Pasidalijo patirtimi

SDG („Saugus darbo garantas“) įmonė veiklą pradėjo kaip konsultacijų, darbuotojų saugos ir kitų mokymų kompanija, o ilgainiui išaugo į įmonių grupę. Ji teigia, kad siekia vykdyti ES nustatytą žaliąjį kursą, investuoja į ekologiškas technologijas, įsigyja vis daugiau elektromobilių. Dėl šios priežasties atsirado poreikis pasididinti vartojamos elektros energijos galią, įsirengti papildomų elektromobilių įkrovimo stotelių.

SDG grupė su prašymu dėl elektros galios didinimo Kaune esančiame objekte į ESO kreipėsi 2021 m. rugsėjo 14 d. Kaip pasakoja daugiau kaip 300 darbuotojų vienijančios SDG grupės finansų direktorė Žydra Visockienė, ESO apskaičiavo, kad galios didinimo, prijungimo prie elektros tinklo ir kt. kainuos apie 22 tūkst. eurų, o SDG grupei per dešimt kalendorinių dienų reikia sumokėti 50 proc. sumos dydžio avansą. ESO darbus atlikti įsipareigojo per 120 kalendorinių dienų.

Pasak Ž. Visockienės, įmonių grupei toks avansas nemažas, juolab kad sumokėti sumą reikėjo greitai, o galutinis rezultatas buvo numatytas po kone keturių mėnesių. „Suprantame, kad mes, kaip verslas, turime sumokėti avansą, kaip garantiją už paslaugas, kurios bus atliktos. Tačiau, mūsų vertinimu, reikėtų lygiavertiškumo principais paremtų protingų sąlygų, todėl pasiūlėme mokėjimo sąlygų keitimą: sumokame 30 proc. visos apskaičiuotos paslaugų sumos per dešimt kalendorinių dienų, paskui dar 30 proc. visos sumos per penkias kalendorines dienas po mažo gabarito modulinės tranzitinės transformatorinės įrengimo, o likusi suma bus apmokėta per penkias kalendorines dienas po visiško paslaugos atlikimo ir pridėtinės vertės mokesčio (PVM) sąskaitos faktūros išrašymo“, – dėsto SDG grupės finansų direktorė. Jos teigimu, ESO nenorėjo leistis į kompromisus.

Vartotojų ir gamintojų elektros įrenginių prijungimo prie tinklų paslaugų įmokų nustatymo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja Elektros energijos gamintojų ir vartotojų elektros įrenginių prijungimo prie elektros tinklų tvarkos aprašas. Vartotojams, gamintojams ar asmenims, pageidaujantiems prijungti energijos kaupimo įrenginius prie ESO tinklų, mokėjimo ir avanso nuostatos nustatytos minimo aprašo 47.1–47.3 punktuose. Jais remiantis, mokėjimo tvarka ir dydis priklauso nuo apskaičiuotos prijungimo prie elektros energijos tinklo kainos dydžio. Vis dėlto Ž. Visockienė teigia, kad kartu su kolegomis minimame apraše rado 48 punktą, kuris vis dėlto esą leidžia šalims susitarti dėl kitokios apmokėjimo tvarkos.

„Tačiau mes iš ESO dėl šito klausimo nesulaukėme jokios reakcijos, galiausiai palikome šitą reikalą ir susimokėjome apskaičiuotą daugiau kaip 11 tūkst. eurų avansą, kaip ir buvo prašoma“, – sako grupės finansų direktorė.

Neturi jokios teisės?

Galios didinimo ir prijungimo prie tinklo darbai užtruko gerokai ilgiau nei 120 kalendorinių dienų, dėl to, natūralu, teko keisti ir galutinės paslaugos teikimo sąmatos dydį. „Mes norėjome transformatorinės pastotės vienoje vietoje, bet ESO mums pasiūlė kitą vietą, o argumentai buvo – dėl kaimynų, tačiau tų argumentų mes nežinome, gal kaimynai nesutiko. Tada pasiūlėme dar kitą vietą ir po tokio ilgo bendravimo įvyko projektavimas, 2023 m. balandį atsirado ta stotis“, – pasakoja SDG Inžinerijos departamento direktorius Gintaras Marcinonis.

