Nuo kino iki statybų

Europos dronų asociacijos skaičiavimais, tinkamai pasirinkimus strategiją, iki 2030 m. dronų̨ paslaugų rinka Europoje galėtų pasiekti 14,5 mlrd. eurų, o jos metinis augimo tempas siektų 12,3 proc. ir sukurtų šimtus tūkstančių darbo vietų ES.

2030 m. dronai ir jiems reikalinga ekosistema taps įprasta ES piliečių gyvenimo dalimi: šie aviacijos prietaisai teiks bendrosios pagalbos, kartografavimo, fotografavimo, inspektavimo, stebėjimo ir medicininių, biologinių mėginių gabenimo paslaugas, galiausiai bus pereita prie keleivių transportavimo paslaugos. Tiesa, pradžioje su pilotu, tačiau tikslas – visiškai autonominiai skrydžiai, savo strategijoje numato ES.

Tačiau, grįžtant į pradžią, bepiločių orlaivių ir jų sistemų ekspertas dr. Linas Gelažanskas primena, kad, kaip ir dauguma naujausiųjų technologijų, dronai pirmiausia buvo kurti ir naudojami karo pramonėje. „Vėliau, atpigus tam tikros rūšies elektronikos jutikliams, dronai plačiai paplito civiliniame sektoriuje. Taip pat buvo pradėta gaminti įvairiausių vaikiškų dronų, turinčių paprasčiausius autopilotus“, – pasakoja Vilniaus Gedimino technikos universiteto („Vilnius Tech“) dėstytojas.

Jo teigimu, kino ir reklamos pramonė šiandien pasaulyje yra labiausiai paplitusi dronų panaudojimo sritis civiliniame sektoriuje. Tačiau yra ir daugybė kitų sričių, kuriose bepilotės skraidyklės labai pasitarnauja, pavyzdžiui, geodezijos ir statybos darbuose.

„Dronai yra nepakeičiamas įrankis sudarant 3D žemėlapius. Specialūs geodeziniai dronai geba nuskenuoti ištisus miestus vos kelių centimetrų tikslumu. Pirmasis miestas, pasigaminęs viso miesto skaitmeninį maketą su dronais, buvo Panevėžys. Tiesa, atskirus kvartalus ar pastatus galima fiksuoti dar didesniu tikslumu. Šie maketai naudojami architektų projektiniams pasiūlymams vertinti, statybų eigai stebėti ir net išpildomosioms nuotraukoms rengti. Panevėžio pėdomis jau suskubo sekti ir kiti Lietuvos miestai“, – pasakoja dr. L. Gelažanskas.

Bepiločių transporto priemonių naudojimą skatinančios ir informacine sklaida apie šias technologijas Lietuvoje užsiimančios asociacijos „Dronea“ vadovas Vidmantas Kairys akcentuoja, kad dronai pirmiausiai yra transporto priemonės ir tas, kuris valdo bepilotę skraidyklę, yra lyg vairuotojas, todėl jam turi būti sukurtos atitinkamos sąlygos. Būtent čia „Dronea“ ir veikia – stengiasi prisidėti prie dronų politikos Europoje formavimo, nes taip pat yra ir Europos Komisijos dronų ekspertų grupės narė.

Asociacija atliko Lietuvos savivaldybių tyrimą, kuris parodė, kad dronai šalyje dažniausiai naudojami ten, kur žmogus susiduria su tam tikromis saugumo problemomis, pavyzdžiui, įvairiuose inspektavimo darbuose, statybos industrijoje, kai taip pat kalbama apie žmogaus saugą, atliekant stebėjimus žemės ūkyje, sekant, kaip auga įvairios kultūros, kurias žemės plotų vietas galbūt reikėtų labiau patręšti, kuriose teritorijose yra daugiau lietaus ar krušos paveiktų vietų.

Apie 70–80 proc. Lietuvos civilinių dronų rinkos užima Kinijos gamintojo DJI dronai, didžioji dauguma jų naudojami filmavimo, fotografavimo tikslais.

