COVID-19 poveikis Lietuvos verslui: pirmojo karantino pamokos ir gairės ateičiai

Lietuvos priemonės – vienos griežčiausių, tikėtinos ir rimtesnės pasekmės

Šalių lyginamoji analizė parodė, kad Lietuvoje taikytos asmenų judėjimo, susirinkimų, renginių, ūkinės veiklos, viešųjų paslaugų ir kitos ribojimų priemonės buvo griežčiausios vertinant pagal jų priklausomybę nuo užsikrėtimų COVID-19 atvejų per dieną skaičiaus. Pastebėtina, kad kaimyninės šalys pasiekė panašių pandemijos suvaldymo rezultatų, kaip ir Lietuvoje (užsikrėtimų atvejų skaičiai 1 mln. gyventojų šiose šalyse nebuvo aukšti, lyginant su kai kuriomis kitomis šalimis, pavyzdžiui, Italija ar Ispanija, ir birželį sumažėjo), nors ir taikė ne tokias griežtas kaip Lietuvoje ribojimų priemones. Taigi tikėtina, kad panašių kaip Lietuvos kaimynėse pandemijos suvaldymo rezultatų Lietuvoje buvo galima pasiekti taikant ne tokias griežtas ribojimų priemones ir Lietuvos ekonomikai ir gyventojams patiriant mažesnes neigiamas pasekmes.

Atsako į COVID-19 priemonės turėjo didelį poveikį ekonomikai ir gyventojų socialinei būklei

Pandemijos ir jai suvaldyti skirtų politikos priemonių pasekmių Lietuvos ekonomikai ir gyventojams vertinimas atskleidė, kad 2020 m. kovą įvesti karantino ribojimai neigiamai paveikė daugumą Lietuvos ūkio sektorių, nors vėliau (vasaros mėnesiais) daugelis šių sektorių atsigavo. 2020 m. antrą ketvirtį labiausiai sumažėjo kelionių agentūrų, apgyvendinimo veiklą vykdančių, oro transporto, kino filmų, vaizdo filmų ir televizijos programų gamybos, garso įrašymo ir muzikos įrašų leidybos veiklą, meninę, pramoginę ir poilsio organizavimo, odontologinės praktikos veiklą vykdančių įmonių pardavimo pajamos.

Karantino ribojimai taip pat lėmė Lietuvos įmonių eksporto, maitinimo ir gėrimų teikimo veiklą vykdančių įmonių apyvartos ryškų sumažėjimą. Dėl sustabdytos daugelio įmonių ūkinės veiklos smarkiai sumažėjo darbuotojų dirbtų valandų maitinimo ir gėrimų teikimo veiklą, didmeninę prekybą vykdančiose įmonėse indeksų reikšmės. Statistinė analizė taip pat atskleidė, jog karantino laikotarpiu ir vėlesniais mėnesiais nedarbas tarp Lietuvos gyventojų augo sparčiau nei kitose Europos Sąjungos šalyse (pvz., jaunimo nedarbas išaugo nuo 15,6 proc. 2020 m. vasarį iki 27,1 proc. spalį, kai nedarbo procento 27 ES šalyse vidurkis per tą patį laikotarpį beveik nesikeitė). Vienas iš galimų paaiškinimų tokiam nedarbo šuoliui Lietuvoje yra tas, kad paramos verslui, nukentėjusiam nuo COVID-19, priemonės buvo nepakankamos arba netinkamai įgyvendinamos.

Paramos verslui priemonės Lietuvoje – neefektyvios dėl biurokratinių kliūčių ir menkų institucinių gebėjimų

Ribojimai, įvesti karantino metu, lėmė, kad daugelis verslo įmonių buvo priverstos stabdyti savo veiklą, o darbuotojams skelbti prastovas. Nors Vyriausybė taikė paramos verslui priemones, paramos procesas, lyginant su kitomis šalimis, buvo lėtas ir nepatogus įmonėms dėl perteklinių biurokratinių procedūrų bei įmonėms iškeltų sąlygų. Nors draudimą dirbti taikė valstybė, verslas turėjo ir pats prisidėti prie prastovos kompensavimo, be to, turėjo kompensuoti 30 proc. didesnius darbo užmokesčius dirbančiųjų atlyginimo, todėl kai kurioms įmonėms buvo patogiau atleisti darbuotojus, o ne skelbti prastovas.