Jis priduria, kad įmonė, nenorėdama, kad vėliau iškiltų kokių nors projekto derinimo problemų, iš karto pasirinko visus projektavimo darbus patikėti būtent ESO.

„Realiai yra taip, kad ESO pastotę, be PVM, įvertino apie 20,5 tūkst. eurų ir jie ją įsitraukė į savo ilgalaikį turtą. Kaip suprantate, visi elektros energijos kaštai, ilgalaikio turto nusidėvėjimas visą laiką yra įskaičiuojami. Jie tai įsiskaičiuoja ir gali didinti elektros tarifą“, – teigia Ž. Visockienė.

„Kitas aspektas, mes sumokėjome daugiau kaip 12 tūkst. eurų (jau įvertinus darbų sąmatos perskaičiavimą), pasididinome elektros kainą, ir mokame elektros vartojimo, galios mokestį. Turėjome 100 kW galią, mokėjome 300 eurų, po 3 eurus už 1 kW. Dabar turime 410 kW, per mėnesį mokame 1 230 eurų. Per metus mums kaina padidėja daugiau kaip 11 tūkst. eurų. Tai praktiškai reiškia, kad ESO sumokame pusę kainos už elektros energijos vartojimo galios didinimą, kitą pusę visos kainos mes jiems vėl praktiškai padengiame, ir tai jiems eina į pelną, o tuos 20 tūkst., kuriais įvertinta pastotė, jie deda į savo ilgalaikį turtą ir didina savo elektros energijos pardavimo vertę“, – taip situaciją mato SDG grupės finansų direktorė.

„Mūsų nuomone, ESO turėtų patys savo lėšomis tą daryti, tuo labiau kad pastotės eina į jų ilgalaikį turtą, kuris didina ir fiziniams asmenims, vartotojams kainą, ne tik juridiniams, – sako Ž. Visockienė. – Visas verslas su tuo susiduria, tai yra sudėtinga.“

Kaip aiškina SDG grupės Inžinerijos departamento direktorius, transformatorinėje pastotėje, kuri yra įmonės teritorijoje, įrengtas didesnis, nei prašytas, 410 kW rezervas. „Vadinasi, jie turi galimybę prijungti kitus vartotojus. Mes į ją neturime jokios nuosavybės teisės, galime tik dureles atsidaryti ir į skaitliukus pasižiūrėti. Jie turi teisę prijungti iš savo įrenginio, pavyzdžiui, kaimynus“, – sako G. Marcinonis.

„Nuo stotelės per savo teritoriją elektros kabelius vedėmės patys, vėliau mūsų rangovas pateikė atitinkamą dokumentą ESO, kad viskas atlikta taip, kaip reikia“, – priduria jis.

Kaina: pasak dr. V. Radziukyno, tokio masto kaip ESO įmonei praradus efektyvumą, tikėtina, už tai papildomai per tarifų mokestį sumokės galutinis vartotojas. / LPK nuotr.

Skirtingais tempais

SDG grupės prezidento Eduardo Jaso vertinimu, ši situacija iš esmės yra labai panaši į Arvydo Paukščio ir „Teltonikos“ atvejį, tik, žinoma, ši skandalu dėl biurokratinės mašinos tapusi istorija yra didesnio masto. „Tačiau principas tas pats: tau gamyklai reikia elektros – tu ir pasidaryk. Grubiai kalbu, bet pasistatyk savo elektrinę, skirstyklą. Reikia kabelį atsivesti? Ūkininkų žemė? Susiderink su tais ūkininkais. Tu mums mokėsi galios mokestį, nors esi pats viską padaręs. Pas mus šita situacija yra mažesnės apimties, bet esmė ta pati“, – sako E. Jasas.