Pica į namus

Visa tai – šiandienos praktika, tačiau tikriausiai dauguma jau yra girdėję apie netolimos ateities dronų, kurie pristatytų pirkinius ir net panorėjus picą į namus, viziją. Pasak dr. L. Gelažansko, pirkinių pristatymo dronais idėja turi daug potencialo tam tikrose vietovėse.

„Pavyzdžiui, miestuose, naudojant dronų paštomatus, būtų galima žaibiškai ir automatiškai paskirstyti nedideles siuntas. Kalnuotose valstybėse dronai turi didžiulį pranašumą prieš antžeminį transportą. Kalbant pasauliniu mastu, Ruandoje jau nuo 2014 m. pristatomas kraujas donorams. Yra viena centrinė kraujo sandėliavimo vieta, o nutolusios medicinos įstaigos pagal tos dienos poreikį užsako reikiamą kiekį ir jis pristatomas lėktuvėlio tipo dronu. Tai labai specifinis panaudojimas, kuris atrado savo regioną, mat Ruandoje labai prastai išvystyti keliai“, – pasakoja „Vilnius Tech“ atstovas.

Tačiau V. Kairys sako, kad ne viskas taip paprasta, kaip atrodo, nes kai kurioms be piloto atliekamoms operacijoms reikalinga skrydžių valdymo sistema arba labai tikslūs radarai. „Dronas turi tiksliai žinoti, kur jis skrenda, kadangi jį skraidins ne žmogus, o sistema. Jei jūs telefone per navigaciją pasižiūrėsite, kur esate, ji jums neparodys labai tikslios vietos, pateiks ją su 2 ar 5 m paklaida – taip padaryta saugumo sumetimais, tai veikia visame pasaulyje. Tačiau įsivaizduokite, jei užsisakėte kavą į namus, o gyvenate trečiame aukšte ir jūsų langas yra penktas nuo krašto – su tokia paklaida dronas gali ir nepataikyti“, – apie dronų sistemoms reikalingą precizinį tikslumą aiškina ekspertas.

Jei įsivaizduotume, kad komercinės paskirties dronai kursuotų taip intensyviai, kaip taksi automobiliai Vilniuje ar Kaune, kitas svarbus klausimas – kaip dronus suvaldyti ore, kad jie nesusidurtų, nes jų veikimas paremtas programavimu. „Tokie dalykai ES lygiu turėtų išsispręsti iki 2030 m., bet kol kas tokio reguliavimo nėra, todėl įsivaizdavimas apie kasdienybėje aktyviai veikiančius dronus dar truputį ankstyvas“, – pridurti skuba V. Kairys.

„Amazon“ (JAV elektroninės komercijos ir debesų kompiuterijos milžinas) irgi buvo pradėjęs savo dronų vystymo programą, bet jau nutraukė, tikriausiai ir jiems pritrūko jėgų, nes suprato, kad vieni neįveiks šio klausimo, tai turėtų būti sprendžiama valstybiniu arba pasauliniu lygiu“, – įsitikinęs jis.

Posūkis: dr. L. Gelažanskas sako, kad po Rusijos invazijos į Ukrainą tam tikra prasme dronų panaudojimas grįžo į tą sritį, kuriai jie pradžioje ir buvo kuriami – karui. / S. Bernoto nuotr.

„Aišku, dronai uždaroje sistemoje, tarkime, sandėlių aikštelėje, sustačius radarus, švyturėlius, puikiausiai skraidytų ir žinotų savo kelią, nes tai būtų uždara teritorija. Tačiau, išėjus į atvirą miesto ar kaimo teritoriją, atsiranda koordinacijos klausimas, kuris dar neišspręstas“, – tęsia „Dronea“ vadovas.

Šiandien Lietuvoje galioja ES dronų reglamentai, o pagrindinis jų – EASA (EU) 2019/947, nustatantis tvarką, kaip ir kas gali pilotuoti dronus. Šis reglamentas yra ganėtinai naujas ir nuolat tobulinamas.

Tačiau dr. L. Gelažanskas primena, kad teisėkūros srityje neseniai pajudėjo ledai: siekiant užtikrinti saugų bepiločių orlaivių naudojimą, Lietuvos oro erdvėje planuojama nustatyti dronų sistemų geografines zonas ir skrydžių jose tvarką. Pasak Susisiekimo ministerijos, bepiločiai orlaiviai bus integruojami į bendrą oro eismo valdymą, jiems skirtose geografinėse zonose bus teikiamos ir valdymo, ir informacijos paslaugos.