Nebuvo veiksmingas ir prastovų subsidijų priemonės administravimas, jam nebuvo tinkamai pasiruošta, todėl apskaičiavimas ir dalinimas vėluodavo. Tuo tarpu kitos valstybės pavyzdžiui, Vokietija ir Austrija, šios priemonės taikymui buvo pasirengusios dar nuo 2009 m. krizės laikų. Skirtingai nei kitose šalyse, verslo paramos politikai Lietuvoje trūko greičio dar ir dėl to, kad kitose šalyse subsidijos buvo teikiamos pagal principą „pradžioje duodu, o paskui aiškinuosi“. Lietuvoje – priešingai, buvo nemažai barjerų, pvz. pateikti audituotą finansinę atskaitomybę kovo mėnesį, kai paprastai jos pateikiamos iki gegužės 31 d. Paskolų mechanizmo įgyvendinimas taip pat buvo sudėtingas.

Daugelis monetarinės politikos taikytų priemonių buvo orientuotos tik į išskirtinai vieno ar kelių pramonės sektorių rėmimą, kas galimai iškreipdavo ne tik konkurencinę rinką, bet ir destabilizuodavo likusių sektorių finansinius rezultatus. Manytina, kad taikomos monetarinės politikos priemonės neturėtų būti orientuotos tik į vieno veiksnio, veiklos ar sektoriaus finansavimą, bet turėtų būti visa apimančios, plačios.

Kai kurie ūkinės veiklos laisvės ribojimai ar draudimai gali būti neteisėti

Atlikto tyrimo teisinė analizė parodė, kad užkrečiamųjų ligų prevencijai ir kontrolei taikytas ūkinės veiklos reguliavimas turėjo įtaką plačiam ūkine veikla užsiimančių subjektų, kurių teisnumas buvo apribotas, ratui. Tiek tarptautinė teisė, tiek ir nacionaliniai įstatymai (Konstitucija, Civilinis kodeksas) numato, kad ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti teisė ir ji gali būti ribojama bei nustatomi tam tikri draudimai atskiroms veiklų rūšims. Vis dėlto, tokio pobūdžio ribojimai turi atitikti, be kita ko, teisėtumo reikalavimą – jie privalo būti aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinti įstatyme. 

Tyrėjų nuomone, ūkinės veiklos ribojimo ir draudimo pagrindas jų įvedimo metu galiojusiuose įstatymuose nebuvo visiškai tinkamas – Vyriausybei tokia teisė buvo suteikta tik vėliau, 2020 m. kovo 31 priėmus Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo ir 2020 m. balandžio 28 d. Civilinės saugos įstatymo pakeitimus bei papildymus, kuriuose tiesiogiai buvo įtvirtinta Vyriausybės diskrecija riboti ūkinę veiklą. Visgi, nors šiuo metu gyvename jau antrojo karantino sąlygomis, iki šiol įstatymai numato tik ūkinės veiklos ribojimo galimybę, tačiau ne visišką jos uždraudimą.

Taigi, nors tiek pirmojo karantino metu tam tikros komercinės veiklos vykdymas buvo visiškai uždraustas (pvz., grožio salonų, sporto klubų, odontologijos veikla), griežti draudimai nustatyti ir antrojo karantino metu, įstatyminio pagrindo iki šiol tokiam draudimui nėra. Tam tikros komercinės veiklos draudimo teisėtumą verslas, dėl tokio draudimo patyręs žalą, vėliau, tikėtina, galėtų ginčyti teismuose. Visgi valstybei pareiga atlyginti žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atsiras tik tuomet, jei konkrečiu atveju nebus nustatyta aplinkybių, atleidžiančių nuo civilinės atsakomybės arba civilinė atsakomybė bus netaikoma, įrodžius, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybės arba trečiojo asmens veiklos. Be to, ribojimai turi būti būtini ir proporcingi tikslui, kuriam jie naudojami.

Nors iš esmės svarstytos priemonės ekspertų buvo įvertintos kaip būtinos ir proporcingos, ypač atsižvelgiant į tai, kad buvo taikomi kompensaciniai mechanizmai, atskirais atvejais, priklausomai nuo individualių aplinkybių, teismai gali nustatyti ir priešingai. Be to, pastebėtina, kad pirmojo karantino metu neretai buvo pasitelktos iškart griežčiausios priemonės, nenumatant alternatyvų. Visgi ateityje susidūrus su panašiomis ekstremaliomis situacijomis, būtina pradžioje taikyti įmanomai švelnesnius teisių ribojimus ir juos griežtinti tik esant neigiamiems situacijos pokyčiams.