„Visos įmonės, kurios daro tokią plėtrą, su tuo susiduria. Jeigu neturi galios, reikiamos infrastruktūros, juos priverčia pasistatyti transformatorines, perima į savo balansą, skaičiuoja amortizaciją, o kadangi amortizacija mažina pelną, dar sako, kad ESO nepelningai dirba, todėl reikia kainą pakelti“, – dėsto grupės prezidentas.

„Mes esame nedideli, neturime labai daug pinigų, sukandome dantis, ir viskas. A. Paukštys nesukando, nes ten kalba eina apie 0,5 mlrd. eurų vertės visą tinklą“, – sako jis.

SDG grupė plečia savo tinklą visoje Lietuvoje, šiuo metu Šiauliuose stato biurą ir, E. Jaso teigimu, visur susiduria su tuo pačiu: „Mokame avansus, nors projekto dar nėra.“

„Sumokame avansą, bet turime laukti dvejus metus, kol jie viską padarys, pateiks, kad galėtume išrašyti sąskaitą ir tik tada galime tai į išlaidas įtraukti. Mes esame verslas, mums reikia atlyginimus mokėti, o mes avansu turime sumokėti pinigus ir negalime jų į išlaidas įtraukti“, – aiškina jis.

SDG vykdančioji direktorė Evelina Jasaitė atkreipia dėmesį, kad šiuo metu naujoji Vyriausybė bando įsilieti į diskusiją apie biurokratijos mažinimą, kalba apie tai, kad reikia atsižvelgti į verslo poreikius. „Įdomu, ar tai tikrai vyks, nes tai yra vienas iš pavyzdžių, – sako E. Jasaitė. – Duokite verslui galimybes daryti verslą, juk paprasta matematika: jeigu verslui leidžia daugiau daryti, verslas greičiau sugeneruoja pajamų, vadinasi, greičiau ir daugiau surenkama mokesčių, kurie formuoja valstybės gerovę.“

„Kai mes dėl tokių dalykų negalime tinkamai verslauti, jis ir stoja, tai yra užburtas ratas, ir ESO yra tik viena iš to užburto rato dedamųjų“, – teigia E. Jasaitė.

Vartotojas ar klientas turėtų mokėti tik už tą įrengiamą infrastruktūros, elektros tinklo dalį, kuri jam yra būtina, reikalinga.

Nelankstumas kainuoja

Lankstumas ir reakcijos greitis verslui yra kritiniai dalykai, sutinka Kauno technologijos universiteto (KTU) Ekonomikos ir verslo fakulteto (EVF) profesorius Rytis Krušinskas.

Pasak jo, negalėjimas sumokamo avanso kaip įmanoma greičiau įtraukti į įmonės apskaitą sukelia tam tikrų sunkumų, nors tai labiau yra techninių dalykų, dokumentavimo klausimas. Tačiau įmonėms iš tiesų reikia apyvartinių lėšų ir tokiais atvejais kyla klausimas dėl pinigų panaudojimo efektyvumo, nes įšaldytas lėšas taip pat galima apskaityti kaip prarastąsias pajamas.

Vis dėlto, ekonomisto vertinimu, turbūt dar didesnė bėda įmonei yra planuoti išteklius, jeigu sutartis ilga ir jos terminas prasitęsia arba suma keičiasi. „Čia turbūt yra didžiausias peilis verslui, norinčiam kiek įmanoma operatyviau reaguoti į pasikeitusią situaciją“, – teigia ekonomistas.

„Manau, kad bendruoju atveju, kalbant apie elektros infrastruktūrą ir elektromobilius, tikėtina, kad mes išgirsime daugiau tokių istorijų, nes infrastruktūra tampa labai ribojančiu veiksniu“, – sako prof. R. Krušinskas.

Anot ekonomisto, tokios infrastruktūros įrengimas turi tarnauti verslui ir padėti uždirbti pajamų. „Kuo ilgiau šitas procesas trunka, tuo, natūralu, įmonių pajamos velėja arba technologijų kaitos efektas, kurio įmonės tikisi, vis nusikelia. Atsiranda toks momentas, kuris vadinasi įmonės investicijų efektyvumo pasiskaičiavimas ir rizikos veiksniai. Tarp investicinių projektų rizikos veiksnių laiko pratęsimas ir investicijų kiekio pasikeitimas dažnai būna vieni svarbiausių ir didžiausią žalą investicinio projekto rezultatui darančių veiksnių“, – sako KTU mokslininkas.

