„Spartus darbo užmokesčio augimas šiek tiek kontrastuoja su kitais makroekonominiais dydžiais, tokiais, kaip, pavyzdžiui, kainų augimas – kainos augo 8,3 proc., darbo našumas per tą patį laikotarpį padidėjo beveik 11 proc., – teigia LB Ekonomikos ir finansinio stabilumo tarnybos direktorius Gediminas Šimkus. – Darbo užmokestis išaugo šiek tiek daugiau nei ketvirtadaliu.“

Atlyginimai kilo ir dėl minimalios algos didinimo. Žmonės dėl geresnių pajamų, anot banko ekonomisto, aišku, džiūgauja. Tačiau ilgainiui tai gali atsisukti prieš juos pačius. Mat, daugiau mokėdamas darbuotojams, verslas mažina savo konkurencingumą, ypač eksportuotojai, dėl to mažėja užsakymų, o dėl to mažiau keliamos algos, mažiau samdoma darbuotojų.

Esą, norint, kad žmonės dirbtų našiau, būtinos ne tiek inovacijos, pasaulinės technologijos, kurias turėti – nėra trukdžių, kiek didesnė prekių ir paslaugų paklausa.

„Paprastai į darbo našumą žiūrima gana primityviai, tai yra, kad žmonės turi turėti gerus darbo įrankius, tada jie dirba našiai. Bet iš tikrųjų to neužtenka. Paklausos didėjimas padidina žmonių našumą. Na, išsivaizduokime kaimo parduotuvėlę, jeigu ateina dvigubai daugiau žmonių, nuperka dvigubai daugiau, tos kasininkės darbo našumas staiga padvigubėja, nors ji turi absoliučiai tas pačias darbo priemones – kasos aparatą, kėdę ir pan. Lietuva yra įsivariusi save į tokį uždarą ratą, kai paklausos trūkumas lemia menką darbo našumą, ypač regionuose“, – LB valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis.

Anot R. Kuodžio, yra dvi ekonomikos: Vilnius ir visa kita Lietuva. Gyventojai emigracijos praretintuose regionuose gauna mažesnes pajamas nei sostinėje. Jie mažiau perka, daugiau maisto užsiaugina, gamina namie. Tikėtis, kad staiga ims daugiau vartoti, esą sunkiai įmanoma. Būtent dėl to verslas regionuose, ypač orientuotas į vidaus rinką, esą retai kada našus.

Bet šiemet, banko prognozėmis, vidaus paklausa dėl algų didės. Tačiau didės ir kainos – iš defliacinio periodo Lietuva žengia į infliacinį.