Apie tai, kaip Lietuva rengiasi kitoms stiprioms audroms, su „Žinių radijo“ žurnaliste diskutavo energetikos ministras Lukas Savickas (toliau – L. S.) ir laikinai „Energijos skirstymo operatoriaus“ (ESO) vadovo pareigas einantis Audrius Ruseckas (toliau – A. R.).
– Kokios pamokos buvo išmoktos po audros ir kokios išvados padarytos?
– L. S.: Akivaizdu, kad turime ruoštis ne buvusiai, o būsimai audrai. Toks požiūris iš Vyriausybės pusės yra dominuojantis. Keičiasi klimatas, stichijos stiprėja ir turime ruoštis. Vienas esminis principas yra mūsų skirstymo tinklo atsparumas. Grįžau iš ministrų neformalios tarybos Dubline. Daug dėmesio buvo skiriama energetikos infrastruktūros apsaugai ir atsparumui.
Praėjus savaitei nuo paskutinio tiekimo atkūrimo Vyriausybė priėmė sprendimus ir patvirtino kompleksinių priemonių paketą. Buvo iškeltas tikslas – jei 2030 m. Lietuva susidurtų su tokio masto audra, kokią matėme prieš mėnesį, tuomet be elektros galėtų likti keturis kartus mažiau vartotojų. O likusiems žmonėms sutrikdytas elektros tiekimas turėtų būti atkurtas per 72 valandas arba suteiktos alternatyvios priemonės. Susitarus dėl tikslo galima pradėti apie tai, kokios priemonės būtų efektyviausios.
– Pone Ruseckai, esate pavadinęs šią audrą tinklo atsparumo testu. Ką ESO parodė ši audra?
– A. R.: Pats audros mastas yra testas ne vien ESO elektros tinklui, bet ir visai sistemai. Fiksavome rekordinį skaičių elektros tinklo pažeidimų. Buvome mobilizavę maksimalias tiek savo, tiek rangovų pajėgas. Kreipėmės į savivaldą, į savivaldybės įmones, perdavimo sistemos operatorių, kariuomenę ir šaulius. Vėliau prisitraukėme Lenkijos ir Latvijos kolegų pajėgumus. Bet tuo pačiu šis testas buvo geras ir mūsų investicijų krypties patikrinimui. Esame sukabeliavę dalį vidutinės įtampos oro linijų ir pakeitę jas požeminiais kabeliais, o tai apsaugojo daugiau nei 100 tūkst. klientų, kurie per šią audrą nepatyrė jokių sutrikimų. Kryptis yra teisinga, nors ji turi savo kainą laiko ir investicijų prasme, bet tai yra viena iš efektyviausių priemonių.
– Kodėl žmonės taip ilgai nesulaukė pagalbos? Kas labiausiai strigo?
– A. R.: Vieną dalyką išskirti būtų sunku. Audros mastas sutrikdė mūsų pasiruošimo procesus ir gavosi domino efektas. Buvo labai didelis pažeidimų kiekis, piko metu buvo 268 tūkstančiai atsijungusių klientų. Jie visi užplūdo mūsų svetainę, kuri neatlaikė, tuomet jie užplūdo kontaktų centrą, kuris irgi neatlaikė. Tas butelio kaklelis nuvilnijo per visas grandis. Klientų informavimas apie tai, kas vyksta ir ko laukti, yra viena iš esminių sričių, kurią turėtume keisti.
– Ką ateityje darytumėte kitaip?
– A. R.: Prognozavimo algoritmas veikė, tačiau dėl tokio masto pamatėme jo trūkumus. Iš pradžių sinoptikai prognozavo mažesnę audrą. Antrasis dalykas – klientai turėtų turėti palaikančią komunikaciją ir ji neturėtų būti klaidinanti. Jei klientui sakoma, kad elektros tiekimas bus atstatytas po septynių parų, reikia įsipareigoti tai padaryti. Be to, kai klientai mato mūsų brigadas, jie nežino mūsų vidinių procesų. Viena brigada atvažiuoja, apžiūri tinklą ir nustato, kokio tai tipo gedimas, kad iškviestų brigadą, galinčią ją pašalinti. Mes galvojame, kad dalies mūsų sistemų lūžimų būtų galima išvengti, jei klientai žinotų, kas jų laukia.
– Ar galima tikėtis, kad po šios audros kabeliavimo projektas bus įgyvendintas sparčiau?