Lietuvos institucijų lankstumas ir terminų laikymasis tampa kritinės svarbos faktoriais. „Ekonomistų apklausoje „Teltonikos“ skandalas buvo pripažintas vienu svarbiausių praėjusių metų įvykių. Esminis momentas, jei labiau pasigilintume į problemą, yra tai, kad yra sutarti terminai, investicijos, ir jeigu jos keičiasi, jos keičia ir kitų šalia vystomų projektų eigą ir patį rezultatą, kas įmonėms kainuoja ne tik daugiau pinigų, bet ir daugiau laiko, o laikas yra prarastos pajamos“, – aiškina ekspertas.

„Technologijų kaitoje yra kritiniai momentai, susiję su ilgalaikių investicijų rizikos vertinimu, ir įmonės turbūt mažiausiai norėtų vertinti tą riziką, kuri atsiranda dėl valstybės pažadų nevykdymo. Valstybinės įmonės pažadai turėtų būti vykdomi. Mes kalbame apie elementarią sprendimų priėmimo higieną, tada atsiranda pasitikėjimas arba nepasitikėjimas įvairiomis institucijomis ir iš to gimsta sąsajos su didele biurokratija, nelankstumu, nepasitikėjimu valsybe“, – akcentuoja ekonomistas.

Dvi nuomonės

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) viceprezidento, energetikos ir termoinžinerijos mokslų daktaro Virginijaus Radziukyno teigimu, verslo įmonės įprastai priima sprendimus greitai, į susidariusią situaciją reaguoja lanksčiai, projektus stengiasi įgyvendinti efektyviai. Pasak jo, LPK stengiasi prisidėti prie elektros skirstomojo tinklo darbo efektyvumo didinimo, aktyviai dalyvaujant teisėkūros procesuose, teikdama pasiūlymus ir rekomendacijas, gautas iš LPK narių, taip pat bendraujant su ESO vadovais ir specialistais.

„Manome, kad tikrai dar yra erdvės, kur skirstomojo tinklo operatoriui būtų galima efektyvinti savo veiklas. Turbūt vienas pagrindinių principų, kurių turėtų laikytis ESO, – užtikrinti darnią ilgalaikę plėtrą, iš anksto prognozuojant ir numatant reikiamus resursus. Tai leistų sutrumpinti prijungimo, rangos darbų terminus ir pagerinti jų kokybę, dažnai ir sumažinti kainą“, – išskiria dr. V. Radziukynas.

„LPK nuomone, vartotojas ar klientas turėtų mokėti tik už tą įrengiamą infrastruktūros, elektros tinklo dalį, kuri jam yra būtina, reikalinga. Tačiau jeigu galios transformatoriai (o galia parenkama atsižvelgiant į perspektyvą, plėtrą), oro linijos ar kabeliai tiesiami ir dėl kitų vartotojų arba galimų vartotojų perspektyvos, pradiniame etape šias išlaidas turėtų padengti ESO, vėliau atgaunant investicijas iš naujai prisijungusių ar kitų vartotojų, – šalies pramonininkų poziciją pateikia dr. V. Radziukynas. – Taip būtų užtikrintas socialinis teisingumas ir skaidrumas. Suprantama, kad tokiems pokyčiams ESO turėtų pasiruošti, tam, tikėtina, reikalingos ir papildomos lėšos elektros skirstomojo tinklo infrastruktūrai vystyti, kurias turėtų patvirtinti Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (VERT), taip pat turi būti sudarytos metodikos, leidžiančios įvertinti teisingą investicijų, kaštų perskirstymą.“

LPK viceprezidentas ir buvęs ESO inovacijų ekspertas (2018–2020 m.) atkreipia dėmesį, kad dėl elektros tinklo infrastruktūros, nuosavybės teise priskyrimo ESO ar vartotojui, vyrauja dvi pagrindinės nuomonės. Viena jų, kad ESO turtą galės eksploatuoti efektyviau, nes turi visas tam reikalingas kompetencijas, o esant daug objektų, tai operatorius gali padaryti mažesniais kaštais, sumažindamas galvos skausmą vartotojui, t. y. jam nereikia rūpintis įrangos eksploatacija.