„Susisiekimo ministerija aktyviai dirba, siekiant pritraukti dronų inovacijų. AB Oro navigacija netrukus pradės vykdyti ES oro erdvės „U-space“ sistemos diegimą, o visi norintys gauti leidimų skrydžiams galės tai padaryti vieno langelio principu – greitai, patogiai ir be didelių biurokratinių pinklių“, – tikina „Vilnius Tech“ dėstytojas.

Kaimynai – pranašesni?

Pasak dr. L. Gelažansko, šiandien prie dronų technologijų vystymo reikšmingai prisideda ir Lietuvos universitetai. Pavyzdžiui, „Vilnius Tech“ Antano Gustaičio aviacijos institutas šioje srityje veikia jau daugiau nei dešimtmetį. „Aerokosmoso tyrimų centre ir bepiločių orlaivių laboratorijoje atliekami įvairiausi moksliniai ir taikomieji tyrimai. Vienas įdomesnių – meteorologinių zondų siuntimas ir jų grąžinimas į paleidimo vietą, naudojant bepilotį sklandmenį. Taip būtų išsaugomi kelis šimtus eurų kainuojantys vienkartiniai zondai. Dronų sritis mokslininkams įdomi, nes čia susiduria galybė disciplinų – mechanika (aerodinamika), elektronika (signalų apdorojimas, mikrovaldikliai), IT mokslai, videoapdorojimas, dirbtinis intelektas ir kt.“, – teigia ekspertas.

Tačiau V. Kairys sako, kad dronų vystymo technologijoms svarbus ir komercializavimo aspektas. Jo vertinimu, kaimynams šioje srityje sekasi geriau. „Latvijoje neseniai sudegė viena dronų gamykla. Į tą didelę gamyklą buvo investavę amerikiečiai, ji dronams gamino komponentus, kurie buvo tiekiami visame pasaulyje. Latvijoje yra ir kitų kompanijų, kurios gamina, parduoda dronus. Estai taip pat turi kelis didesnius gamintojus, kurie žinomi pasauliniu mastu – mūsų Valstybės sienos apsaugos tarnyba yra nusipirkusi dronų iš estų“, – teigia jis.

„Lietuvoje pagaminama daug dronų prototipų, gaminių, kurie išbandomi, bet iki serijinės gamybos jie nenueina. Viskas remiasi į tai, ar sugebėsi parduoti, ar ne“, – pabrėžia jis.

Pavyzdžiui, „NT service“, gavęs ES finansavimą, pagamino antidroninės sistemos prototipą. Gamybos metu, pamačiusios produktą, juo susidomėjo kitos tarnybos ir taip „NT service“ tapo dideliu sistemų, kurios gali nuleisti droną ant žemės, jei jis pažeidžia taisykles ar nelegaliai skraido, gamintoju. Tačiau tokių pavyzdžių dronų gamybos srityje Lietuvoje nedaug, sako V. Kairys.

Anot dr. L. Gelažansko, realybė tokia, kad šiandien apie 70–80 proc. Lietuvos civilinių dronų rinkos užima Kinijos gamintojo DJI dronai, didžioji dauguma jų naudojami filmavimo, fotografavimo tikslais. Tačiau šiuo metu apsaugos įmonės aktyviai domisi lietuvišku kūriniu DBOX. „Tai įrenginys, pakeliantis dronų automatizaciją iš antro į ketvirtą lygį. Tai lyg drono lizdas, į kurį dronas automatiškai nusileidžia, o robotas jam automatiškai pakeičia bateriją, toks dronas valdomas internetu. Keletas apsaugos įmonių jau siūlo tokias apsaugos paslaugas savo VIP klientams“, – pasakoja jis.

