Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) direktoriaus pavaduotojas gamtos ir kultūros paveldui Albertas Kvietkus. - Patys papildome “parko krepšelį”, kuriam per metus valstybė su visais fondais ir programomis skiria 2-2,5 milijono litų.

Miškininkai kasmet tvarkydami parką, o kartais tai daro ir priversti praūžusių didelių audrų (Anatolijus, Ervinas), paruošia medienos, tinkamos lentoms, kurias panaudoja miško takams ir laiptams įrengti. Dalis medienos, kaip popiermedis, parduodama. Platina savo bukletus, lankstinukus, knygutes apie nacionalinį parką. Turi Smiltynėje muziejų, Lankytojų centrą, kuris aptarnauja ekskursijas. Surenka apie dešimtį tūkstančių litų. Mažai, žinoma. Bet vis dėlto tai irgi į Nacionalinio parko kišenę kaip specialiosios lėšos.

Tik trys inspektoriai

Jau treti metai tęsiasi Kuršių nerijos kopų būklės stebėjimai, be kurių negalima tiksliai ir civilizuotai įvertinti vykstančių kraštovaizdžio procesų. Svarbu laiku pamatyti, kur ir kaip keliauja smėlis, veikia vėjai, kokią įtaką nerijai daro žmonių srautai (joje per metus pabuvoja apie du milijonus lankytojų), pravažiuojančios mašinos (apie pusę milijono kasmet). Tik kraštovaizdžio saugotojai tiksliai gali įvertinti, kokią žalą gamtai padaro kopų ir miškų “turistai”, bandantys su transporto priemonėmis pasiekti net jūrą ar Kuršmares, statantys palapines, kur nori, kuriantys laužus.

Kovoti su įžūliais pažeidėjais nacionalinio parko direkcijai ir lėšų, ir galimybių nepakanka. Argi tokią didelę teritoriją gali apžvelgti du parko direkcijos ir vienas Neringos aplinkos apsaugos agentūros inspektoriai (vasarą kasdien nerijoje apsilanko iki 10 tūkstančių turistų)? Sena, gendanti mašina daug naudos parko direkcijai nesuteikia ir garbės nedaro. Labai padėtų parkui greitaeigis kateris, kuriuo visą parą būtų galima žvalgyti marių pakrantę.

Užlygindami žmonių daromą žalą gamtovaizdžiui, nerijos šeimininkai vis dėlto stengiasi sudaryti visiems kuo palankesnes sąlygas lankytis, pažinti ir grožėtis šia nuostabia Lietuvos vietove.

Sukursi projektą - uždirbsi

Dalyvaujama tarptautiniuose projektuose. Juos ruošia darbuotojai patys, aukodami savo laisvalaikį, poilsio dienas. “Samdyti žmonių iš šalies neturime lėšų, savuosius už tuos darbus daugiausia paskatiname tik geru žodžiu”, - sakė A. Kvietkus.

- Jau ne pirmą kartą naudojamės PHARE programos subsidija, paruošę ir laimėję projektą “Kuršių nerijos nacionalinio parko lankytojų, ekologinio ugdymo, tradicinių amatų centro kūrimas”.

Dar anksčiau išsiuntę argumentuotą dokumentaciją UNESCO pasaulio paveldo centrui, sulaukėme finansinės paramos dėl Anatolijaus uragano padarinių likvidavimo nerijos kraštovaizdžiui, kultūros paveldo paminkliniam pastatui Nidoje restauruoti. Žadame jį atiduoti lankytojams jau šių metų birželį, - pasidžiaugė direktoriaus pavaduotojas.

Parko direkcijos miškininkystės skyrius su vedėja Jolanta Lygutaite paruošė ir išsiuntė projektą “KNNP gaisrų paveiktų miško plotų išvalymas ir sutvarkymas”. Sėkmės atveju gali sulaukti 50 tūkstančių litų subsidijos.

KNNP kartu su kolegomis iš Pajūrio regioninio parko bei Vilniaus universiteto Ekologijos instituto paruošė ir išsiuntė į Europos Sąjungos komisiją Briuselyje projektą, kuriame akcentuojama teritorijų tvarkymas ir apsauga Lietuvos pajūryje. Jau žinoma, kad dokumentacija nagrinėjama. Atsakymas bus atsiųstas vasarą.

- “Įkišome savo nosį” į tarptautinį projektą, kurį finansuoja ne PHARE programa, o “BSR intereg III B” (Baltijos jūros regionas). Jame mūsų parkas yra vienas iš partnerių tarp šalių, esančių Baltijos jūros baseine. Projekto įgyvendinimas tęsis trejus metus. Jei gausime lėšų, įrengsime gamtos taką Smiltynėje, subsidijas panaudosime tobulinti visą parko ekologinio švietimo sistemą, - tikisi A. Kvietkus.

Dalyvaujama tarptautiniame projekte, kuriame 17 partnerių (vadovauja Suomija). Laimėtos lėšos (irgi iš “BSR intereg III B”) būtų nukreiptos stiprinti pakrančių teritorijas, bendradarbiavimą, leisti leidinius, spręsti šias problemas.

Statyti – su protu

- Mūsų parko Lankytojų centras, kurio vedėja Lina Dikšaitė, kartu su vokiečiais, baigia ruošti studiją kaip šiuolaikiškai rekonstruoti turimus pastatus Smiltynėje ir juos panaudoti. Dirbame, stengiamės, bet nerimauti verčia tai, kad vis dažniau pasigirsta pasiūlymų Kuršių nerijoje daugiau statyti, plėsti tam būtiną infrastruktūrą. Kokia po tokių procesų liktų nerijos gamta, nesunku įsivaizduoti. Viena aišku, kad tuomet ji jau nebebūtų verta tiek valstybinės globos, tiek UNESCO pasaulio paveldo vardo. Lietuva nebetektų savo nuostabaus, vienintelio gamtos grožio kampelio, - komentavo padėtį A. Kvietkus.

Tikrieji nerijos saugotojai neprieštarauja, kad jos lankytojams, poilsiautojams ir gyventojams būtų gerinamos buitinės, kultūrinės sąlygos. Jos viliotų žmones ir žiemą atostogauti, ilsėtis. Reikia restauruoti pastatus, taip sutvarkyti esančius poilsio namus, vilas, kitus statinius, kad juose visi buitiniai, sanitariniai, kultūriniai patogumai atitiktų aukštos klasės poilsio namus ir viešbučius. Žodžiu, investuoti lėšas į gerus ir reikšmingus pokyčius, o ne planuoti ir vykdyti naujas statybas, ruošti joms vietas kertant mišką, žalojant gamtovaizdį.