Didžiausiu atlygio augimu pastaraisiais metais išsiskyrė valstybės politikai ir pareigūnai, o specialistų ir patarėjų grandyje atlyginimai kilo gerokai lėčiau. Skiriasi ir vadovų atlygio augimo tempai – pagal darbo sutartis dirbantys vadovai uždirba vis daugiau nei vadovaujamas pareigas einantys valstybės tarnautojai.
Ar tokie skirtumai yra natūralūs, ar rodo gilėjančią nelygybę? Kada Lietuvoje mažės atotrūkis tarp regionų, pareigybių ir skirtingų viešojo sektoriaus darbuotojų grupių?
Apie tai „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ diskutavo Valstybės kontrolės Planavimo ir poveikio departamento vadovė Laura Stračinskienė (toliau – L. S.), Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Andrius Romanovskis (toliau – A. R.) ir Seimo Ekonomikos komiteto narė Jekaterina Rojaka (toliau – J. R.)
– Ar Lietuvoje vis dar daug nelygybės?
– L. S.: Ši analizė nėra tik apie darbo užmokestį. Ji yra apie viešojo valdymo pertvarką. Prisimenant 2023 m., buvo siekiama kiek įmanoma tolygesnės ir konkurencingesnės darbo užmokesčio aplinkos.
Būtent tam valstybė sukūrė tam tikrus instrumentus. Vienas jų – suteikti daugiau teisių įstaigų vadovams, kad jie, priklausomai nuo esamos situacijos, institucijos poreikio, vizijos ir strategijos, galėtų pasirinkti darbo užmokesčio politiką. Taip pat tokią, kuri padėtų išlaikyti, pritraukti ir motyvuoti darbuotojus.
Pagrindinis viso to tikslas – kad institucijų veiklos rezultatai būtų kiek įmanoma geresni ir atlieptų tai, ko iš tiesų reikia. Šis tyrimas yra daugiau bandymas iš paukščio skrydžio užčiuopti, ar keičiasi viešojo administravimo institucijų elgsena, kai iš esmės atsiranda tokios galimybės.
Dabar matome, kad valstybės lygiu, kalbant apie specialistus, daugiau dėmesio skiriama vadovų grandžiai, o savivaldoje investuojama į savivaldybių specialistus.
– Kiek yra pagarbos kiekvienam darbuotojui, vertinant jo atlygį?
– L. S.: Dažniausiai greito rezultato nematome. Kalbant apie motyvuotą darbuotoją, buvo suplanuota, kad įstaigos vadovas turi teisę iš tais metais sutaupytų lėšų skirti vienkartinį priedą. Esama situacija atskleidė, kad per dvejus metus tik 31 institucija iš daugiau nei 100 pasinaudojo šia galimybe.
Teisinga kryptis yra suteikti daugiau teisių vadovams spręsti, bet tai nėra rezultatas – tai tik instrumentai.
– Perkamoji galia savivaldybėse labai skiriasi, priklausomai nuo to, kiek pinigų surenkama, kokie verslai ten vystomi ir kiek pritraukiama investicijų. Ar iš tiesų praraja tarp skirtingų miestų ir savivaldybių egzistuos ir nieko čia nepadarysi?
– A. R.: Perkamosios galios palyginimas yra objektyvesnis dydis. Neringos pavyzdys rodo, kad tai yra pakankamai brangus gyventi miestas ir kartu pakankamai sudėtinga savivaldybė, nes ji turi labai nedaug gyventojų, bet yra labai didelė. Tai reiškia, kad reikia daug resursų. Ten net nekilnojamasis turtas yra vienas brangiausių Lietuvoje.
Šiuo atveju perkamosios galios klausimas yra svarbesnis. Regionuose pragyvenimo kaštai yra mažesni, todėl perkamosios galios skirtumas nebėra toks didelis. Ši problema nėra susijusi vien tik su Lietuva. Jei pažiūrėtume į Vakarų šalis, ten disproporcijos kartais yra gerokai didesnės.
Pas mus situacija nėra tokia bloga, bet regionams spaudimas yra didesnis. Viešojo sektoriaus atlyginimai atspindi tą patį, kas vyksta ir privačiame sektoriuje. Vienintelis skirtumas tas, kad privačiame sektoriuje žmogaus atlyginimas yra susijęs su vadovų sprendimu skatinti ar neskatinti.
Privačiame sektoriuje labai aiškiai įvertini, kas yra rezultatas – dažniausiai tai yra pelnas, ir už tai darbdavys arba jo atstovas atlygina darbuotojui. Viešajame sektoriuje tai sudėtingiau, nes kaip įvertinti tą rezultatą? Kolegos iš profesinių sąjungų sako, kad tai tampa vadovų pozicija „myli – nemyli“, o vadovas atsiduria dar stipresnėje galios pozicijoje.
– Ar nėra taip, kad žmonėms tiesiog nėra kur dėtis ir jie džiaugiasi tuo, ką gauna?
– A. R.: Turiu vieną pavyzdį iš medicinos sektoriaus. Turiu bičiulį, kurio tėtis yra medikas, gyvena Tauragėje, bet dirba Kelmėje. Dabar mobilumas gerokai padidėjęs. Jei anksčiau būdavai pririštas prie savo savivaldybės, dabar taip nebėra.
Žmonės yra įpratę į darbą keliauti pusvalandį, o per tiek laiko, gyvendamas, pavyzdžiui, Šakiuose, gali nuvažiuoti bent į keturias artimiausias savivaldybes.
Neturėtume siekti, kad visi būtų lygūs, nes tai būtų neįmanoma ir visiškai neteisinga.
– Ar įmanoma padaryti, kad Lietuvoje visi būtų lygūs?
– J. R.: Neturėtume siekti, kad visi būtų lygūs, nes tai būtų neįmanoma ir visiškai neteisinga. Tačiau tai, ką atskleidė tyrimas, yra iš tiesų įdomios tendencijos.
Visa sistema ir pertvarka buvo orientuota į tai, kad valstybė galėtų sukurti konkurencingesnę darbo apmokėjimo sistemą, pritraukti į viešąjį sektorių specialistus, kurie yra ypač reikalingi ir kurie kitu atveju pasirinktų privatų sektorių. Tačiau vėlgi matome, kad pagrindinis akcentas buvo nukreiptas į vadovus. Kyla klausimų, ar tai visuomet pasiteisino per efektyvumo prizmę.
Mane, kaip ekonomistę, labiausiai domino būtent efektyvumas. Todėl šalia visos darbo užmokesčio analizės labai norėčiau matyti, kaip būtų įmanoma pamatuoti efektyvumą: ar nuo to žmonėms tuose pačiuose regionuose tapo lengviau, greičiau ir patogiau gauti paslaugas.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
Naujausi komentarai