„Mažas vartotojas tokių galimybių ne visada turi, t. y. prižiūrint tik keletą infrastruktūros objektų, tikėtina, kad kaštai jam bus didesni, – detalizuoja dr. V. Radziukynas. – Tačiau yra ir kita nuomonė: kodėl vartotojas turi perleisti turtą, už kurį jis sumokėjo? Tuomet tegul ESO ir moka. Antra, savininkas visada geriau prižiūrės savo turtą nei valstybės kontroliuojama įmonė.“

„Suminės įrangos eksploatacijos išlaidos turėtų būti mažesnės didelei įmonei, kuri turi daug infrastruktūros objektų, mūsų atveju – ESO, nei kiekvienam vartotojui atskirai prižiūrėti tik savo objektus. Tačiau tai labai priklauso, kaip efektyviai pavyksta išvengti biurokratijos ir kaip kokybiškai ir laiku atliekami darbai“, – aiškina jis.

„Jeigu didelėje įmonėje, pavyzdžiui, ESO, prarandamas efektyvumas, tuomet tikėtina, kad galutinis vartotojas už tai papildomai susimokės per tarifų mokestį. Todėl, mūsų nuomone, ESO turi didinti efektyvumą, kad galutiniam vartotojui tarifai bent nedidėtų arba net ir mažėtų, užtikrinant aukštą elektros tinklų įrangos priežiūros, eksploatacijos kokybę“, – pabrėžia dr. V. Radziukynas.

Ilgalaikis turtas

Vadovaujantis Elektros energijos įrenginių prijungimo prie elektros tinklų įkainių nustatymo metodikos nuostatomis, prie skirstomojo elektros tinklo plėtros atitinkamais procentiniais dydžiais turi prisidėti pats vartotojas ir (arba) ESO. VERT metodika nustato, kas moka pagal sąmatą, o kas – pagal įkainius.

Pasak ekonomisto, įprastoje pasaulinėje praktikoje paslaugos tiekėjas į investicijų sumą įskaičiuoja ir galimas pajamas ateityje. Paprastas pavyzdys – mobilieji telefonai.

Kaip teigia ESO, klientai, norintys parduoti vartotojų – tiek juridinių, tiek fizinių asmenų – lėšomis iki Lietuvos respublikos energetikos įstatymo įsigaliojimo įrengtus bendrai naudojamus elektros energetikos objektus (tarp jų ir transformatorines), turi pateikti prašymą ir privalomus dokumentus.

ESO yra suinteresuota perimti objektus, jeigu nuo jų yra prijungtas daugiau kaip vienas bendrovės vartotojas; nuo objekto yra galimybė prijungti naujų vartotojų ir panaudoti tinklą ateityje; energetikos objekto įsigijimas yra ekonomiškai naudingas, palyginti su naujo tinklo statyba, ir po įsigijimo nereikės papildomų investicijų.

„Energetikos objekto kaina nustatoma vadovaujantis Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu ir kitais turto ir verslo vertinimą reglamentuojančiais teisės aktais“, – raštu pateiktame atsakyme komentavo ESO.

Elektros energetikos objekto savininkas kreipiasi į turto vertintojus dėl bendrai naudojamo elektros energetikos objekto kainos nustatymo. Tačiau savininkai gali sutikti, kad parduodamų objektų vertę nustatytų energetikos įmonė. Skaičiuojant elektros energetikos objekto kainą, įvertinama objekto eksploatavimo trukmė, objekto dydis, apimtis (pavyzdžiui, linijų ilgis, kabelių storis, transformatorinės tipas, transformatorių galingumas ir pan.), įtampa, įvertinamas objekto fizinis ir funkcinis nusidėvėjimas.

