Dėl paršelių kastracijos verda vis didesnis ginčas

Spiegiančių kiaulių garsai prie Maisto ir veterinarijos tarnybos.

Taip gyvūnų apsaugos organizacija protestuoja prieš paršelių kastravimą be nuskausminamųjų.

„Lietuvoje vis dar galima mažą paršelį pjaustyti be jokio nuskausminimo ir šita tarnyba tai galėtų uždrausti, žmonės prašo jos tai uždrausti, kitos šalys tai yra padariusios. Ir jie vietoj to organizuoja kažkokias apsimestines konferencijas, kuriose bando pasakyti, kaip gyvūnai gyvena, ir tai yra kažkieno kito sprendimas“, – sakė organizacijos „Tušti narvai“ vadovė Gabrielė Vaitkevičiūtė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Šis protestas – ne pirmas. Per pusantrų metų organizacija jau dešimtą kartą bando atkreipti institucijos dėmesį.

„Jie meluoja, jie keletą kartų sakė: iki rudens, iki rudens bus išvados. Dabar jau rudens antras mėnuo eina, nieko nėra. Dabar sako – už kelių savaičių. Kelios savaitės – kiek? Kas čia? Tai čia žiemą gal bus, gal kitais metais?“ – piktinosi G. Vaitkevičiūtė.

Tačiau tokia protesto forma įkvepia ne visus.

„Ar jūs pasiutot? Čia gi dar gyventojai gyvena. Ir reikia į juos dėmesį kreipti. Aš suprantu, kad paršiukai yra labai humaniška, ir tai yra labai gerai, bet reikia ir į gyventojus žiūrėt“, – sakė gyventojas.

Tuo pačiu piktinasi ir mergina, atvykusi į protestą.

Tačiau čia ji ne šiaip sau – vaizduoja Maisto ir veterinarijos tarnybos direktorę Audronę Mikalauskienę.

Tokia performanso idėja kilo norint gauti direktorės komentarą.

„Kadangi VMVT direktorė labai vengia viešosios erdvės, labai retai pasisako, neatsakinėja į mūsų laiškus, tiesiog, na, niekaip nepalaiko komunikacijos, tai mes nusprendėme surinkti visas jos frazes, nieko neiškraipant, ir tiesiog paimti tai, ką ji jau yra pasakiusi“, – paaiškino organizacijos „Tušti narvai“ projektų vadovė Gabrielė Dzekunskaitė.

P. Peleckio / BNS nuotr.

Maisto ir veterinarijos tarnybos atstovė sako, jog vadovė neturi nieko naujo pranešti, o įstatymo negalima priimti taip paprastai, kaip manoma, ir prie to turi prisidėti nemažai institucijų.

Panašūs žodžiai skamba ir aktorės lūpomis.

„Aš negaliu paimt dabar jums spragtelt ir padaryti, mes turime atkreipti dėmesį į verslo atstovus, į mėsininkus, į kiaulininkus, į visus, supraskite, čia nėra taip paprasta, čia turi keistis viskas, čia teisės aktai“, – sakė aktorė Roberta.

Kiaulių augintojai sako, kad ši problema – tik teorinė, keliama tik aktyvistų.

„Bet vardan ko – ne visai aišku, nes niekas nepasiryžęs už tai mokėti. Šiandien jie reikalauja, kad ūkininkas kažkodėl turėtų sumokėti už tą pridėtinę gerovę savais kaštais, ko nesiruošia, ko niekam nereikia“, – teigė Kiaulių augintojų asociacijos direktorius Algis Baravykas.

Anot jų, tai tik dar labiau kenktų gyvūnui.

„Suleidžiant irgi susidaro skausmas, irgi susileidžiant kainuoja, ir paršelis dėl to tampa dar vangesnis, reiškias, ir kraujuoja labiau, kur, lyginant su kastravimu be anestetikų, ir šita procedūra daug lengviau atliekama, ir paršelis daug greičiau atsigauna“, – aiškino bendrovės „Vyturys“ direktoriaus pavaduotojas dr. Laurynas Vadopalas.

Įsigaliojus tokiam įstatymui, jo laikymosi priežiūra taip pat būtų per daug sudėtinga.

„Sukontroliuot, ar jie suleido vaistus, ar nesuleido, ar juos panaudojo, jeigu jis matys, kad, na, kaip pasakyt, tai tik papildomas darbas ir tik prievartinė kažkokia funkcija, tai galbūt ir to nebus“, – sakė A. Baravykas.

Kiaulių augintojai laukia, kada galės iš viso atsisakyti paršelių kastracijos.

„Didžiosios genetikos kompanijos dirba tuo klausimu ir selekcijos būdu atrenka kuilius, kurių palikuonys turi mažesnį kuilio kvapą arba iš viso jo neturi. Tai reiškia, šita procedūra ateityje kiaulininkystės ūkiuose praktiškai išnyks“, – prognozavo L. Vadopalas.

Lietuvoje mėsai užauginama apie 70 tonų kiaulienos.

O dar kasmet po penkiolika tūkstančių tonų kiaulienos importuojama iš Belgijos, Vokietijos ir Lenkijos. Pastarojoje taip pat kastruojama tradiciškai.

Na, o, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse vartotojai už gyvūnų gerovę yra pasirinkę mokėti daugiau. Ten draudžiama kastracija be nuskausminamųjų, todėl mažiau mėsos importuojama iš kitų šalių, o pačios valstybės atnaujina tvartus bei siūlo priemokas ūkininkams.