– A. R.: Po 2024 m. audros turėjome 2 tūkst. kilometrų programą, kurią norėjome įgyvendinti per trejus metus. Šiandien esame aplenkę grafiką ir sukabeliavę daugiau nei šimtus kilometrų. Iki metų pabaigos planuojame turėti jų tūkstantį, o iki kitų metų pabaigos pasieksime dviejų tūkstančių ribą. Ši audra parodė, kad kabeliavimas yra laikui imlus dalykas ir negalime per metus sukabeliuoti visų oro linijų. Šalia 2 tūkst. kilometrų atsiranda dar 4 tūkstančiai kilometrų oro linijų, kurias kabeliuosime iki 2030 m., kad pasiektume ministro iškeltus tikslus. Kabeliavimas yra efektyvi, bet tikrai ne vienintelė priemonė.
– Kokios yra kitos priemonės, kurios padėtų suvaldyti audros padarinius?
– A. R.: Reikia žiūrėti kompleksiškai. Viena iš mūsų esminių investavimo krypčių yra tinklo automatizavimas, kad po audros galėtume atkurti tiekimą didžiajai daliai klientų perjungdami iš kitos transformatorinės. Tokiu būdu galima sumažinti audros efektą nuotoliniu būdu valdant tinklą. Vyriausybės plane esame numatę didinti pajėgumų ir brigadų skaičių, kad būtų galima padidinti greitį. Taip pat noriu paminėti generatorius ir autonominius maitinimo šaltinius. Tam tikrai vartotojų grupei tam tikrose vietovėse negalime atkurti tinklo taip sparčiai, kaip norėtume. Tuomet tos priemonės galėtų būti taikomas, kol tiekimas per mūsų linijas bus atkurtas.
– Dalis gyventojų bus skatinami turėti generatorius ir ruoštis audrai. Ar bus koks nors finansinis paskatinimas ir kam bus teikiamas prioritetas?
– L. S.: Mes negalime nuspėti, kurioje vietoje nuvirs medis. Planas dėl kabeliavimo yra abipusis – jis apima ir pavojingiausias, ir vidutinės įtampos atšakas. Šiandien svarbiausia suprasti, kad mūsų tikslas yra turėti generatorių rezervą, kuris bus naudojamas ne tik spręsti audros pasekmėms, bet ir kitiems atvejams. Noras yra turėti bendrą nacionalinį rezervą, kuris būtų geografiškai paskirstytas ir greitai bei operatyviai pasiekti tuos, kuriems to labiausiai reikia.
– Įvardinote konkretų skaičių – iki 2030 m. bus užtikrinamas elektros atkūrimas per 72 valandas. Ar per tas 72 valandas gyventojas pats turės savimi pasirūpinti? Ar bus teikiamos kokios nors rekomendacijos?
– L. S.: Lūkestis yra ne 72 valandas būti be elektros, bet atkurti ją per ne ilgesnį nei 72 valandų laikotarpį. Likusiems būtų užtikrinami alternatyvūs generacijos šaltiniai. Tikslas yra turėti pokalbį su visuomene ir savivaldybėmis. Turime būti pasirengę, jei mūsų namų ūkis kuriam laikui liktų be elektros energijos tiekimo. Situacija yra labai skirtinga. Per šią audrą pasirodė didžiulis mūsų sveikatos sektoriaus ir ligoninių pasirengimas. Prieš prasidedant audrai dauguma ligoninių pasitikrino savo generatorius ir pasitiko audrą profesionaliai bei atsakingai. Kiekvienas mes turime pagalvoti apie savo situaciją, o valstybė stengiasi padaryti tai, ką gali nacionaliniu lygmeniu.
– Minėjote, kad vienas iš galimų sprendimų yra proskynų didinimas, kad medžiai nepasiektų laidų. Ar toks sprendimas yra svarstomas? Kaip planuojate rasti pusiausvyrą tarp aplinkosaugos, privačios nuosavybės intereso ir visuomenės poreikio?
– L. S.: Šiandien šis klausimas yra iš esmės išspręstas. Audrų pakete klausimas yra sufokusuotas į pavojingų medžių šalinimą, bet ne į proskynų didinimą. Kartu su kolegomis iš ESO buvo modeliuojami skirtingi variantai ir svarstomos priemonės pasiekti tikslui. Dabartinis pasiūlymas yra kabeliavimas ir pavojingų medžių šalinimas.
– Akivaizdu, kad audros stiprėja ir dažnėja. Kodėl dalis priemonių, apie kurias kalbame šiandien, nebuvo įgyvendintos anksčiau?
– L. S.: Kalbėti apie buvusius prieš mus tikriausiai negalime, bet galime kalbėti apie tai, ką darome dabar. Norisi tikėti, kad greitai, operatyviai ir sistemiškai priimti sprendimai yra pakankami. Iki šiol matydavome daug pavienių pasikalbėjimų, iniciatyvų ir blaškymosi. O dabar kalbame apie konkrečius kilometrus, terminus ir atstumus. Tai yra pamatuojama, konkretu ir padaroma.
Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže:
(be temos)
(be temos)