Per 2023 ir 2024 m. iš viso buvo sudarytos 30 pirkimo–pardavimo sutarčių, kurių bendra išpirkimo suma siekia 3 814 602 eurų, be PVM.

„Iš jų 26 sutartys buvo sudarytos su juridiniais asmenimis, kurių išpirktų objektų suma sudarė 3 813 133 eurų, be PVM. 2024 m. buvo sudaryta išskirtinė sutartis dėl „LTG Infra“ tinklo perėmimo, sandorio vertė siekė 3 352 200 eurų, be PVM. Nevertinant šio sandorio, vidutiniškai per metus perimama objektų vertė sudarė apie 230 tūkst. eurų“, – situacija dalijasi operatorius.

„ESO skaičiuoja ilgalaikio turto nusidėvėjimą, amortizaciją vadovaudamasi VERT nustatyta tvarka ir principais. Ilgalaikio turto nusidėvėjimas, amortizacija yra viena iš elektros kainos dalių, kuri turi įtakos jos tendencijai“, – aiškina ESO.

Reikšmė: prof. R. Krušinskas mano, kad Lietuvos institucijų lankstumas ir jų gebėjimas laikytis nustatytų terminų verslui dažnai tampa kritinės svarbos faktoriais. / KTU nuotr.

Nepainioti skirtingų dalykų

Prof. R. Krušinskas atkreipia dėmesį, kad įmonės, norėdamos pasididinti vartojamos elektros energijos galią, veikiausiai nemoka už patį turtą, t. y. jos sumoka už galios įvedimą: „Tačiau turtas, kaip transformatorinė, turbūt priklauso tiekėjui.“

„Labai aiškiai reikia peržiūrėti teisinę bazę ir pasižiūrėti, už ką įmonės moka. Abejočiau, kad įmonė sumoka už turtą, kaip transformatorinę, greičiausiai moka už galios padidinimą ir už tiekimo paslaugos užtikrinimą“, – sako ekonomistas.

„Kita medalio pusė – tiekėjas gauna naują klientą ir klausimas, kokia tiekimo sutartis pasirašoma, ar ji ilgalaikė. Tada tiekėjas paskaičiuoja, kiek jam verta investuoti į infrastruktūrą. Jeigu tas pirkėjas pirks tam tikrą kiekį energijos tam tikrą laiką, galbūt ta infrastruktūra atsipirks. Tada yra derybų klausimas“, – dėsto prof. R. Krušinskas.

„Tačiau jeigu energijos tiekimo sutartis yra su vienu juridiniu asmeniu, o elektros energijos galios įvedimo sutartis – su kitu, tuomet galią įvesti potencialiam tiekėjui be ilgalaikės sutarties yra kaštai, kuriuos jis nori pasidengti. Šiuo atveju natūralu, kad už įvedimą paprašoma tam tikros pinigų sumos, kuri dažnu atveju yra gana didelė“, – supranta ekonomistas.

Investicinio projekto kaštus tiek ta pusė, kuri pateikia tam tikrą kiekį energijos, tiek ta pusė, kuri jį gaus, turi įvertinti visus niuansus. „Kitu atveju – modeliuoju hipotetinę situaciją: elektrą įveda vieni, su jais pasirašoma sutartis dvejiems metams, kurioje numatyta, už kokią kainą bus perkama elektra, ir po dviejų metų perkančioji įmonė nusprendžia nutraukti sutartį ir pirkti elektrą iš kitų arba net pradeda gamintis savo saulės energiją, pavyzdžiui, iš kokio nors nutolusio parko. Kas tokiu atveju padengs dideles investicijas už galios didinimą? Jos, tikriausiai, per porą metų operatoriui, tiekimo įmonei nepasidengia“, – svarsto prof. R. Krušinskas.