V. Kairio teigimu, kalbant apie dronų naudojimą Lietuvoje, daugiausia jų perka valstybės institucijos, už viešąjį saugumą atsakingos įstaigos (muitinė, Valstybės sienų apsauga, policija), kariuomenė, kadangi dronas – brangus prietaisas. „Jis kainuoja 20 tūkst. eurų ir daugiau. Kuo jis didesnis, tuo gali aukščiau pakilti, stabilesnis, jo surenkama informacija yra patikimesnė. Maži dronai, pakilę 20 m ir daugiau, pradeda vibruoti, vėjas jiems daro įtaką, o dronai, tarp kurių propelerių susidaro bent 1 m atstumas, yra gana stabilūs“, – detalizuoja V. Kairys.

Kariškiai galėtų įsteigti Baltijos jūros regiono kokį nors dronų mokymo centrą, kažkas anksčiau ar vėliau turės jį įsteigti, tik klausimas, ar tai bus Lietuva, ar Lenkija, ar Norvegija.

„Problema, kad daug žmonių nežino, kaip galima panaudoti droną – žmonėms Lietuvoje dar kaip žaisliukas atrodo, filmuoti gal dar naudingas. Praėjusiais metais mokėme pasieniečius skraidyti su dideliais dronais, kurie nupirkti Norvegijoje. Jie praktikavosi valdyti žiūrint į ekraną, o ne į droną, nes ekrane yra visas veiksmas: jame matyti, ką dronas filmuoja, kokiame aukštyje jis yra. Iš pradžių visi bandė stebėti, kur tas dronas danguje skraido, bet vėliau priprato, kad drono fiziškai matyti nereikia, užtenka žiūrėti į ekraną. Panašiai kaip ir amerikiečių filmuose apie kareivius ir kaip jie Iraką bombardavo dronais. Tai iš esmės yra žmogaus minties ir įpročio pasikeitimas, kad nuo žiūrėjimo į dangų reikia pereiti prie žiūrėjimo į ekraną“, – pasakoja ekspertas.

Griežtesnis požiūris

V. Kairys siūlo Lietuvai rimčiau pagalvoti apie bepiločių orlaivių testavimo poligonų steigimą, nes tokios pramonės milžinės kaip Vokietija bandymų galimybių ieško svetur.

„Lietuva sako – kurkite investicijas, testuokite ką norite, statykite elektrinių automobilių baterijų gamyklas. Vienas dalykas yra kviesti, antras – ar tas gaminys, pagamintas valstybėje, kurios institucijos į viską žiūri liberaliai, nereikalaus naujo testavimo savoje šalyje. Tai gali reikšti, kad jei mūsų aviacijos administracija ar kita institucija liberaliai žiūrės į tokius testavimus, jų rezultatai gali būti ir nepripažinti Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje ar JAV. Jei mūsų valdžia dar griežčiau žiūrėtų į tokius procesus, gal gana greitai atsirastų testavimo poligonų“, – požiūrį pateikia „Dronea“ asociacijos lyderis.

„Mums atrodo, kad užtenka pasakyti, jog viską suteiksime, tik atvykite pas mus, bet aviacijoje tai neveikia, taisyklės čia yra labai aiškios, jos parašytos taip, kad būtų išvengta avarijų – štai kodėl tiek mažai jų ir nutinka aviacijoje“, – akcentuoja V. Kairys.

Europos Komisija šioje srityje turi kelis strateginius dokumentus, vienas jų – civilinės ir karinės sinergijos strategija, kita dalis – dronų strategija, išskiria ekspertas. „Abiejose dalyse parašyta, kad reikalingi testavimo poligonai, kuriuose galėtų būti testuojamos karinės ir civilinės pramonės inovacijos. Kur dabar Lietuvoje pagaminus droną jį ištestuoti? Niekas nežino“, – konstatuoja jis.

„Prieš kelerius metus Latvijoje buvo pakeltas didžiulis dronas ir dingo virš Baltijos jūros. Tuo metu dirbau oro navigacijos srityje, žinau, kad dviem paroms buvo sustojęs eismas virš Baltijos jūros, nes niekas nežinojo, kur tas dronas dingo, buvo baiminamasi, kad jis nesusidurtų su kokiu nors orlaiviu“, – situaciją prisimena jis.