Tai yra situacija, kuomet būtina atsižvelgti į investicinių kaštų dalybas. Pasak ekonomisto, įprastoje pasaulinėje praktikoje paslaugos tiekėjas į investicijų sumą įskaičiuoja ir galimas pajamas ateityje. Paprastas pavyzdys – mobilieji telefonai.

„Kai mes perkame telefono aparatą iš ryšio tiekėjo, galime už jį sumokėti iš karto ir galime sutarties su tiekėju nesudaryti, bet jeigu mes norime specialios kainos, tada pirkėjo prašoma sudaryti sutartį, pavyzdžiui, 24 mėnesiams. Toje sutartyje yra numatyti tarifai, pasiūlomi planai ir tuomet paslaugos tiekėjai per tą sutartį ir jos laikotarpį dalį įrangos kainos, kuri buvo pasiūlyta kaip nuolaida, susigrąžina iš kliento“, – pavyzdį aiškina ekspertas.

„Tai yra tas pats, ekonominis interesas yra toks pats, tik tiek, kad šiuo atveju energijos tiekėjas, pastatęs galingesnę transformatorinę, dar galės prijungti ir kitų klientų prie savo įrangos“, – sako prof. R. Krušinskas.

„Tačiau visada labai reikia įsigilinti į sutartis, jose daug kas priklauso nuo vietovės, ar yra kitų potencialių klientų aplink. Gal tai yra įmonė, kuri stovi laukuose ir daugiau potencialių klientų tiekėjui neatsiras. Tuomet atsiranda tam tikra specifika ir šitoje vietoje investicinio projekto kaštai skaičiuojami iš abiejų pusių“, – pabrėžia ekonomistas.

Teikia paramą

ESO primena, kad siekdama sudaryti sąlygas gyventojams įkrauti elektromobilius darbovietėse, Lietuvos energetikos agentūra teikia paramą juridiniams asmenims, įsirengiantiems privačias įkrovimo prieigas įvairiose įmonėse, įstaigose, organizacijose.

„Turime dedikuotus projektų vadovus, kuruojančius verslo elektromobilių įkrovimo taškų prijungimo projektus. Tai palengvina bendravimą su klientu, spartina vidinius procesus“, – tikina ESO.

Klientams, prijungiantiems įkrovimo prieigas prie ESO skirstymo tinklo, taikoma 100 proc. dydžio prijungimo įmoka (pagal faktinę sąmatą). Tačiau jei prijungiamos viešo įkrovimo prieigos, taikoma 50 proc. kompensacija.

„Vartotojai, siekiantys prijungti elektromobilio įkrovimo prieigą, vadovaujantis Elektros energijos įrenginių prijungimo prie elektros tinklų įkainių nustatymo metodika, apmoka 100 proc. ESO faktiškai patirtų sąnaudų, išskyrus atvejus, kai prijungimui nebuvo suteikta parama iš valstybės biudžeto ar ES lėšų ir elektromobilio įkrovimo prieiga yra įregistruota Viešųjų ir pusiau viešųjų elektromobilių įkrovimo prieigų informacinėje sistemoje. Po įregistravimo šioje sistemoje, ESO kompensuoja elektromobilių įkrovimo prieigos prijungimą organizavusiam asmeniui 50 proc. ESO įrengimo sąnaudų“, – aiškina ESO.

ESO rekomenduoja klientams prieš didinantis galią pasitikrinti, kiek yra išnaudojama jų jau turima galia. Dažnu atveju esamos galios išnaudojimas yra nedidelis ir papildomas galios didinimas būtų netikslingas. Jei klientui yra įrengtas išmanusis skaitiklis, jis tai gali pasitikrinti ESO galios didinimo skaičiuoklėje.

„Taip pat norime pabrėžti, kad įkrovimo stotelė yra elektros įrenginys, galintys dirbti lanksčia galia, priklausomai nuo elektros įvado apkrovimo. Įdiegus stotelės dinaminio galios valdymo sprendimą, net ir esant visiškam elektros įvado galios išnaudojimui, stotelė lanksčiai paskirstys laisvą galią elektromobiliams be papildomų investicijų į galios didinimą“, – primena ESO.