V. Kairio įsitikinimu, kad dronai būtų testuojami saugioje aplinkoje ir nenusižengiant įstatymams, labai reikalingi tokie poligonai, tai esą net galėtų tapti svarbia idėja kai kuriems technologijų startuoliams, nes, pavyzdžiui, Lenkijoje jau yra tokių poligonų.

Tikslas – informuoti

V. Kairys sako, kad Lietuvai verta pagalvoti ir apie dronų žinių centrų steigimą. „Europoje kol kas tokių centrų nėra, bet kadangi dronai jau leidžiasi nuo valstybinio lygio link savivaldybių, ateis ir iki seniūnijų, mintis yra parengti programų, kurios susijusios su tvarkos priežiūra. Tokių programų esmė būtų informuoti žmones, kas tie dronai yra, kur jie gali skraidyti, ką jie gali daryti. Ši edukacinė dalis yra aprašyta ir ES dronų strategijoje“, – viziją aiškinti mėgina jis.

„Visuomenė turi būti supažindinta su dronais, kad jie jiems nesukeltų neigiamų emocijų. Kalbant apie žmones ir jų įsivaizdavimą, kam dronai naudojami, pavyzdžiui, Turkijoje dronas pirmiausiai asocijuojasi su karu – po pastarųjų metų įvykių jiems tai yra karinis prietaisas. Vakaruose daug kam atrodo, kad tai yra šnipinėjimo, nusikaltimų priemonė. Yra ir kitų niuansų, pavyzdžiui, normalus dronas skleidžia panašų garsą kaip žoliapjovė – tai irgi gali būti galvos skausmas. Nemažai žmonių dronus vertina kaip neigiamą reiškinį, dėl to Europos Komisija labai daug dėmesio skiria, kad visuomenė teigiamai į juos žiūrėtų“, – tikina V. Kairys.

Situacija: pasak V. Kairio, problema ta, kad daug žmonių nežino, kaip galima panaudoti droną, – žmonėms Lietuvoje jis vis dar atrodo kaip savotiškas žaisliukas ar filmavimo įrenginys. / V. Kairio asmeninio archyvo nuotr.

Tokių kompetencijų centrų steigimas kelia nemažai klausimų, pavyzdžiui, kas jų mokytojus, lektorius parengtų, mat kol kas šie savarankiškai rengiasi Prancūzijoje ar kitose šalyse. Tačiau Lietuva prie šio proceso galėtų prisidėti iš pasienio apsaugos perspektyvos. „Lietuvoje dabar yra didelė dronų eskadrilė, pasieniečiai jau įgijo praktinių žinių – galbūt jie galėtų apmokyti savo kolegas, pavyzdžiui, vengrus ar norvegus“, – idėją pateikia V. Kairys.

„Kariškiai galėtų įsteigti Baltijos jūros regiono kokį nors dronų mokymo centrą, kažkas anksčiau ar vėliau turės jį įsteigti, tik klausimas, ar tai bus Lietuva, ar Lenkija, ar Norvegija“, – pabrėžia jis.

Atgal prie šaknų?

Po Rusijos invazijos į Ukrainą plačioji visuomenė suprato, kad dronai – ne tik žaislai. Dr. L. Gelažanskas sako, kad savotiškai dronų panaudojimas grįžo į tą sritį, kuriai jie pradžioje ir buvo kuriami, – karui.

„Ukrainos kariai plačiai naudoja dronus žvalgybai, priešui klaidinti ir net atakai. Nedidelis ir nebrangus dronas su sprogstamuoju užtaisu karo fronte gali sukelti daug panikos, mat jį nukenksminti yra labai sudėtinga – pamatysi ir pataikyti sunku arba labai brangu, o elektroninės karo priemonės ne visada veiksmingos“, – sako jis.

„Karas Ukrainoje privertė į dronus pažiūrėti kitu kampu. Tačiau pastebiu, kad Lietuvoje yra perdėtas privatumo pažeidimų baiminimasis. Civilinis dronas yra tiesiog skraidanti fotokamera, o fotokameras, net labai geras, kiekvienas nešiojamės savo kišenėse ir per daug to niekas nesureikšmina, nes tiesiog esame pripratę. Tiesa, kaip ir kiekviena technologija, dronas gali būti naudojamas ir piktavališkai“, – priduria dr. L. Gelažanskas.